Po kojomis – neiškasti pinigai  (12)

Panevėžio pakraštyje plytinčiame apleistame, akivaizdžiai ne vienerius metus nešienautame lauke vaizdas primena bulviakasį – septyni vyrai, verslininkai ir bedarbiai, neištiesdami nugarų verčia velėną, kol kastuvas atsitrenkia į metalo gabalą. Per pusdienį šie žemės sanitarai tvirtina uždirbantys mažiausiai po 100 litų.

Vargo nemato

Jie kasdien, vasarą ir žiemą, nepailsdami mojuoja brangiais kastuvais, po savęs palikdami tarsi praėjus būriui šernų išknistą lauką, atokvėpio minutę pasišildo išmesdami burnelę ir juokiasi iš vargo Lietuvą keikiančių emigrantų. Mat patys tvirtina per mėnesį uždirbantys tūkstančius litų ir dar kartą per metus solidžiai nusunkiantys Mokesčių inspekciją – susigrąžina gyventojų pajamų mokestį.

Metalo ieškotojai neabejoja, kad po žeme paslėptas sovietmečio gamyklų palikimas juos maitins dar dešimtmečius.

Darbo įrankiams nepagailėjo

Panevėžio pakraštyje plytinčiame apleistame, akivaizdžiai ne vienerius metus nešienautame lauke vaizdas primena bulviakasį – septyni vyrai neištiesdami nugarų verčia velėną, kol kastuvas atsitrenkia į žemėje slypintį metalo gabalą.

Metalo ieškotojai nenustemba išvydę susidomėjusius žurnalistus – vis dėlto Panevėžyje tokios kasyklos dar neteko matyti. Prie pat kelio dirbantys vyrai pripažįsta jau įpratę prie nustebusių vairuotojų žvilgsnių ir vis pajuokaudavę vieną dieną sulauksiantys smalsios žiniasklaidos.

„Tik neišduokite vietos, o tai pradės visi važiuoti – biznio nebus“, – prašo vienas iš „metalistų“ kompanijos.

34-erių vyras tvirtina nenorintis viešumo, bet sutinka papasakoti metalo verslo peripetijas.

„Metalo čia pakankamai. Turbūt dar rusų laikais iš gamyklų buvo vežama ir užkasama. Daugiausia randame mašinų detalių, dar spalvotojo metalo – tik kask“, – tvirtino anonimu pageidavęs likti kasinėtojas.

Anot jo, atokiame miesto pakrašty kompanija darbuojasi bene trejetą mėnesių. Visi jie – bičiuliai, pažįstami, kai kurie – ir giminaičiai.

Į plyną lauką vyrai suvažiavo prieš tai jį išžvalgę su metalo detektoriais. Tokiu apsiginklavęs pašnekovas aiškina už būtiniausią darbo priemonę nepagailėjęs 1200 Lt. Dabar iki 50 centimetrų gylyje esantis metalas ieškotojui – kaip ant delno.

Prideda ir valstybė

Pašnekovas tvirtina, kad metalo paieškos jam – toks pat hobis, kaip kitiems žvejyba.

„Metalistas“ pasakoja neblogai galintis verstis ir be kasdienio kasinėjimo, mat esą Klaipėdoje turintis savo įmonę – nuomojantis patalpas.

„Įmonės veikla tokia, kad reikalus galiu sutvarkyti ir telefonu. Visi galvoja, kad metalo ieško ir į supirktuves veža „bomžai“. Tarp mūsų nė vieno tokio nėra. Visi vyrai „prie pinigų“. „Bomžas“ nenusipirks metalo detektoriaus, 150 Lt kainuojančio kastuvo ir nerūkys „Marlboro“, – atpažinimo ženklus vardija pašnekovas.

Jis tvirtina pernelyg nesivarginantis – metalo ieško iki pietų.

Per gerą pusdienį septynių vyrų kompanija pasakoja iškasanti maždaug nuo pusės tonos iki tonos juodųjų metalų. Už jį gautus pinigus pasidalija.

Pašnekovas tikina be 100 litų namo negrįžtantis, o kartais dienos uždarbis pasiekia ir 400 Lt.

Kasinėtojas pripažįsta kišenę papildantis dar ir valstybės sąskaita – kasmet deklaruoja pajamas, gautas pardavus metalą, ir iš Valstybinės mokesčių inspekcijos susigrąžina 1200 Lt gyventojų pajamų mokesčio.

Vyras sako neslepiantis nuo mokesčių inspektorių, kokiu būdų duoną pelnantis. Šie siūlė įkurti įmonę, bet esą taip ir liko neišsiaiškinta, kokią veiklą ji turėtų vykdyti. Metalo ieškotojas juokauja nerašysiantis, kad verslas – švarinti šiukšlynus.

„Kiek žinau, čia valstybinė žemė. Iškasdami metalą mes darome gerą darbą – išvalome teritoriją. Jei kas lieps užlyginti, ką išrausę, pasamdysim traktorių ir užlyginsim. Bet to nereikės, per žiemą žemė pati susigulės, pavasarį niekas nė nesupras, kad čia buvo kasinėta, tik tiek, kad nepjautos žolės neliks. Metalas guli po žemėmis, tai kaip jo nekasti? Ir jūs atvažiuokit – daug pinigų užsidirbsit“ – siūlo pašnekovas.

Per trejetą mėnesių įveikę tik nedidelę dalį lauko vyrai neketina kastuvų padėti net užšalus.

Matė mirtį

Metalo ieškotojas neslepia, kad poilsio pertraukėlės išnaudojamos ne sausiems plepalams. Išskirtinai vyriška kompanija pasišildo išlenkdama po burnelę.

„Kartais išgeriam degtinės. Ir dabar esu šiek tiek išgėręs“, – pripažįsta pašnekovas.

Jo negąsdina, kad nežinia kieno ir kodėl atokiame miesto pakrašty pakastas metalas gali būti kenksmingas sveikatai. Į ketvirtą dešimtį įžengęs vyras tikina jau kartą žvelgęs mirčiai į akis, todėl dabar jaučiasi drąsus – kartą išsikapstęs ilgai gyvens.

„Kartą jau mačiau mirtį. Buvau stipriai galvą susitrenkęs, turėjau gana rimtą operaciją, randas liko. Taip kad dabar dėl savęs nebebijau. Dirbu ne dėl pinigų, o iš malonumo – argi jums nepatiktų su metalo detektoriumi po lauką pasivaikščioti“, – tvirtina pašnekovas.

Gelbsti nuo bado

Sovietmečiu po žeme užkastas metalas 60-metį Aleksandrą Archipovą gelbsti nuo bado. Darbo biržoje registruotas ir 17-metę dukrą vienas auginantis vyras pripažįsta, jog iš 500 Lt socialinių pašalpų niekaip neišsiverstų.

Brangiu kastuvu mosuojantį vyrą į lauką miesto pakrašty prieš mėnesį pakvietęs pažįstamas, čia pat metalą kasinėja ir jo sūnėnas.

„Šitoje kompanijoje susirinkę draugai ir pažįstami, o kai viena įmonė buvo leidusi jos teritoriją iškasinėti, tai triūsė šeimomis“, – pasakoja A.Archipovas.

Nors ir kasa tą patį lauką, jis teigia dirbantis vienas, todėl ir uždarbio nereikia dalintis. Per dieną pasikapstęs dvi tris valandas namo parneša apie 80 Lt. Iš Mokesčių inspekcijos kasmet, kaip ir jo kolegos, susigrąžina 1200 Lt, o kartą valstybė jam grąžino net 2800 Lt permokėto gyventojų pajamų mokesčio.

„Darbo biržos mokamų 500 Lt jau seniai nebėra. Kitas mokėjimas tik gruodžio 8-ąją. Iš ko reikėtų gyventi tiek laiko, jei ne metalas? O dabar abu su dukra sotūs. Nieko mums netrūksta. Nenoriu nei į užsienį. Kam man ten, jei ir Lietuvoje yra ką veikti“, – tvirtina A.Archipovas.

Jis skaičiuoja metalą kasinėjantis jau bene dešimtmetį. Ir įsitikinęs, kad dar ne trumpiau kas.

„Ką rusai paslėpė, mes iškasam. Daug Panevėžyje po žeme to metalo. Ir net neaišku kur. Tarybiniais laikais į gamyklas atvažiuodavo komisijos tikrinti, o šiukšles reikėjo kur nors padėti. Pamiškėse, miškuose duobes kasdavo ir pildavo, paskui vėl užversdavo – lygu, gražu. Todėl dabar po žeme gryni pinigai mėtos“, – mano A.Archipovas.

Jis įsitikinęs, kad visame Panevėžio pramoniniame rajone – ištisos metalo kasyklos.

Kasa per žiemą

A.Archipovas apgailestauja niekada neaptikęs jokio išskirtinio radinio, dažniausiai jo kastuvas atsiremia į automobilių detales, vamzdžius.

Vyras juokauja metalo supirkimo kainas žinantis geriau nei duonos. Šiuo metu, anot jo, už toną juodųjų metalų supirkėjai moka 630 Lt.

Dviračiu į savo darbo vietą atminantis A.Archipovas džiaugiasi, kad nereikia vargti gabenant metalą į supirktuvę – jos savininkas pats atvažiuoja į lauką susirinkti, ką žemė atidavusi kasinėtojams.

Vyras nusiteikęs metalo ieškoti iki vėlyvų šalnų. Vėliau galbūt jau leisiantis sau pailsėti, nors pernai Panevėžio pramoniniame rajone prie geležinkelio kapstęs žemę per visą žiemą.

„Jei pašąla tik užsnigus – tik kask ir norėk. Sniegas šalčio nepraleidžia, žemė šviežut šviežutėlė“, – patirtimi dalinasi Aleksandras.

Nors, anot jo, Panevėžys po žemėmis slepia ištisus lobius, bet metalo ieškotojų mieste nėra labai daug. Visi vieni kitus bent iš matymo pažįsta.

„Plotai dideli, o kasėjų konkurencijos, galima sakyti, nėra“, – tvirtina A.Archipovas.

Superka triskart mažiau

Panevėžyje veikiančių metalo supirktuvių vadovai tvirtina, kad tarp jų klientų – mėlynanosių, ieškančių greito pinigo alaus bokalu, mažuma. „Neteisinga būtų sakyti, kad metalą parduoti veža varguoliai. Nebeveikiančios gamyklos jau seniai išplėštos, dabar žmonės tvarko tėvų, senelių sodybas, o ten metalo daug. Ir, žinoma, kasinėja žemę.

Girdėjau, kad ir apie „Ekraną“ kasa ieškodami metalo“, – pasakojo nuo 1978-ųjų veikiančios bendrovės „Tolmeta“ Panevėžio aikštelės vadovas Vytautas Samulionis.

Anot jo, didžiausio „metalistų“ antplūdžio Panevėžio supirkėjai sulaukdavo maždaug prieš porą-trejetą metų, kai buvo „švarinami“ bankrutavusių kineskopų, autokompresorių gamintojų cechai.

Tuomet, V.Samulionio teigimu, jo aikštelė per dieną supirkdavusi iki 100 tonų metalo, dabar – tris kartus mažiau.

Tačiau supirkimo aikštelių mieste liko tiek pat. Verslininkas nedrįsta skaičiuoti, kiek Panevėžyje turi konkurentų, tačiau jų tikrai ne viena dešimtis.

„Konkuruojame kainomis – kas brangiau moka, tam ir veža“, – teigia V.Samulionis.

Anot jo, „Tolmetos“ aikštelėje už toną juodųjų metalų galima užsidirbti 890 Lt.

Aikštelės vadovas prognozuoja, kad paspaudus šalčiams metalo kainos gali dar kilti.

V.Samulionio nuomone, nuolatiniai metalo pardavėjai kainų tendencijas seniai perpratę, todėl dabar supirkimas kiek sumažėjęs – žmonės jau laukia, kada iškasenas galės parduoti brangiau.

Verslininkas neabejoja, kad metalas dar ilgai maitins ir kasinėtojus, ir supirkėjus.

„Sovietmečiu turbūt buvo paprasčiau suversti metalą į duobę ir užkasti nei išvežti parduoti. Dabar žmonės neišmeta to, iš ko dar galėtų užsidirbti. Tarkim, prieš 20 metų įsigytos staklės jau pasenusios, aišku, kad jas mums atveš. O dabar nauji daiktai kada nors irgi pasens“, – perspektyvą mato V.Samulionis.

Uoliausi deklaruotojai

Panevėžio apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko Aldo Skvarnavičiaus teigimu, metalo pardavėjai būna vieni pirmųjų, kasmet nuo kovo iki gegužės suskumbančių deklaruoti pajamas, kad susigrąžintų permokėtą gyventojų pajamų mokestį.

Kasmet iki vasario 15-osios VMI mokesčių supirktuvės privalo pateikti duomenis, iš ko ir už kokią sumą nupirko metalo.

Jei uždarbis už parduotą metalą per metus neviršija 8000 Lt, pardavėjui grąžinamas permokėtas gyventojų pajamų mokestį.

Nors metalo kasinėtojai tvirtina per metus uždirbantys keliskart daugiau, tačiau kone visi įsigudrina susitvarkyti taip, kad iš valstybės vis tiek pasiimtų po 1000 Lt ir net daugiau.

A.Skvarnavičius svarsto, kad valstybinę žemę rausiantys metalo ieškotojai – tarsi savotiški sanitarai.

„Jei tai ne vagystė iš privačios teritorijos, gal nieko baisaus. Žemė išvaloma. Nebent Savivaldybė galėtų ir pati pasirūpinti, kaip pasiimti po žeme gulintį turtą“, – svarsto viršininkas.

Aut. teisės: Panevėžio balsas
Panevėžio balsas
Autoriai: Inga Kontrimavičiūtė

(121)
(0)
(21)

Komentarai (12)