Gimsta naujasis kapitalizmas: kas pakeis dabartinius verslininkus?  (2)

„Forbes“ publikuoja ištraukas iš Richardo Bransono knygos „Velniop verslą kaip visada“ („Screw Business as Usual“). Joje skandalingasis verslininkas pasakoja apie naujos kapitalizmo formos atsiradimą.

R. Bransonas, legendinis britų verslininkas, „Virgin“ grupės įkūrėjas, išgarsėjo ne tik rizikingomis investicijomis ir marketingo sprendimais. Šiandien šis verslininkas, esantis 255 turtingiausių planetos žmonių sąrašo vietoje, aktyviai užsiima labdaros projektais aplinkosaugos srityje.

Savo naujausioje knygoje jis pasakoja apie naują kapitalizmo formą ir kodėl verslui teks užsiimti gamtos apsauga. Vienas išmintingas ekonomikos profesorius kartą pasakė: „Tikėkitės, kad žmonės pasielgs padoriai.“ Nuostabiai ir tiksliai pasakė. Žmonės instinktyviai siekia pasielgti teisingai. Juk tai ir daro mus žmonėmis. Žodžiai „nešti naudą“ skirtingiems žmonėms turi skirtingą prasmę. Šioje knygoje „nešti naudą“ taip pat reiškia ir rūpestį mus supančia aplinka. Ir kalbama nei šiaip apie tai, kad jos nereikėtų užteršti, tačiau ir likviduoti pastarųjų dviejų amžių užteršimo pasekmes – nuo pramonės revoliucijos pradžios. Aš įsitikinęs, kad nauja – revoliucinė – kapitalizmo forma, kurią aš pavadinau „Kapitalizmas 24902“, bus nukreipta į aplinkosaugą. Sutinku, galbūt tai šiek tiek primena „Beverly-Hills, 90210“ (žinomas JAV televizijos serialas), tačiau, patikinu jus, tai visiškai skirtingi dalykai. Pasitarime „Virgin Unit“ kažkas paminėjo, kad Žemės apskritimas sudaro 24 902 mylias. Esmė paprasta: kiekvienas verslininkas yra atsakingas ir už žmones, ir už planetą – už visą mūsų globalų kaimą, už kiekvieną iš 24 902 jos apskritimo mylių.

Nešiojamojo kompiuterio kaina

Aš įsitikinęs, kad jeigu mūsų planeta, kokią mes ją žinome, ir gyvenimas, kokį mes žinome, išliks, tai tik dėl mūsų pastangų, mūsų judėjimo į priekį. Aš nekalbu tik apie katastrofą, gresiančią žmonėms ir Žemei dėl klimato pokyčių. Aš kalbu apie vieną iš kertinių klimato pokyčių priežasčių, apie vieną pagrindinių grėsmių, su kuriuo susidūrė žmonija: spartėjantis gamtinių resursų išnaudojimas. Per keletą pastarųjų dešimtmečių mes galime likti be naftos, mineralų, gėlo vandens, žuvies.

Kad suprastume, kodėl eikvojimas vyksta taip greitai, paimsime paprastą prietaisą, be kurio dauguma žmonių turbūt neišgyventų, – paprastą nešiojamąjį kompiuterį. Vidutinis nešiojamasis kompiuteris sveria maždaug dešimt svarų, tačiau, kad jį pagamintų, reikia visai ne dešimties svarų pradinės medžiagos. Jeigu jūs paskaičiuosite viską, kas buvo perdirbta ir išvalyta šiai dešimčiai svarų, išsiaiškinsite, kad jūsų nešiojamas kompiuteris sveria ne dešimt svarų ir netgi ne šimtą. Suminis skaičius jus priblokš: 40 000 svarų – arba beveik dešimt tonų. Į jas įeina mineralai, išgauti kasyklose, didžiulio kuro kiekio panaudojimas, kuris savo ruožtu yra ne kas kita, kaip gręžimo produktas. Metai po metų mūsų nešiojami kompiuteriai tampa vis lengvesni ir vis galingesni, tačiau medžiagų išgavimo ir išvalymo būdas, būtinas kompiuteriui sukurti, netapo nei švaresnis, nei labiau technologiškas, negu prieš keturiasdešimt metų.

Kaip parodė pastarųjų metų finansinės krizės, mes prisidėjome prie to, kad šis kamščiatraukis taptų ir greitesnis, ir negrąžinamas. Visi mes – problemos dalis. Mes užpilame planetą šiukšlėmis, mes švaistomės į kairę ir į dešinę, ir – jeigu kalbėti atvirai – mes visiškai pasišiukšlinome. Gamtiniai resursai – tokie, kaip nafta, miškai, mineralai – iš principo neatstatomi. Jeigu jie išnyks, tai visam laikui.

Kapitalizmas tokiame pavidale, kokį mes jį žinome, išsivystė pramoninės revoliucijos metu. Taip, jis sukūrė galimybes ekonominiam augimui, suteikė žmonėms daugybę naudingų išradimų, tačiau visa tai turėjo savo kainą, o ji tai niekaip nebuvo atspindėta „balanso ataskaitoje“. Principas „pelnas – tai karalius“ privedė prie rimtų negatyvių, nors ir netyčinių pasekmių. Pusantro amžiaus menkų algų, sunaikintų gyvenimų, nuskurdintos planetos, užterštų jūrų buvo niekas, palyginus su pagrindiniu tikslu: pelnu.

Aš tikiu, kad nauja kapitalizmo rūšis pastaraisiais dešimtmečiais įgauna pagreitį. 1930-aisiais prasidėjo judėjimas „Sugrįžkime prie žemes“. 1960–1970-aisiais – taika, meilė, nevalyti ryžiai ir „vaikai-gėlės“. Šiuolaikinis „žaliųjų“ judėjimas prasidėjo Vokietijoje ir Skandinavijoje 1980–1990-ųjų sandūroje, tačiau taip ir neįgavo pakankamos jėgos. Per mažas žmonių skaičius, veikiamas „žalių“ idėjų, užduodavo klausimą: „O kaip mes išgyvensime, kai visa tai baigsis?“

Mūsų planeta išgyveno daugkartinius ir ekstremalius klimato pokyčius per santykinai trumpas laiko atkarpas. Žmonės evoliucionuodavo ir rasdavo naujus išgyvenimo gėrovės kūrimo būdus. Tačiau skirtumas tarp „tuo metu“ ir „dabar“ – istoriniu mastu – yra tas, kad tuo metu Žemėje nebuvo 7 milijardų žmonių. Žmonės – ir visai pagrįstai – nori savo bendro gėrio dalies. Jie nori automobilių ir televizorių. Centrinio šildymo ir kondicionieriaus. Greito maisto ir šiuolaikinės virtuvės su plovykle ir skalbimo mašinomis – sąrašą galima tęsti be galo.

Pasižvalgykite po savo namus, pažiūrėkite į savo gatvę, į savo ofisą. Visi iki vieno daiktai pagaminti panaudojant natūralias medžiagas, kurias reikia išgauti iš žemės ar išskirti iš mišinio. Ir visa tai išmeta į orą anglies dioksidą – daugiau nei pagamintų planeta, jei joje nebūtų žmonių. Jeigu vienas nešiojamasis kompiuteris reikalauja 40 000 svarų išteklių ir resursų savo gamybai, tai kiek, jūsų manymu, reikia, kad pagamintų automobilį? O dabar padauginkite tai iš to, ką aštuoni ar devyni milijardai norėtų turėti – kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, kiekvienus metus, – ir problema tampa akivaizdi.

Būtent žmonės veikia natūralius planetos ciklus. Štai kodėl problema tokia kasdienė ir tokia svarbi. Pasaulis niekada anksčiau nežinojo tokio žmonių spaudimo ir nesustabdomo vartojimo. Štai ką rašo žurnalas Nature Climate Change: „Tyrimų prognozės rodo, kad vidutinės globalios temperatūros pakilimas vienu laipsniu dviem trečdaliais sumažins kukurūzo auginimo plotus Afrikoje – netgi nesant sausrai. Pridėkite sausras, ir šis efektas paplis po visą kontinentą.“

Mūsų planeta išgyveno daugkartinius ir ekstremalius klimato pokyčius per santykinai trumpas laiko atkarpas. Žmonės evoliucionuodavo ir rasdavo naujus išgyvenimo gėrovės kūrimo būdus. Tačiau skirtumas tarp „tuo metu“ ir „dabar“ – istoriniu mastu – yra tas, kad tuo metu Žemėje nebuvo 7 milijardų žmonių. Žmonės – ir visai pagrįstai – nori savo bendro gėrio dalies. Jie nori automobilių ir televizorių. Centrinio šildymo ir kondicionieriaus. Greito maisto ir šiuolaikinės virtuvės su plovykle ir skalbimo mašinomis – sąrašą galima tęsti be galo. Pasižvalgykite po savo namus, pažiūrėkite į savo gatvę, į savo ofisą. Visi iki vieno daiktai pagaminti panaudojant natūralias medžiagas, kurias reikia išgauti iš žemės ar išskirti iš mišinio. Ir visa tai išmeta į orą anglies dioksidą – daugiau nei pagamintų planeta, jei joje nebūtų žmonių. Jeigu vienas nešiojamasis kompiuteris reikalauja 40 000 svarų išteklių ir resursų savo gamybai, tai kiek, jūsų manymu, reikia, kad pagamintų automobilį? O dabar padauginkite tai iš to, ką aštuoni ar devyni milijardai norėtų turėti – kiekvieną dieną, kiekvieną savaitę, kiekvienus metus, – ir problema tampa akivaizdi. Būtent žmonės veikia natūralius planetos ciklus. Štai kodėl problema tokia kasdienė ir tokia svarbi. Pasaulis niekada anksčiau nežinojo tokio žmonių spaudimo ir nesustabdomo vartojimo.

Štai ką rašo žurnalas Nature Climate Change: „Tyrimų prognozės rodo, kad vidutinės globalios temperatūros pakilimas vienu laipsniu dviem trečdaliais sumažins kukurūzo auginimo plotus Afrikoje – netgi nesant sausrai. Pridėkite sausras, ir šis efektas paplis po visą kontinentą.“

Temperatūros padidėjimas kiekvienu laipsniu iššaukia įprastą ekologinės grandinės sprogimą. Galbūt mes tai matome dabartinėje katastrofiškoje sausroje Rytų Afrikoje. Mokslininko, kuriuo aš pasitikiu, Jameso Lovelocko manymu, keturi laipsniai – tai galutinis „Negrįžtamas taškas“. Visiškai nesvarbu, ar jūs tikite klimato pokyčiais ar ne, laikote visas šias kalbas mulkinimu ar ne, paprastas žmogus pastebės tai, kas vyksta, kai bus jau per vėlu. Žala ir negatyvūs pokyčiai vyksta palaipsniui, tad iš pirmo žvilgsnio viskas nuostabu. Tai kaip plonytis – kaip plaukas – užtvankos skilimas. Niekas nieko nepastebi, kol užtvanka nesprogs.

Štai jums pavyzdys: koraliniai rifai. Šiltesni, padidinto rūgštingumo vandenys juos žudo. Gadinama povandeninė maistinė grandinė. Nesant maistui milijonai margaspalvių žuvų nyksta. Stambesnės žuvys – tos, kurios žmonėms tampa maistu – taip pat nyksta dėl bado. Tačiau tai dar ne viskas. Sustoja turistų srautas, atvykdavusių panardyti prie rifų. Viešbučiai užsidaro, vietiniai gyventojai lieka be darbo ir be pinigų. Žvejai nustoja žvejoti jūroje, nes be žuvies tai beprasmiška. Bauginantis domino efektas.

Blogos naujienos? Tačiau yra ir gera: versle visame pasaulyje atsiranda pionieriai, klojantys kelią to, kad pasikeistų požiūris į tai, ką mums davė gamta, link.

Aut. teisės: TV3
TV3

(27)
(0)
(11)

Komentarai (2)

Visi šio ciklo įrašai