Špicbergene mirti draudžiama  (2)

Krautis į kuprinę striukę, žieminius batus, pirštines ir vilnonę kepurę liepos viduryje buvo neįprasta. Dažniausiai mano maršrutai nusidriekia į rytus, vakarus ir pietus, o dabar keliaujame toli į šiaurę, arčiausiai Šiaurės ašigalio apgyvendintą salą – Špicbergeną (kaip pastebėjau, vokiečiai, lietuviai ir rusai šį archipelagą vadina taip, o skandinavai ir amerikiečiai – Svalbardu).

Tuo metu, kai palikome Lietuvą, ją šildė beveik 25 laipsnių šiluma, o Špicbergeną kaustė liepai būdinga vėsa – vos 7 laipsniai aukščiau nulio. Tam pasiruošėme, lagaminas plyšo nuo šiltų drabužių, bet oro linijų pradangintas bagažas pusiaukelėje mus bloškė į nepavydėtiną padėtį: į Špicbergeną vidury nakties, kai temperatūra vos aukščiau nulio, atskrendame be striukių.

Nuo kovo iki rugsėjo – ištisa diena

Nusileidžiame Longiuearbiuene (Longyearbyen) – Špicbergeno sostinėje ir šiauriausiai esančiame komerciniame oro uoste pasaulyje. Antra valanda nakties, o šviesu lyg vidudienį. Maloni arktinė vėsa gaivina po atsibodusių karščių, įlankos vandenys tyliai ošia, kalnai spindi sniegu viršūnėse, o atvykę turistai iš susižavėjimo aikčioja ir spragsi fotoaparatais, pasišokinėdami nekantriai lekia į atvykimo salę. Nuo oro uosto iki miestelio – keli kilometrai, kuriuos padeda įveikti maršrutinis autobusas. Jo vairuotojas čia gyvena 23-ejus metus ir, kaip pats sako, miega po tris valandas per parą nesibaigiančios dienos periodu. Nors Špicbergenas nutolęs nuo civilizacijos labai toli (daug šiauriau nei Aliaska, Grenlandija, Islandija ir daugiau kaip tūkstantis kilometrų nuo Nordkapo Norvegijoje), čia judėjimo netrūksta ir susisiekimas puikus – lėktuvu iš Oslo ir Tromsės kasdien bei kruiziniais laivais, kurie vasarą ir pavasarį čia švartuojasi šimtais per sezoną. Nepaisant to, kad Šiaurės ašigalis visai netoli, gyventi čia įmanoma. Šiltoji Golfo srovė neleidžia įsivyrauti per daug šaltiems orams, vasaros vidutinė temperatūra +7, žiemos –15, gyventi galima. Nepaisant normalių gyvenimui tinkamų sąlygų, žmonės čia pradėjo keltis palyginti vėlai – apie 1900-uosius, o etninių gyventojų visai nėra.

Nepainiokite čia gausiai emigravusių tailandiečių su inuitais, paplitusiais panašiose platumose. Kaip aš suprantu, iki Špicbergeno inuitai nenuplaukė, buvo per toli, o ledas viso Arkties vandenyno nesukausto, kad galėtum jį įveikti tokiu būdu. Kol nuvažiuojame iki viešbučio, Špicbergeno atšiauri gamta ir neregėta egzotika spėja pakerėti. Laukti ryto tyrinėjimams nereikia – tyrinėk šį kraštą kad ir visą parą!

Arktinės žuvėdros nesvetingos

Archipelage gyvena apie 3 tūkst. gyventojų (baltųjų meškų 3,5 tūkst.), iš kurių šiek tiek daugiau nei 2 tūkst. sostinėje, kuri atrodo kaip labai išsivystęs ir padorus miestelis – yra keliolika viešbučių (nuo hostelių iki prabangių keturias žvaigždes pasikabinusių), keliolika barų ir restoranų, prekybos centras ir suvenyrų parduotuvės, universitetas (kurio studentai dirba gidais ir padavėjais), muziejai, mokykla ir du vaikų darželiai. Kai į Longiuearbiueną atvyksta kruizinis laivas, vietiniai gyventojai sako patiriantys stresą, nes gatvės užsikemša, žmonių pilna ir visur parduotuvėse eilės. Longiuearbiueną supa aukšti kalnai, kurie vasarą pasidabinę skurdžia, vaiskia žaluma, o kalnų ertmėse matyti juodos dėmės ir medinių konstrukcijų nuolaužos – buvusių šachtų liekanos. Būtent anglys ir atvedė gyvybę į Špicbergeną – kai amerikietis klajūnas parvežė anglies gabaliuką į Ameriką, ištyrus jį kalnakasybos ekspertai suskubo siųsti pirmuosius šachtininkus ir gyventojus į Špicbergeną. Taip atsirado pirmieji Amerikos, vėliau Norvegijos, Rusijos ir kelių kitų šalių gamykliniai forpostai.

Be šachtininkų, čia būrėsi ir banginių medžiotojai, kitokia žuvis šiaurės drungnuose vandenyse veisėsi nenoriai. Žiemą salynas paslėptas pusę metų trunkančia tamsos skraiste, apšviestas tik Longiuearbiuenas, kaip švyturys šviečiantis retiems atklydėliams. Tada po miestą zuja sniegomobiliai, o turistai krykštauja lakstydami haskių kinkiniais. O dabar sniegomobiliai stovi pamiršti ir niekam nereikalingi, iki iškris pirmas sniegas rugsėjį. Žmonių nedaug, miestas mažas, bet automobilių čia šimtais – ir visi stovi su paliktais rakteliais viduje, namai taip pat nerakinami – visiškas saugumo jausmas. Nesaugiausia vaikščioti vieniems ir be ginklo už miesto ribų, poliarinės meškos per kelis dešimtmečius sudraskė keliolika žmonių, pastarasis atvejis užfiksuotas prieš dvejus metus: dvi vokietės išėjo be ginklo pasižvalgyti po apylinkes, sugrįžo tik viena. Baltųjų meškų taip ir neteko sutikti, vasarą jos traukia aukščiau į kalnus ir giliau į salyno gilumą, kur dar gali rasti sniego, o žiemą eina arčiau vandens, kur tyko savo etatinių aukų – ruonių. Ne tik baltosios meškos kelia pavojų Špicbergene. Pradžioje netikėta, o vėliau normaliu dalyku tampa arktinių žuvėdrų užpuolimai. Pasirodo, šios žuvėdros labai gudrios – suka lizdus ir peri kiaušinius kuo arčiau miestelio ir kelių, kur daug šunų (vadinasi, nėra poliarinių lapių). Praeinantys keliu žmonės joms tokia pati nepageidaujama būtybė kaip ir lapės, todėl visiškai drąsiai pradeda sukti ratus, o tada staigiai atakuoja, grasindamos kaip reikiant pakrapštyti pakaušį. Apsiginti nuo žuvėdrų įrengti netgi specialūs stendai, kur suteikiama informacija apie šiuos paukščius ir galima pasiimti bambukinę lazdą gynybai. Iš pradžių keista ir smalsu, norisi pažaisti su paukščiais, bet vėliau, kai plėšrūnas kybo vos pusmetris virš galvos atkišęs smailų snapą, darosi nebe taip juokinga. Vietiniai juos vadina visateisiais Špicbergeno gyventojais, todėl smurtauti prieš paukščius nereikėtų.

Numirti keliauja į Norvegiją

Longiuearbiune užtenka pabūti porą dienų, kad susipažintumėte su šia egzotiška vieta ir aplankytumėte įdomius objektus – du muziejus, šiauriausią pasaulyje bažnyčią (visada atvira, šilta, su nemokama konferencijų sale, savitarnos kavine ir minkštasuoliais) bei vietines kapines, kurios čia nebepapildomos nuo 1930-ųjų. Tiesą sakant, mirti Špicbergene draudžiama. Amžinojo įšalo žemėje palaidotų žmonių kūnai neyra ir atsiranda grėsmė plisti virusams. Jau beveik šimtas metų mirštantys (labai senyvi) arba jau mirę žmonės turi keliauti į Norvegiją ar kitą šalį numirti.

Slaviškasis Špicbergeno akcentas – Barencburgas

„Atgal į Sibirą“ – taip būtų galima pavadinti trumpą kelionę iš Longiuearbiueno laivu į Barencburgą (Barentsburg), slavišką šachtininkų miestelį, kurį dauguma pasiekia laivais, nors čia yra ir heliportas norintiesiems su civilizacija susisiekti greičiau. Jokių kelių, jungiančių norvegišką ir slavišką sostines, nėra. Mūsų poliarinis laivas prisišvartuoja Barencburgo krantinėje, matyti lengvai atpažįstami senosios sąjungos veidai, saulėgrąžas gliaudantys treninguoti ir po „lacais“ akis nuo šiaurės saulės slepiantys piliečiai. Tai labai įdomi vieta, kupina ironiškų fragmentų. Barencburge gyvena pusšimtis žmonių, dauguma jų – šachtininkai ir jų šeimos. Darbus šachtose dalija keturių tautybių žmonės – ukrainiečiai, rusai, tadžikai ir armėnai. Prieš čia atvykdami visi pasirašo dvejų metų kontraktus, paskui išleidžiami į priverstines dviejų mėnesių atostogas namo. Kai kurie sugrįžta, kai kurie – ne.

Mūsų laivas čia švartuojasi tik valandai, todėl labai gaila nepasinerti į šią unikalią egzotiką ilgiau ir giliau. Norintieji čia likti tai padaryti gali nevaržomai, Barencburge yra aukštos klasės viešbutis. Be viešbučio, dar yra didelė moderni ligoninė, kurioje dirba du daktarai – odontologė ir kita, gydanti visas kitas ligas, – taip pat dviejų aukštų erdvi mokykla, kurią lanko 30 vaikų, o juos moko dvi mokytojos, viena muzikos, kita – visų kitų dalykų.

Per Barencburgą dideliais ir aptrupėjusiais cemento gabalais išklotas pagrindinis kelias, kuris tęsiasi apie vieną kilometrą, užtat viešasis transportas yra nuo baro iki uosto. Bare pardavinėjamas vietinis 2,5 proc. stiprumo alus „Raudonoji meška“, kurį pilsto čia pat esanti alaus darykla. Degtinės galima per mėnesį žmogui nusipirkti tik litrą, cukraus – tik 2 kilogramus.

Vietiniai pinigų grynaisiais neturi, vietoj jų naudojamos specialios Barencburgo kortelės, kuriomis atsiskaitoma už visas prekes ir paslaugas. Turistai vietinėse parduotuvėse ir suvenyrinėse gali mokėti kronomis arba rubliais. Parduotuvės mažai kuo skiriasi nuo esančių Rusijos glūdumoje – šiltos patalpos, daug prekių lentynose, piktos pardavėjos.

Barencburgas garsėja ir tuo, kad čia iškilmingai į ledynus vėpso Leninas. Pagrindinėje aikštėje pastatyta Lenino skulptūra – šiauriausia Lenino skulptūra pasaulyje. Dar yra šiauriausias pasaulyje Rusijos konsulatas, nedidelė medinė cerkvė, šalia jos – kiaulidė, kad vietiniai visada turėtų šviežios mėsos. Yra ir futbolo stadionas, kuris mūsų apsilankymo metu priminė anglių lauką, o ne futbolo stadioną.

Medžių Barencburge, kaip ir visame Špicbergene, – nė vieno, o koks gi slavas be gamtos su berželiais? Einant krantinės link pasitinka du dideli plakatai – juose nutapyti berželiai, kad nors kiek nuramintų stresuojančio ir blaivaus šachtininko širdį.

Ką dar veikti Špicbergene


Pakeliui į Barencburgą praplaukiami keli fjordai ir ledynai, kuriuose galima išvysti fontanus leidžiančius banginius, ant nedidelių ledkalnių besideginančius jūros vėplius, kvailiojančius ruonius, spygaujančius poliarinius paukščius ir, jeigu pasiseks, vieną kitą baltųjų meškų šeimynėlę. Kai meškos išalksta, gali padaryti labai daug, pavyzdžiui – užsikabaroti ant stačios uolos tykoti į pingvinus panašių paukščių alkų.

Tokia tyli, tyra gamta užburia akinamu baltumu, žydrais ledkalnių liežuviais ir gaiviu iš Arkties vandenyno pučiamu vėju. Laivo denyje paragaujame vietinių delikatesų – lašišos ir banginienos. Banginio skonis man buvo naujas. Įdomu, bet banginio mėsa sprangi, sunkiai virškinama, visgi su vaizdu į egzotiškuosius ledynus geresnio maisto nei egzotiškas banginis negalėjau įsivaizduoti. Dabar banginių medžiotojams įvestos kvotos, tačiau anksčiau jų medžioklė buvo pagrindinis pajamų šaltinis, be angliakasybos.

Į Špicbergeną geriausia keliauti pavasarį. Tada daug sniego ir šviesu, galima keliauti sniegomobiliais, šunų kinkiniais ant rogių ir plaukioti baidarėmis atitirpus pagrindiniam fjordui ir žygiuoti po fantastiškos, nepaliestos gamtos oazę. Pavargus nuo žygių ir įspūdžių patogiai ilsėtis miestelio baruose, restoranuose, netgi nueiti į kiną ir naktinį klubą! Nukeliauti ir ten daug ką pamatyti reikia nemenko pinigų kapšelio, tačiau nė sekundės nesusimąstai, ar buvo verta čia atvykti. Tikrai verta. Dar norėčiau atvykti bent kartą!

Aut. teisės: Alytaus Naujienos
Autoriai: Dainius Kinderis

(11)
(0)
(5)

Komentarai (2)