Po JAV sekimo skandalo: naivu tikėtis, kad to nėra Lietuvoje  (2)

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas pataria gyventojams net nepuoselėti iliuzijų, kad galima turėti privatų gyvenimą. Šalies politinį elitą krečiantis „ambasadorių skandalas“ atskleidė liūdną realybę – piliečiai sekami ir šnipinėjami ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Kuo pareigos aukštesnės, kuo svarbesnis postas, tuo didesnė tikimybė tapti specialiųjų tarnybų taikiniu. Vienais atvejais prisidengiama kova su terorizmu, kitose provokacijose įžvelgiama priešiškų Lietuvai valstybių veikla.

Paviešino internete

Liepos 8 d. internete buvo paskelbti garso įrašai, kuriuose Lietuvos ambasadorius Azerbaidžane Artūras Žurauskas ir misijos Vengrijoje vadovas Renatas Juška telefonu dalijosi asmeninėmis nuomonėmis apie Armėnijos ir Azerbaidžano konflikto dėl Kalnų Karabacho ir vienas iš jų neva išsakė asmeninę paramą armėnams. Kitoje įrašo vietoje ambasadorius šaiposi iš Turkmėnijos vadovų. Šie įrašai buvo daryti nelegaliai, nepatvirtintas ir jų autentiškumas, bet A.Žurauskas jau įteikė prašymą atleisti jį iš pareigų.

Vakar užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius pranešė, kad abu ambasadoriai bus atšaukti iš pareigų. Prieš tai premjeras Algirdas Butkevičius po susitikimo su Prezidente taip išreiškė nepasitikėjimą abiem diplomatais.

„Neįžvelgiu galimybių šiems ambasadoriams toliau likti savo postuose, bet tie pokalbiai nekompromituoja pačių ambasadorių. Jie tik pasidalijo nuomonėmis ir požiūriais“, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Sociologijos katedros profesorius Algis Krupavičius. Pašnekovo teigimu, šis skandalas kompromituoja ne diplomatus, o Lietuvos slaptąsias tarnybas, nesugebėjusias užtikrinti saugaus diplomatinio ryšio.

Kad ir kaip būtų, L.Linkevičius ėmėsi aktyviai tirti „ambasadorių skandalą“, nors civilizuotuose kraštuose nepatvirtinta diplomatinė informacija apskritai nekomentuotina. Taip elgėsi ir Audroniaus Ažubalio vadovaujama Užsienio reikalų ministerija (URM), 2010 m. atsisakiusi komentuoti „WikiLeaks“ paviešintą ir Lietuvai nemalonų JAV diplomatų susirašinėjimą.

Režisierius neaiškus

Politologas A. Krupavičius neatmeta galimybės, kad skandalą galėjo sukurpti ir Rusijos slaptosios tarnybos. „Rusijos specialiosios tarnybos Lietuvoje veikia labai aktyviai, todėl neatmesčiau, kad provokaciją galėjo surengti ir Rusija“, – sakė A.Krupavičius.

Panašiai svarsto ir tarptautinių santykių ekspertas prof. Raimundas Lopata. Jis įsitikinęs, kad prieš diplomatus buvo surengta provokacija, į kurią Lietuvos URM sureagavo neadekvačiai.

„Jei provokacija remiasi klastotėmis ir montažu, tai nėra apie ką kalbėti“, – sakė R. Lopata. Jis irgi neabejoja, kad „ambasadorių skandalą“ galėjo surengti Lietuvai priešiškos išorinės jėgos. „Vidaus kova suabejočiau, nes akivaizdu, kad skandalas nepalankus nei valdantiesiems, nei opozicijai. Šitoje situacijoje žaisti politinius žaidimus būtų labai neatsakinga“, – svarstė prof. R.Lopata.

Šių metų birželio 7 d. Valstybės saugumo departamento (VSD) pateiktoje 2012 m. šios tarnybos ataskaitoje irgi pabrėžiama, kad „aktyviausiai ir agresyviausiai Lietuvoje ir užsienyje prieš Lietuvą veikia Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybos“.

„Naudodamos technines priemones ir kontaktus su žmonėmis jos siekia rinkti informaciją, megzti ryšius Lietuvos institucijose, tam tikrais atvejais mėgina paveikti Lietuvos valstybės institucijų ir įmonių sprendimus“, – rašoma dokumente. Įvairių valstybių žvalgybos tarnybos esą turi technines galimybes nelegaliai rinkti informaciją telekomunikacijų tinklais.

Niekas neapsaugotas

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas A.Paulauskas tikina, kad niekas neapsaugos nuo telefoninių pokalbių klausymosi, jų sumontavimo ir paviešinimo. „Nemanau, kad ir dabar to nėra. Bet visada reikia atidžiai pasižiūrėti, koks yra paviešinimo tikslas, kas tai padarė, ir į tuos klausimus turi būti atsakyta“, – teigė A.Paulauskas. Jis įsitikinęs, kad jeigu būtų paviešinti privatūs diplomatų pokalbiai kabinetuose, „kristų dar daugiau galvų“ – ne tik minėtų ambasadorių.

„Vien todėl žmogų nuolat turi lydėti natūralus apsisaugojimo instinktas. Ypač pareigūnas ar valstybės tarnautojas turi galvoti, ką, kur ir su kuo kalba, nes dabar daug kas kalba, kas yra ant liežuvio“, – įsitikinęs Seimo NSGK vadovas A.Paulauskas. Jis negalvoja, kad „ambasadorių skandalas“ sugadins Lietuvos įvaizdį, kai šalis pirmininkauja ES Tarybai.

„Visose valstybėse tokių pokalbių gali rasti, bet įdomesnis klausimas, kam tai naudinga. Neatmetu ir Rusijos, bet kategoriškai teigti taip pat negaliu, nes neturiu įrodymų, – aiškino A.Paulauskas. – Rusijos žvalgybos tarnybos turi visas technines priemones klausytis Lietuvos piliečių pokalbių. Ta aparatūra nebūtinai yra Lietuvoje, o jai paveikti efektyvių priemonių nelabai turime.“ Pasak jo, VSD disponuoja informacija, kiek Lietuvoje veikia Rusijos šnipų, bet ši informacija neskelbtina, nes tai yra valstybės paslaptis.

Dalijo lengva ranka

Tiesa, įtarimai vis dėlto krinta ir ant šalies specialiųjų tarnybų. Prieš dvejus metus Lietuvoje visuomenę sukrėtė Europos Komisijos informacija, esą vien 2008 m. mūsų šalies teisėsauga 85,3 tūkst. kartų klausėsi piliečių pokalbių, tikrino SMS žinučių ir elektroninio pašto turinį. Tuomet politikai ir saugumo tarnybos ramino, kad 90 proc. užklausų buvo susijusios su kriminaliniais nusikaltimais.

VSD savo 2012 m. veiklos ataskaitoje mini, esą departamentas 2011 m. atliko 59 tūkst. elektroniniais ryšiais perduodamos informacijos kontrolės užduočių ir tik 17 proc. jų buvo susijusios su VSD. Tačiau šiemet ataskaitoje apie minėtas užduotis nebuvo paskelbti jokie duomenys.

„Nors Konstitucija mums garantuoja teisę į privatų gyvenimą, vis dėlto mūsų specialiosios tarnybos, gavusios palaiminimą iš aukščiausios valdžios, daugelį metų užsiėmė neteisėta veikla, persekiodamos ne tik politikus, bet ir žurnalistus“, – sakė buvęs Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys.

2009 m. kilo sąmyšis, kai paaiškėjo, jog teismai pernelyg lengva ranka suteikdavo sankcijas VSD sekti Lietuvos žurnalistus, o sykiu įtarta, kad taip gali būti sekamas bet kuris žmogus. „Po žurnalistų atskleisto tyrimo tai pripažino pats Šiaulių apygardos teismo pirmininkas Boleslovas Kalainis. Kai į jį VSD prašymu kreipdavosi prokuroras, prašydamas suteikti leidimus sekti žurnalistus, tuos leidimus jis suteikdavo net neskaitęs, – priminė D.Kuolys. – Tas teisėjas dirba iki šiol. Vadinasi, visa politinė sistema suinteresuota, kad tokia tvarka išliktų.“

Šiuo metu dėstytoju Vilniaus universitete dirbantis D.Kuolys teigė, kad demokratija išsigimsta, nes kova su terorizmu tiesiog tampa priedanga saugumo tarnybų piktnaudžiavimui.

Atskleidė tiesą

Sekimo skandalai pastaraisiais metais kyla ir senosios demokratijos valstybėse – JAV, Jungtinėje Karalystėje, Vokietijoje. Britų dienraščio „The Guardian“ redaktorius Alanas Rusbridgeris neseniai atskleidė, kad laikraščiui paskelbus dalį skandalingų pranešimų apie masinio sekimo programas, kurias vykdo JAV nacionalinio saugumo agentūra (NSA) ir Britanijos Vyriausybės ryšių štabas (GCHQ), į redakciją atvyko du GCHQ saugumo ekspertai. Jie pareikalavo, kad žurnalistai sunaikintų turimą medžiagą, kurią „The Guardian“ perdavė Amerikos žvalgybos kontraktininkas Edwardas Snowdenas, sukėlęs pasaulinį skandalą, kai atskleidė slaptą informaciją apie visuotinį sekimą.

Seimo NSGK pirmininkas A.Paulauskas mano, kad panaši situacija gali pasikartoti ir Lietuvoje. „Jei žurnalistų turima informacija grėstų kokio nors žmogaus gyvybei, jei toje informacijoje būtų kokia nors užuomina, leidžianti susekti agentus arba sužinoti, kas praneša, tai beliktų tik nueiti (į redakciją) ir paimti“, – tikino A.Paulauskas. Tačiau kartu Seimo NSGK vadovas svarsto, kad neįmanoma sukliudyti žiniasklaidai skelbti net ir slaptą informaciją.

„Kiek kartų JAV administracija prašė žiniasklaidos neskelbti žinių, kurios galėtų pakenkti visuomenei arba valstybės interesams, bet į tuos prašymus nebūdavo atsižvelgiama“, – kalbėjo A.Paulauskas. Jis nemano, kad slaptosios tarnybos įkaitais yra pavertusios viso pasaulio piliečius.

„Jūs pasižiūrėkite, kiek socialiniuose tinkluose patys žmonės apie save prideda informacijos, tai ten nereikia jokių specialiųjų tarnybų, nes, vien panaršius „Facebook“, apie žmogų sužinosi beveik viską. Žmonės patys nesaugo privačios informacijos“, – įsitikinęs A.Paulauskas.

Į repliką, kad gyventojai galbūt nenori, jog būtų klausomasi jų telefoninių pokalbių arba tikrinamas elektroninis paštas, A.Paulauskas atsakė, esą „mes šiandien gyvename XXI amžiuje“. „Iliuzija galvoti, kad šiandien žmogus gali turėti kažkokį privatumą“, – reziumavo A. Paulauskas.

Aut. teisės: Ekonomika.lt
Ekonomika.lt
Autoriai: Gediminas Stanišauskas

(5)
(0)
(0)

Komentarai (2)