Zbigniewo Brzezinskio planas: ką daryti, kad niekur pasaulyje nebūtų karo?  (0)

„Versus Aureus“ leidykla ką tik išleido žymaus šiuolaikinio tarptautinės politikos eksperto, buvusio JAV prezidento Jimmy‘o Carterio patarėjo nacionalinio saugumo klausimais Zbigniewo Brzezinskio knygą „Strateginės įžvalgos. Amerika ir pasaulio galios krizė“.


Knygoje kalbama apie pasaulį pastaruoju metu ištikusią galios krizę, kurią sukėlė dramatiška jėgų pusiausvyros centro slinktis iš Vakarų į Rytus, globalus politinis masių „pabudimas“ ir Amerikos plėtotės nesėkmės.

Krizė pažėrė pavojingų ilgalaikių iššūkių ne vien Amerikai, atsirado išnykimo grėsmių kai kurioms gana lengvai pažeidžiamoms valstybėms. Negana to, gali sutrikti įprasta branduolinių ginklų neplatinimo tvarka ir tarptautinis kovos su klimato kaita reguliavimas. Kitaip tariant, geopolitiniam stabilumui iškilo pavojus.

Buvęs JAV prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais Z.Brzezinskis „Strateginėse įžvalgose“ įrodinėja, kad pastarosios krizės metu Amerika gali ir privalo imtis gerokai aktyvesnių veiksmų. Ir jie bus sėkmingi, anot autoriaus, jeigu Amerika išspręs neatidėliotinas vidaus problemas bei laikysis prioritetinės strategijos nacionalinių interesų srityje neįprastai sparčiai keičiantis tarptautinei aplinkai. 

Jungtinės Valstijos turėtų imtis iniciatyvos kurti didesnius naujuosius Vakarus, prijungiant prie jų Rusiją ir Turkiją. Be to, amerikiečiai privalo padėti europiečiams glaudžiau vienytis.
Sumaniai išnaudodama tarptautinės įtakos galimybes, Amerika turėtų siekti palankios regiono jėgų pusiausvyros naujuosiuose Rytuose ir vengti naudoti savo karinę jėgą žemyninės Azijos kivirčuose. Jai būtų privalu išlaikyti politinę sąjungą su Japonija ir artimiau bendradarbiauti su Kinija.

Šiais neramiais ir vėlesniais laikais Amerika turėtų vaidinti pagrindinį vaidmenį, siekiant geopolitinio stabilumo. Tam būtina naujai suvokti ilgojo laikotarpio iššūkius, todėl bene geriausias užsienio politikos strategas Z.Brzezinskis pateikia planą, kaip atkurti globalią Amerikos įtaką ir užtikrinti taiką XXI a.

Šeštadienį į Lietuvą vizito atvykęs JAV valstybės sekretorius Johnas Kerry'is šį Z.Brzezinskio veikalą įvertino taip: „Strateginės įžvalgos“ – tai aiškus ir įtaigus Amerikos padėties šiandienos pasaulyje vertinimas. Perskaityti būtina."

15min.lt skaitytojams siūlome ištrauką iš Z.Brzezinskio knygos „Strateginės įžvalgos. Amerika ir pasaulio galios krizė“.

NEREIKIA BIJOTI TIESOS

Atsikratę patogios saviapgaulės amerikiečiai privalo suprasti, kad mūsų galia užsienyje laikui bėgant vis labiau priklausys nuo to, kaip mums seksis spręsti vidaus problemas. Pasaulines Amerikos perspektyvas lems tai, ar sugebėsime dabar priimti teisingus nacionalinio masto sprendimus, būtinus tobulinti mūsų sistemą. Tam reikia, kad daugelis amerikiečių atsisakytų iliuzijų ir šalta galva suvoktų savo valstybės silpnąsias ir stipriąsias puses. Iš pradžių svarbu metodiškai išanalizuoti ir objektyviai įvertinti dabartinę padėtį, o tada nuspręsti, kokių reformų imtis. Be abejonės, svarbiausia yra tas reformas įvykdyti. Tokia veiksmų eilė yra būtina sąlyga išlaikyti pirmaujančios pasaulio valstybės statusą, išsaugant pamatines jos vidaus sąrangos vertybes.

Lemtingomis turėtume laikyti šešias, deja, vis grėsmingesnes, Amerikos silpnybes.

Pirma yra auganti ir pastaruoju metu nesuvaldoma valstybės skola. Kongreso biudžeto komisijos 2010-ųjų rugpjūčio dokumente „Biudžetas ir ekonominė prognozė“ skelbiama, kad tuo metu viešoji skola sudarė 60 % BVP. Tokie skaičiai neramina, tačiau ir neatrodo dramatiški kitų šios srities „čempionių“ fone.

Pavyzdžiui, anot OECD, Japonijos valstybės skola sudaro apie 115 % BVP (tačiau dauguma kreditorių yra patys japonai), graikai ir italai yra prasiskolinę iki 100 % BVP. Amerikos atveju negalima pamiršti, kad biudžeto deficito struktūra pasikeis, kai dauguma „beibi bumerių“ išeis į pensiją. Tai bus rimtas ir ilgalaikis iššūkis. Brukingso instituto 2010-aisiais paskelbta studija pateikia kelias JAV biudžeto deficito pokyčių prognozes, priklausomai nuo aplinkybių. Jei deficitas augtų taip, kaip dabar, valdant B. Obamos administracijai, jau 2025 m. valstybės skola viršytų 108,6 % BVP – rekordinę visų laikų skolą, tokią, kokia slėgė šalį pasibaigus II pasauliniam karui. Norint sustabdyti valstybės skolos augimą reikia gerokai padidinti mokesčius. Politinės valios taip pasielgti dabar nėra. Skola toliau didėja.

JAV dėl to tampa labiau pažeidžiamos. Sudėtinga prognozuoti, kas nutiktų, jei pagrindinės valstybės kreditorės (didžiausia kreditorė yra Kinija) imtųsi machinacijų skolų rinkoje, tačiau tikėtis gerų dalykų tikriausiai neverta. Jei įvykiai taip pakryptų, iškiltų pavojus dolerio, kaip rezervinės pasaulio valiutos, statusui. Sustiprėtų abejonės, ar JAV ekonominis modelis atitinka naujas realijas, šalis greičiausiai prarastų lyderės pozicijas svarbiose tarptautinėse organizacijose, tokiose kaip G-20, Pasaulio bankas ir Tarptautinis valiutos fondas. Šalia sumažėjusių galimybių spręsti vidaus problemas taptų sudėtinga rasti lėšų veikti užsienyje, pavyzdžiui, finansuoti būtinus karus.

Du patyrę politikos apžvalgininkai (jie dažniausiai palankiai vertina administracijos veiklą) P. C. Altmanas ir R. N. Haassas 2010 m. straipsnyje „Foreign Affairs“ žurnale „Amerikos išlaidavimas ir Amerikos galia“ išnagrinėjo nelinksmas Amerikos perspektyvas ir priėjo prie iškalbingų išvadų: „2020-ųjų finansinė prognozė yra neabejotinai apokaliptinė <...> Artėja lemtingas Jungtinėms Valstijoms apsisprendimo momentas <...> Jei Amerikai pavyks įvesti finansinę drausmę, šalis atsigaus ir vėl pirmaus pasaulyje. Jei nepavyks, Amerikos laukia dramatiški pokyčiai namuose ir didžiuliai nemalonumai užsienyje.“ Jei politinė vadovybė toliau atidėlios rimtų reformų plano vykdymą (reikia vienu metu mažinti išlaidas ir didinti pajamas), JAV tikriausiai sulauks pabaigos, panašios į senovės Romos ar Didžiosios Britanijos likimą.

Antra silpnybė, daranti Ameriką ypatingai pažeidžiama, yra braškanti šalies finansų sistema. Ji veikia panašiai į sulėtintą bombą. Privalu kalbėti apie dvigubą riziką, jei sistema vieną dieną sutriktų. Jei finansų institucijos (tyčia ar netyčia) pasielgs perdaug rizikingai, gali griūti ne tik Amerikos, bet ir daugybės kitų valstybių ekonomikos. Be to (atrodo, kad šitas procesas jau prasidėjo), kiltų gyventojų nepasitenkinimas šalies viduje ir kristų pasitikėjimas Amerika užsienyje.

Jungtinėse Valstijose prisisteigė per daug investicinių bankų ir prekybos įmonių. Investiciniai bankai pernelyg ilgai veikė neatsakingai, atsainiai rizikavo svetimais pinigais. Taip elgtis leido Kongresas, kuris nereguliavo (įstatymais) finansavimo būstų rinkoje ir neapribojo godžių Volstryto spekuliantų užmojų. Per palyginti trumpą laiką atsirado prielaidos 2008-ųjų finansų krizei ir iš jos kilusiai recesijai. Milijonai žmonių patyrė materialinių sunkumų.

Valstybei iš esmės pakenkė bankų ir rizikos draudimų fondų finansiniai spekuliantai. Nevaržomi akcininkų kontrolės (tokie buvo įstatymai) jie ilgą laiką stebuklingai pelnėsi. Asmeniniai finansų elito atlyginimai augo kosminiu greičiu, tačiau šio augimo, deja, nelydėjo nei ekonominės inovacijos, nei naujų darbo vietų kūrimas. 2008-aisiais visi aiškiai pamatė (nors daugelis matė gerokai anksčiau) pritrenkiantį finansininkų viršūnės ir kitų šalies žmonių gyvenimo standartų atotrūkį. Vienas iš 2009 m. Nacionalinio ekonomikos tyrimų biuro dokumentų rodo, kad vidutinis atlyginimas finansų sektoriuje prieš pat krizę buvo 1,7 karto didesnis už vidutinį atlyginimą kitame (likusiame) privačiame versle. Tokios disproporcijos šalis neregėjo nuo II pasaulinio karo laikų. Gyvybiškai būtina paprastai, suprantamai ir efektyviai reguliuoti finansinių institucijų veiklą. Ją reikia padaryti skaidrią, socialiai atsakingą ir priversti skatinti visos ekonomikos augimą. Be šito Jungtinės Valstijos nesugebės konkuruoti su kitais pastaruoju metu nuolat stiprėjančiais pasaulinės ekonomikos subjektais.

Trečia. Jei ir toliau vienu metu didės turtinė atskirtis, o socialinės apsaugos sistema nuolat patirs sąstingį, neišvengiamai kils pavojus visuomenės santarvei ir demokratinei valstybės sandarai. Nuo šių vidaus politikos dalykų priklauso Amerikos užsienio politikos sėkmė.

JAV statistikos biuro duomenimis, nuo 1980 m. pajamų skirtumas šalyje tolydžio didėjo: 1980 m. turtingiausi 5 % namų ūkių įsidėjo į kišenes 16,5 % visų namų ūkių pajamų, kai tuo tarpu neturtingiausiems 40 % atiteko 14,4 %. 2008 m. šie skaičiai jau sudarė 21,5 % ir 12 %. Diferenciacija ne pagal metines pajamas, o pagal valdomą turtą atrodo dar įspūdingiau: 2007 m. 1 % turtingiausių amerikiečių valdė 33,8 % bendro nacionalinio JAV turto, o 50 % Amerikos gyventojų teko tik 2,5 %.

Parodyta dinamika jau iškėlė Ameriką į pirmąją vietą tarp išsivysčiusių šalių pagal turtinę diferenciaciją. Su didėjančia turtine nelygybe būtų psichologiškai lengviau taikytis, jei ją lydėtų socialinis mobilumas – svarbus „amerikietiškosios svajonės“ dėmuo.

Deja, per kelis pastaruosius dešimtmečius socialinis mobilumas virto socialine stagnacija. Kalbamuoju laikotarpiu, kaip minėta, turtinė nelygybė nuolat didėjo. Pagal naujausius statistikos duomenis Gini koeficientas (turtinės nelygybės matas, pagal kurį sudaryta lentelė 2.1) yra beveik vienodas Amerikoje, Rusijoje ir Kinijoje. Iš svarbesnių šalių tik Brazilijoje turtinė atskirtis yra didesnė nei Amerikoje.

Dar daugiau. Pastarojo meto tyrimai rodo, kad amžiaus grupių pajamų skirtumai (jie yra vienas svarbiausių bendro ekonominio mobilumo indikatorių) „galimybių šalyje“ yra didesni nei kitose išsivysčiusiose valstybėse. Priešingai paplitusiai nuomonei, pagal šį rodiklį Amerika atsilieka nuo Europos. Ir jau visai blogai – nuo kai kurių Europos šalių Amerika atsilieka pajamų augimo dėl karjeros rodikliais. Viena pagrindinių tokio atsilikimo priežasčių yra prasta JAV bendrojo lavinimo sistema. OECD duomenimis, Amerika yra viena valstybių, išleidžiančių daugiausiai pinigų moksleiviui jo pradinio ir vidurinio lavinimo metu. Deja, tos pačios OECD dokumentai rodo ir tai, kad pagal įgytas žinias Amerikos moksleiviai yra vieni labiausiai atsilikusių išsivysčiusiose šalyse. Tokia padėtis blogina ekonomines Jungtinių Valstijų perspektyvas. Šalis neišnaudoja arba nepakankamai išnaudoja gausių žmogiškųjų išteklių. Dėl šių priežasčių mažėja pagarba Amerikai.

Lentelė 2.1
Pa­ja­mų ne­ly­gy­bė
(nuo di­džiau­sios dif­er­en­cia­ci­jos iki ma­žiau­sios)
ŠalisMetaiGINI
koef.
Brazilija200556,7
JAV200745,0
Rusija200942,2
Kinija200748,4
Japonija200837,6
Indonezija200937,0
Indija200436,8
D. Britanija200534,0
Prancūzija200832,7
Italija200632,0
ES200930,4
Vokietija200627,0
Šaltinis: CŽV pasaulio faktų knyga

Lentelė 2.2
Bendrojo nacionalinio turto dalis
ŠalisMetaiVie­ne­tasTur­tin­giau­si 10%Ne­tur­tin­giau­si 50%
JAV2001šeima68,8 %2,8 %
D.Britanija2000suaugęs56,0 %5,0 %
Japonija1999n. ūkis39,3 %3,9 %
Italija2000n. ūkis48,5 %7 %*)
Indonezija1997n. ūkis65,4 %5,1 %
Indija2002-2003n. ūkis52,9 %8,1 %
Vokietija1998n. ūkis44,4 %3,9 %
Prancūzija1994asmuo61,0 %n.d.
Kinija2002asmuo41,4 %14,4 %
Kanada1999šeima53,0%6,0%
Australija2002n. ūkis45,o %9,o %
Šaltinis: JT universitetas, 2/2008 ataskaita
* – neturtingiausi 40%

Irstanti infrastruktūra yra ketvirta Amerikos silpnybė. Kinija energingai stato naujus oro uostus ir kloja plentus. Europa, Japonija (dabar jau ir Kinija) turi išvystytus greitųjų traukinių geležinkelių tinklus. Kinai jau nutiesė daugiau kaip 5 000 km geležinkelių, pritaikytų greitiesiems traukiniams. Tokių geležinkelių mes neturime visai. Pekino ir Šanchajaus oro uostai veiklos efektyvumu, patogumu, pagaliau, grožiu lenkia savo aptriušusius ir kvepiančius trečiuoju pasauliu „kolegas“ Vašingtone ir Niujorke. Vizualus emocinis poveikis dažnai žmonių nuomonę veikia labiau nei sausi skaičiai ar objektyvūs tekstai.

Amerikos civilių inžinierių bendrijos 2009-ųjų ataskaita suteikė Amerikos infrastruktūrai apibendrintą D kategoriją. Pagal sritis taip: aviacijai – D; geležinkeliams – C-; automobilių keliams – D-; energetikai – D+. Lėtai atsinaujina miestai. Neregėtas dalykas – miestuose atsirado lūšnynų! Nušiuro socialinis būstas, netgi šalies sostinėje… Tai liūdnas socialinio abuojumo, apėmusio valdžios elitą, įrodymas. Paprasta kelionė geležinkeliu iš Niujorko į Vašingtoną (lėtu ir kratančiu Acela, amerikietišku „greituoju“ traukiniu) gali sukelti depresiją. Pro šalį plaukia nykūs „vakarykštės dienos“ vaizdai. Išnyko XX a. keliones lydėdavęs džiaugsmas, kai kas sykį pamatydavai naujų statinių ar tiesiamų daugiajuosčių plentų.

Patikima infrastruktūra yra būtina sąlyga ne vien ekonomikai augti ar patogiai gyventi. Ji matoma, todėl kartu yra ir nacijos dinamiškumo bei gerovės simbolis. Istorija taip sutvarkė, kad apie pirmaujančių šalių sisteminius laimėjimus dažnai yra sprendžiama iš infrastruktūros dalykų – ar tai būtų Romos keliai ir akvedukai, ar britų geležinkeliai. Nūdienė Amerikos infrastruktūra sukelia įspūdį, kad esi ekonomiškai silpstančioje, o ne ekonomiškai inovatyviausioje pasaulio šalyje. Blogiausia, kad infrastruktūra toliau degraduoja. Tai neišvengiamai neigiamai paveiks ekonomikos raidą, ypač tolydžio gerinančių savo infrastruktūrą pagrindinių konkurenčių fone. Tikėtina, kad Jungtinių Valstijų ir Kinijos priešprieša intensyvės. Jei minėtoje srityje neįvykdysime proveržio, nykstanti infrastruktūra taps Amerikos negalios simptomu ir simboliu.

Penktoji Amerikos silpnybė yra itin menkai išprususi šalies gyventojų dauguma ir beveik nulinės amerikiečių žinios apie pasaulį. Tenka liūdnai pripažinti, kad tėvynainiai juokingai (o gal pavojingai?) prastai išmano geografiją, beveik nesidomi pasaulio įvykiais, dažniausiai nieko nežino net apie svarbiausius istorijos faktus.

Iš dalies tai galima paaiškinti jau minėtais faktais apie silpną bendrojo lavinimo sistemą. 2002-aisiais žurnalas „National Geographic“ atliko tyrimą ir nustatė, kad 18–24 metų amžiaus grupės jaunuolių, sugebėjusių žemėlapyje parodyti Jungtines Amerikos Valstijas, dalis Kanadoje, Prancūzijoje, Japonijoje, Meksikoje ir Švedijoje, buvo didesnė nei pačiose Jungtinėse Valstijose! Iš 2006-ųjų tyrimo ataskaitos sužinojome, kad 63 % pilnamečių jaunų amerikiečių Vidurio Rytų žemėlapyje nerado Irako, 75 % neparodė Irano ir net 88 % nesugebėjo atrasti Afganistano. Būtent tuo metu šiame regione Amerika vykdė brangias karines kampanijas. Kalbant apie istoriją verta priminti neseną tyrimą, kuris teigia, jog mažiau nei pusė Amerikos universitetų vyresniųjų kursų studentų žino, kad NATO buvo sukurta sovietų agresijai užkardyti. Tas pats šaltinis nurodo, kad daugiau nei 30 % suaugusiųjų amerikiečių negali pasakyti bent 2 valstybių, prieš kurias jų šalis kariavo II pasauliniame kare.

Minėtas 2002-ųjų „National Geographic“ tyrimas įvairių pasaulio šalių jaunimą „išrikiavo“ pagal politikos ir geografijos žinias. Amerikiečiai atsidūrė priešpaskutinėje vietoje. Jie nežymiai pranoko meksikiečius ir pastebimai nusileido švedams, vokiečiams, italams, prancūzams, britams ir kanadiečiams.

Tokį „išprusimą“ iš dalies lemia įsitvirtinę Amerikoje visuomenės informavimo standartai, kai žiniasklaidoje išties mažai kalbama apie tarptautinius įvykius. Vos 5–6 didieji laikraščiai pateikia bent kiek rimtesnių žinių ar spausdina analitinius straipsnius. Praktiškai visa regioninė periodika ir gausybė amerikietiškų televizijų beveik neskiria dėmesio pasaulio įvykiams, išskyrus ypatingas sensacijas ir katastrofas. Naujienomis yra skelbiamos pikantiškos smulkmenos, mažareikšmiai buitiniai žmonių gyvenimo nutikimai.

Demagogams patogu gąsdinti (įbaugintais lengviau manipuliuoti) tamsius ir neišprususius, ypač pasitelkiant terorizmo baubą. Jau kurį laiką taip ir yra daroma. Baimės atmosfera savo ruožtu padidina tikimybę, kad bus priimti klaidingi ir kenksmingi valstybei sprendimai užsienio politikos srityje. Tamsioms plačiosioms liaudies masėms apie ekstremizmą yra kalbama supaprastintai. Taip palankiau kai kurioms interesų grupėms. Beveik niekada neužsimenama apie terorizmo priežastis, nesivarginama vietoje „akivaizdžių“ menamų atskleisti sudėtingus tikruosius politinių veiksmų motyvus.

Šešta silpnybė (glaudžiai susijusi su penktąja) yra dabartinė politinė Amerikos sistema. Jai būdinga: uždarumas, neracionalus susiskaldymas į skirtingas grupuotes ir įsisenėjęs grupuočių tarpusavio priešiškumas.

Be to, pastaruoju metu naujiems žmonėms yra itin sunku patekti į politiką. Masinėse informavimo priemonėse, ypač televizijoje, radijo analitikų laidose ar politiniuose tinklaraščiuose įsivyravo šališkumas ir pagieža. Prastai informuota auditorija lengvai pasiduoda manichėjiškai demagogijai. Tokioje aplinkoje valdančiuosius gali ištikti politinis paralyžius, jie nesiryžta priimti gyvybiškai svarbių sprendimų.

Tinkamas pavyzdys yra šių dienų situacija, kai nesiimama veiksmų mažinti biudžeto deficitą. Pasaulis stebi Ameriką ir ima labiau abejoti supervalstybės „galiomis“, gebėjimu veikti greitai ir rezultatyviai. Tačiau pavojingiausia yra tai, kad šalies politinė sistema tapo visiškai priklausoma nuo politinių kampanijų finansavimo. Interesų grupės – vidaus ir užsienio, operuojančios galingais finansiniais ištekliais, siaurai, savanaudiškai, visos šalies interesų sąskaita išnaudoja dabartinę politinę Amerikos sistemą. Studija, kurią atliko RAND korporacija, teigia, kad „...stiprėjantį politinės poliarizacijos procesą jau sunku (jei išvis įmanoma) sustabdyti ... Mūsų šalyje prasidėjo ir dar ilgai tęsis kairės ir dešinės politinis karas“.

Kai kurie žmonės tiki, kad Amerika greitai žlugs, todėl plačiai naudoja minėtas šešias silpnybes kaip argumentus savo teiginiams pagrįsti. Pavyzdžiui, galima badyti pirštais į šias silpnybes ir tokiu būdu teisinti paternalistinę (nuo lopšio iki kapo) ir minkštaširdiškai dosnią socialinę Europos sistemą. Per kelis nesenus auksinius dešimtmečius Europos Sąjunga pasiekė gerbtinos pažangos socialinėje ir ekonominėje srityse. Nemažai žmonių europinį raidos modelį ėmė laikyti tinkamesniu už amerikietiškąjį. Tačiau atidžiau panagrinėjus paaiškėja, kad ES serga panašiomis kaip ir JAV ligomis. Šios ligos yra labai pavojingos, ypač ilguoju laikotarpiu. Imkim kad ir 2010 m. Graikijos ir Airijos valstybės skolų krizes, kurios kaip užkratas išplito į kitas ES šalis. Pasakiškai dosni socialinė sistema neatitinka tikrųjų Europos galimybių ir gali sužlugdyti sąjungos finansus. Tai suprato Jungtinę Karalystę valdantys konservatoriai. Neseniai jie atsakingai reagavo į pavojų ir gerokai apkarpė socialinės rūpybos programas.

Jau minėjome, kad, nepaisant Amerikos, kaip „galimybių šalies“, reputacijos, pagal socialinės diferenciacijos ir socialinio mobilumo rodiklius Europos Sąjunga lenkia JAV. Europos viešojo transporto infrastruktūra (draugiškų aplinkai greitųjų traukinių tinklas, modernūs oro uostai ir geležinkelio stotys, nuolat prižiūrimi keliai ir tiltai) yra žymiai geresnė už amerikietiškąją. Dauguma Europos gyventojų yra labiau išprusę ir geriau informuoti apie tarptautinius įvykius. Istoriškai patyrusi Europos visuomenė yra kietesnis riešutėlis tarptautiniams viešosios nuomonės manipuliatoriams. Europiečius gerokai sunkiau įbauginti, nors jie kone kasdien susiduria su gausių nacionalistinės ar rasistinės pakraipos grupuočių veikla.

Kinija dažnai laikoma pranokstančia žmonijos ateitį. Tačiau dėl autoritarinės sistemos, individo laisvių ribojimo ar socialinės priespaudos turtingesnėms (priklausomai nuo vertinimo metodikos) ir modernesnėms demokratinėms visuomenėms Kinija kol kas nėra sektinas pavyzdys. Dauguma vakariečių dar nelaiko Kinijos lygiaverte Amerikos varžove. Štai čia derėtų neapsirikti – istorijoje gausu įvairių, dažnai netikėtų žmonių bendruomenių iškilimų ir nuopuolių pavyzdžių. Jei Kinija išradingai laikysis pasirinktos raidos trajektorijos ir sugebės išvengti rimtesnių ekonominių bei socialinių nesklandumų, ji galės tapti pagrindine Amerikos konkurente svarbiausiose srityse, tarp jų ir karinėje.

Kinija nebepropaguoja skurdo lygybės. Kinija tiesiog akyse dinamiškai ir apgalvotai modernizuoja ekonomiką. Kinija sėkmingai sprendžia demografines problemas. Todėl ši seniausia pasaulyje, išlaikiusi autentišką istorinį tęstinumą šalis vis dažniau tampa sektinu raidos pavyzdžiu tiems regionams, kurie ilgą laiką nesugeba likviduoti skurdo, susitvarkyti su demografija ir išspręsti kitų postkolonijinės tikrovės problemų. Šita žmonijos dalis į demokratijos ir autoritarizmo priešpriešą paprastai nekreipia dėmesio. Pasigirsta balsų, kad demokratinė ir ekonomiškai sparti Indija gali tapti alternatyva kinų sėkmės istorijai. Tačiau pernelyg daug faktų verčia šiuo teiginiu abejoti. Indija iki šiol nesugeba įveikti šimtų milijonų žmonių neraštingumo, absoliutaus didelės gyventojų dalies skurdo (netgi gyvenimo pusbadžiu) ir neįtikėtino infrastruktūros atsilikimo. Paminėjome tik dalį faktų, dėl kurių šioje knygoje aptariamoje ateityje Indijos negalima laikyti lygiaverte Kinijos varžove.

AMERIKOS „BALANSAS“

ĮSIPAREIGOJIMAI (trūkumai) TURTAS (privalumai)

Valstybės skola                     Ekonominė galia
Pažeista finansų sistema        Inovacijų galimybės
Didėjanti socialinė atskirtis     Demografinės galimybės
Nudėvėta infrastruktūra         Gebėjimas greitai susitelkti ir veikti
Gyventojų neišprusimas         Geografinė padėtis
Ribotos politinės galimybės      Demokratijos patrauklumas

Knygą įsigyti galima www.versus.lt

Aut. teisės: 15min.lt
(7)
(0)
(0)

Komentarai (0)