Šį savaitgalį, kol lietuviai mėgavosi gatvės muzikos dienos renginiais ir vasarišku oru, šveicarai užsiėmė mažiau pramogine veikla – referendume sprendė, ar nustatyti 22 Šveicarijos frankus (62 litus) siekiantį minimalų valandinį atlyginimą. Absoliuti balsavusiųjų šveicarų dauguma – 76,3 proc. – pasisakė prieš.

Kokios gali būti tokių balsavimo rezultatų priežastys? Tokio minimalaus atlyginimo nustatymas būtų padidinęs pajamas dešimtadaliui dirbančiųjų. Vargu, ar galima apkaltinti šveicarus empatijos trūkumu bei abejingumu mažiausiai uždirbančių asmenų perkamajai galiai ir gerovei. Labiau tikėtina, kad sprendimas buvo priimtas remiantis gilesnėmis ir pamatuotomis ekonominėmis įžvalgomis.

Akivaizdu, kad yra fundamentalių priežasčių, dėl kurių minimalaus atlyginimo didinimas gali turėti ir šalutinių nepageidaujamų pasekmių. Todėl ne visose pasaulio valstybėse jis apskritai yra reguliuojamas. Jei minimalus atlyginimas didinamas sparčiau nei didėja įmonių produktyvumas – kitaip tariant, sukuriama pridėtinė vertė – dėl padidėjusių sąnaudų turi arba mažėti pelnas, arba didėti gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų kainos. Jei pelno mažėjimui erdvės yra – viskas gerai. Tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, kad siekiant išsaugoti atlyginimų diferenciaciją, atspindinčią kvalifikaciją ir patirtį, dažniausiai padidėja ne tik minimalus atlyginimas, bet ir kitų darbuotojų atlyginimai. Dėl to darbo sąnaudų ir kainų augimas gali būti didesnis, nei prognozuojama priimant sprendimą didinti minimalų atlyginimą.

Tokio valstybinio reguliavimo nulemtas kainų augimas turi bent dvi neigiamas šalutines pasekmes. Pirma, daugiausiai pabrangsta žemos kvalifikacijos darbui imlios prekės, pavyzdžiui, pirmojo būtinumo maisto produktai ir greitojo maisto restoranų paslaugos. Todėl labiausiai nukenčia tie patys mažiausias pajamas gaunantys gyventojai, nes šioms prekėms jie skiria didžiausią dalį savo pajamų. Antra ir svarbiausia, toks kainų augimas gali sumažinti tarptautinį šalies konkurencingumą, slopinti eksporto augimą ir investicijas į naujas darbo vietas.

Pasaulyje pastaruoju metu pajamų nelygybė ir atskirties klausimas sulaukia itin daug ekonomistų ir politikų dėmesio. Jungtinė Karalystė jau nusprendė šį rudenį minimalų valandinį atlyginimą padidinti iki 6,5 svaro sterlingo (27 lito), kitą mėnesį Vokietijos parlamentas spręs, ar pirmą kartą nustatyti nacionalinį minimalų valandinį atlyginimą, sieksiantį 8,5 euro (29 litus). JAV minimalus valandinis atlyginimas šiuo metu siekia 7,25 dolerius (18 litų), tačiau norima jį padidinti iki 10 dolerių per valandą. Tačiau yra ir radikalesnių ketinimų. Pavyzdžiui, Sietlo miesto meras siekia, kad jo valdomame mieste minimalus atlyginimas siektų net 15 dolerių per valandą, tai yra, dvigubai daugiau nei nacionalinis minimumas. Ar tai objektyvia analize paremtas ketinimas, ar tik populiarus politinis žingsnis? Ir koks šio aktualaus klausimo sprendimo būdas yra patraukliausias – nuspręsti turi piliečiai, valdžia, o galbūt yra ir trečias kelias?

Lietuvoje minimalaus atlyginimo klausimas taip pat sulaukia daug dėmesio, nors jį gaunančiųjų skaičius jau beveik nesiskiria nuo kitų ES šalių. Lietuvoje jį gauna 12,9 proc. privačiame ir 6,1 proc. valstybės sektoriuje visą darbo laiką dirbančių asmenų. Kaip jis turėtų keistis ateityje? Nėra lengva pamatuoti, kiek galima didinti minimalų atlyginimą, nesukuriant perteklinio kainų augimo ir nemažinant įmonių konkurencingumo. Dėl šios priežasties turbūt būtų geriausia, jei minimalus atlyginimas įstatymu būtų susietas su vidutiniu darbo užmokesčiu, numatant saugiklius, kuomet jis galėtų nedidėti, pavyzdžiui, kai išauga nedarbo lygis. Nepaisant kai kurių tokio metodo trūkumų, būtų ir akivaizdžių privalumų – augant ekonomikai nuolat didėtų ir minimalus atlyginimas, jo dydis būtų lengviau prognozuojamas, verslui būtų lengviau planuoti sąnaudas, o jo pokyčiai nepriklausytų nuo politinio ciklo ar politinių pažiūrų.

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: TV3

Autoriai: Nerijus Mačiulis

Komentarai (53)