Kodėl vokiečiai taip myli grynuosius?  (19)

Kol bankai, technologijų milžinai ir norintys tokiais būti rungiasi dėl ateities mokėjimų sistemos, Vokietijos vartotojai, panašu, visiškai patenkinti praeities mokėjimo sistema. Vokietija lieka viena iš labiausiai grynuosius pinigus naudojančių išsivysčiusių ekonomikų pasaulyje.

Remiantis naujausiu Federalinio rezervo pranešimu apie vartotojų mokėjimo už prekes būdą septyniose šalyse, vokiečių piniginėse yra maždaug dvigubai daugiau grynųjų – prilygstančių apie 123$ – nei australų, amerikiečių, prancūzų ir olandų. Maždaug 80% visų sandorių Vokietijoje atliekama grynaisiais (JAV šis skaičius mažesnis nei 50%.) Grynieji yra vyraujanti netgi stambių sandorių apmokėjimo forma.

Mokėjimų dalis, atliekama grynaisiais
Vokietija
82%
Australija
65%
Prancūzija
56%
Kanada
53%
Nyderlandai
52%
JAV
46%
Quartz|qz.comDuomenys: Federalinis rezervas

Niekas tiksliai nežino, kodėl vokiečiai taip stipriai mėgsta grynuosius, nors apklausos duomenys gali pateikti keletą užuominų. Respondentai Vokietijoje teigia, kad naudojant grynuosius, lengviau sekti savo pinigus ir išlaidas [pdf].

„Žvilgsnis į piniginę duoda signalą apie išlaidas ir likusį biudžetą. Kadangi išlaidose grynųjų pinigų dalis didelė, šis signalas gan patikimas. Spėjame, kad kai kuriems vartotojams šis signalas yra vertingas ir todėl jie renkasi naudoti grynuosius,“ rašė fenomeną tyrę ECB analitikai.

Kiti atsakymai rodo, kad vokiečiams patinka grynųjų pinigų teikiamas anonimiškumas, derantis su jų bendru entuziazmu griežtai saugoti privatumą.

Bet, žinoma, toks požiūris į valiutą susijęs ir su Vokietijos neramia monetarine istorija. Weimaro eroje hiperinfliacija, Vokietijai bandant sumokėti sunkias karo reparacijas devalvuotomis markėmis, viršūnę pasiekė 1923 metais, kai kainos išaugo maždaug trilijoną kartų.

Jos pabaigoje duonos kepaliukas kainavo 428 milijardus markių, kilogramas sviesto būtų atsiėjęs apie 6 trilijonus. Darbdaviai ryte sustabdydavo darbus, kad išmokėtų krūvas banknotų darbininkams – kurie kartais juos kraudavo į skalbinių krepšius – o dieną darbas būdavo sustabdomas valandai ar panašiai, kad darbuotojai turėtų laiko nubėgti ir nusipirkti visko, kiek išgali, prieš pinigams tampant beverčiais. (Vėliau jie prekėmis mainydavosi.) Ir, žinoma, žmonės naudojo beverčius banknotus įvairiausiems dalykams, pavyzdžiui, kaip tapetus, krosnių kurą ir aitvarus.

Tačiau tai nebuvo paskutinis kartas XX a., kai Vokietijos valiuta nuvertėjo. Po Antrojo pasaulinio karo, reichsmarkė žlugo vėl. Hitleris karą iš esmė finansavo, spausdindamas pinigus, o infliaciją tramdydamas unikalia fašistine griežta kainų kontrolės politika ir žiauriais grasinimais. („Infliacija yra disciplinos trūkumas,“ kartą pasakė Hitleris. „Prižiūrėsiu, kad kainos išliktų stabilios. Tam ir yra šturmo būriai.“)

Per pokarinę okupaciją, Sąjungininkai išlaikė atlyginimų ir kainų kontrolę bei davinius. Bet vis daugiau ekonominės veiklos kėlėsi į juodąją rinką. Camel ir Chesterfield pakeliai, nailoninės kojinės ir Parker rašikliai – ką Vokietijoje esantys JAV kariškiai lengvai galėjo nusipirkti savo bazėse, – tapo de facto valiuta.

1948 metų birželio 20-osios valiutos reforma, kai vokiečiai buvo priversti konvertuoti savo pinigus į naująsias doičmarkes, už vieną turėdami sumokėti daugiau, nei 10 reichsmarkių, irgi buvo skausminga, išgarinusi daugiau, nei 90% asmeninių santaupų.

Bet naujoji valiuta padėjo grąžinti sukauptas prekes atgal į parduotuves ir pažabojo žalingą juodosios rinkos poveikį. Tai buvo plačiai laikoma sunkiu, bet būtinu žingsniu, išjudinusiu pokarinės Vokietijos ekonomikos atsigavimą.

Taip doičmarkės tapo pasididžiavimo objektu, pirmiausia Vakarų Vokietijoje, o 1990-aisiais – ir gyvenusiems komunistinėje rytinėje dalyje. (Jie galėjo išsikeisti savo bevertes ostmarkes į doičmarkes dosniu 1:1 kursu.) Tad Vokietijai pereinant prie euro 2002-aisiais, šis žingsnis buvo pasitiktas su nerimu.

Tai kokį vaidmenį ši istorija vaidina grynųjų pinigų pamėgime?

Pagal vieną paaiškinimą, kaip tyrėjai išsiaiškino, hiperinfliacijos atsiminimai laikosi gan stipriai. Žmonės kraštuose, patyrusiose bankų krizes gana dažnai linkę kaupti grynaisiais – dažniausiai užsienio valiuta, pavyzdžiui, JAV doleriais, – užuot laikę pinigus banke. (Federalinio Niujorko rezervo banko ekonomistai išsiaiškino, kad kraštuose, patyrusiuose aukštą infliaciją, JAV dolerių poreikis išlieka didesnis bent jau vieną kartą.) O tokiose šalyse, kaip Bulgarija ir Rumunija, kur dar menama nesena valiutos nestabilumo ir finansinių krizių istorija, grynieji pinigai taip pat naudojami gan plačiai.

Bet svarbiausia ne tai, kad Vokietija myli grynuosius, o kad – dėl tų pačių istorinių priežasčių – jie vengia skolų. (Kabinetiniai antropologai jau seniai pabrėžė, kad vokiškas žodis „skola“ – Schulden – kilęs iš žodžio, žyminčio „kaltę“ Schuld.)

Vokietijoje vartojimo skolos lygis yra ypač žemas. Vokiečių vengimas skolintis yra viena iš priežasčių, kodėl yra vienas iš žemiausių namų savininkų lygių tarp išsivysčiusių šalių. 2011 metais vos 33% vokiečių sakė turintys kreditinę kortelę. Ir didžioji dalis turimų naudojama labai nedaug. 2013 m., kortelėmis buvo atlikta vos 18% mokėjimų, kai tuo tarpu Prancūzijoje taip buvo atlikta 50% mokėjimų, o JK – 59%.

Tad, panašu, tautinis grynųjų pomėgis, yra kita pusė skolų vengimo, kuris savo, savo ruožtu, gali būti laikomas giliai tūnančios abejonės dėl ateities ženklu. (Vokiečių verslininkai taip pat liūdnai garsėja savo pesimizmu dėl ateities.) O ateities baimė, žinoma, kyla iš praeities.

Kitaip sakant, vokiečių polinkis reikalus spręsti grynaisiais, neabejotinai atspindi faktą, kad didžiąją praėjusio amžiaus dalį Vokietija buvo ant katastrofos slenksčio, pačioje katastrofoje arba nuo jos atsigavinėjo. Tokia jau yra traumų, atleisite už juokelį, markė.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(37)
(0)
(37)

Komentarai (19)