Kartojasi Ispanijos istorija: prieš fašizmą Ukrainoje kraują lieja prancūzai, lenkai, serbai ir kiti idealistai  (3)

Atvykę iš kitų šalių jie užtraukdavo „Internacionalą“ ir eidavo į mūšį. Taip kariavo tarptautinėse brigadose Ispanijos pilietinio karo metu kovęsi užsieniečiai. Panašus reiškinys pastebimas ir Ukrainoje – svetimšaliai kaunasi abiejose konflikto pusėse, rašo dienraštis „Lietuvos rytas".

Karas Ukrainoje jau seniai nebėra tik vidinis šalies konfliktas. Nors Rusijos vaidmuo jame akivaizdus, paramos ir iš kitų šalių sulaukia abi barikadų pusės. Italai, prancūzai, ispanai, serbai, net Latvijos pilietybę turintys asmenys nesislapstydami pozuoja fotografams mūšių nuniokotoje Rytų Ukrainoje – jie kaunasi separatistų gretose, kaip patys sako, už Naująją Rusiją, už rusišką Donbasą. Bet yra ir priešingų pavyzdžių – čečėnai, amerikiečiai, net rusai išdidžiai rodo Ukrainos vėliavą ant uniformų ir su ginklu priešinasi prorusiškoms pajėgoms, kurias vadina įvairiai – maištininkais, separatistais, banditais arba tiesiog teroristais. Toks vaizdas vis labiau primena tarptautines brigadas, dalyvavusias Ispanijos pilietiniame kare 1936–1939 m. Vėl kartojasi istorija? Kiekviena tarptautinių savanorių grupė, padedanti prorusiškiems separatistams, turi savų paskatų, tačiau visas jas vienija tas pats tikslas – kovoti prieš Ukrainos vyriausybę. Netgi ne šiaip prieš vyriausybę, o prieš „banderovcus“ – fašistus, neonacius, kurie esą įsitaisę Kijeve. Bent jau taip Ukrainos valdžią stengiasi apjuodinti ne tik Rytų Ukrainoje ir Rusijoje šaknis giliai įleidusi, bet ir Vakarų šalyse įnirtingai peršama Kremliaus propagandos mašina. O žodis „fašistai“ dažnai suveikia tarsi magija – ne paslaptis, kad dauguma pasaulio kairuolių lengvai patiki Kremliaus istorijomis apie fašistų siautėjimą Rytų Ukrainoje. Vieni patiki ir piktinasi, o kiti imasi veiksmų. Tai jau matyta beveik prieš dešimtmečius. Tarptautinės brigados Ispanijos pilietiniame kare buvo sudarytos iš 53 tautų atstovų ir jas vienijo bendras tikslas – kova prieš generolą Francisco Franco ir jo vadovaujamą režimą. F.Franco atvirai buvo vadinamas fašistu, kaip ir jo valdžia. Panašiai valdžią Kijeve vadinanti Maskvos propaganda, regis, pasiekė savo tikslą – prie Donbaso separatistų Ukrainoje prisijungia savanoriai iš viso pasaulio.

Kaunasi tikri idealistai Tiesa, Miroslavas Rudenka, buvęs apsiskelbusios Donecko liaudies respublikos lyderis, yra įsitikinęs – varžybas dėl tarptautinės pagalbos pradėjo ne separatistai. Profesionalūs kariai iš užsienio valstybių Ukrainos vyriausybės pusėje esą kaunasi nuo kovo mėnesio. Vėlgi nemiega Kremliaus propaganda, nepaliaujamai plyšaujanti apie samdinius iš JAV, Baltijos šalių ir Lenkijos. Vis dėlto M.Rudenka nė nemėgino slėpti džiaugsmo dėl separatistams teikiamo tarptautinio pastiprinimo. „Serbai atvyksta padėti krikščionims ortodoksams, socialistai iš Prancūzijos ir Italijos prisideda siekdami kovoti prieš kapitalizmą ir tarptautiškumą. Daugelis tarptautinių savanorių yra idealistai, o tai palaiko ir mūsų žmonių kovingumą. Jų dėka mums pavyko atlaikyti net labai stiprų pasipriešinimą“, – teigė jis. „Vietiniai žmonės, palaikantys separatistus, taip pat pamėgo užsieniečius ir net laiko juos savais“, – tvirtino Ilja Znamenskis, Rusijos kairiuosius palaikantis intelektualas, neseniai lankęsis Donbase. Jo teigimu, tarptautiniai savanoriai visur gerbiami už narsą ir pavyzdingumą, kurio trūksta kai kuriems vietiniams.

Naudojami propagandai Tačiau ne visada skubama įsprausti ginklą savanoriams į rankas. Jie dažniau naudojami propagandai – Rusijos žiniasklaidoje ir separatistų interneto tinklalapiuose pilna užsieniečių nuotraukų ir interviu su įkvepiančiais jų pasakojimais. „Jie laukia nesulaukia, kada bus išsiųsti į priešakines linijas, tačiau tai mažai tikėtina. Turime pakankamai savų kovotojų, o savanoriai naudingesni už kovos lauko ribų. Jiems viską leidžiama stebėti iš šalies, kad grįžę į Ispaniją išplatintų žinią apie Kijevo žiaurumą Pietryčių Ukrainoje. Į kalinių ir žuvusiųjų sąrašus įrašoma vos keletas užsieniečių“, – taip vienas pagrindinių Rusijos naujienų kanalų pradeda istoriją apie du savanorius iš Ispanijos, kurie atvyko padėti separatistams. Separatistų propaganda dėl užsieniečių labai veiksminga. Prorusiškas laikraštis „Vzgliad“ išspausdino interviu su savanoriu iš Ispanijos. Vyrą šokiravo Ukrainos armijos išpuolis Luhanske, per kurį nukentėjo neturintys kur pasislėpti vaikai, taip pat senyvo amžiaus žmonės. „Mane nustebino šių žmonių drąsa ir ryžtas. Jie ryžtingai siekia savo svajonės prisijungti prie Rusijos ir išsilaisvinti nuo fašistinės vyriausybės Kijeve“, – aistringai pasakojo jis. Atvyksta patyrę veteranai Vis dėlto kai kuriems savanoriams pavyksta „išsprūsti“ į priekines linijas. Pavyzdžiui, daugelis serbų yra karinių konfliktų buvusioje Jugoslavijoje veteranai. Karas ir žiaurumai įaugę jiems į kraują. Vladimiras Antiufejevas, buvęs KGB lyderis Padniestrėje (teritorijoje, kuri 1991 m. atsiskyrė nuo Moldovos), padėjo įsteigti vadinamosios Donecko liaudies respublikos specialiąsias pajėgas. Šis veikėjas reiškėsi ir Krymo okupacijos metu – budėjo prie įrengtų pakelės postų, blokavusių pusiasalį nuo žemyninės Ukrainos. Donecko liaudies respublika prijaučia ir kitoms nepripažintoms prorusiškoms teritorijoms, kurios anksčiau priklausė Sovietų Sąjungai, – Pietų Osetijai ir Abchazijai. Amerikiečiai separatistų gretose Savanoriai į Donecko ir Luhansko separatistų kontroliuojamas teritorijas plūsta iš įvairių pasaulio šalių – Serbijos, Čekijos, Lenkijos, Vengrijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Graikijos, Rumunijos, Bulgarijos, Izraelio, kitų anksčiau Sovietų Sąjungai priklausiusių šalių. Yra atvykėlių net iš Brazilijos, Australijos ir JAV. Amerikiečių dalyvavimas separatistų pusėje – tarsi papildomas variklis rusiškos propagandos mechanizme. Andrejus Rodkinas, Rusijos diplomatinės misijos vadovas Naujojoje Rusijoje (taip vadinamos Rusijos užgrobtos Rytų Ukrainos ir Krymo pusiasalio teritorijos), tvirtino nežinantis tikslaus amerikiečių skaičiaus. Anot jo, nors JAV piliečiai sudaro labai mažą kovotojų dalį, jų buvimas labai svarbus vietiniams.

„Birželio mėnesį atsirado nauja sąvoka – „tarptautinė antifašistinė brigada“. Rusiškojo pasaulio atgimimas yra akivaizdus, tai paaiškina ir tarptautinių savanorių pajėgų gausėjimą, ypač iš ortodoksų, rusakalbių teritorijų. Tačiau su tomis teritorijomis nieko bendra neturi nei ispanai, nei antifašistai iš Prancūzijos ar Italijos“, – teigė jis.

Antai prie separatistų prisidėjo Italijos komunistai ir antifašistai iš Ispanijos, priklausantys Carloso Palomino brigadai („Carlos Palomino Brigade“).

Kairieji Ukrainoje ir Rusijoje turi skirtingą nuomonę apie Naujosios Rusijos egzistavimą. Vieni tvirtina, kad fašistines pažiūras atspindi Kijevo vyriausybė, kiti fašistinių idėjų skleidimu apkaltino Donbaso separatistus.

Tačiau JAV ir NATO pareiškus palaikymą Kijevo vyriausybei, atrodo, jog pirmoji versija yra įtaigesnė.

Kariauja ir brazilų komunistas

Atrodo, kad kiekvienas konfliktas traukia žmones, kurie jau yra pabuvę karo lauke. Iki krizės Donbaso regione serbų kilmės prancūzas Nikolas Perovičius kovėsi NATO pajėgose Afganistane ir neplanuoja pradėti ramaus gyvenimo net tuomet, kai neramumai Donecke baigsis.

„Negrįšiu į Prancūziją. Keliausiu kovoti už laisvę Irake, prieš islamistus, kurie žudo krikščionis“, – tvirtino jis.

Vyrą, vardu Rafaelis, buvusį policininką iš Brazilijos, separatistinė propaganda mini kaip išskirtinį savanorį, atkeliavusį iš kitos Žemės rutulio pusės padėti separatistams.

Tačiau perskaičius jo interviu pasidaro aišku, kad jis yra puikus užsieniečio Naujojoje Rusijoje pavyzdys. Rafaelis mėgaujasi įvairiais nuotykiais, teigia jaunystėje priklausęs Prancūzijos užsieniečių legionui.

Be to, vyras keliavo po Afriką su pagalbos konvojais. Nors šeima kilusi iš Vengrijos, Rafaelis dar jaunystėje pradėjo domėtis rusų kalba ir kultūra, o vėliau pusantrų metų praleido šioje šalyje studijuodamas mediciną.

Brazilija jam nebepatinka. Užtat antiamerikietiškos nuotaikos Rusijoje – kaip tik tai, ko reikia, nėra net ko lyginti su taip pat kairuoliška Brazilija.

„Mano gimtinėje juntama per didelė Amerikos įtaka. Ji naikina mūsų šeimos vertybes, religiją. Pavyzdžiui, nors merginos Brazilijoje nėra feministės, jos daugiausia dėmesio skiria sau ir svajoja apie „amerikietišką“ ateitį.

Užuot skyrę dėmesį dirbančių žmonių interesams, brazilai laiką leidžia protestuodami prieš pasaulio futbolo čempionatą ir rengdami kampanijas už transseksualų teises. Jei esi juodaodis, gėjus ar turi negalią, Brazilijoje gyvensi labai gerai, bet jeigu esi tradicinės lytinės orientacijos baltaodis, pamiršk tai“, – pasakojo Rafaelis, besipuikuojantis komunistine žvaigžde ant kepurės.

Kremliaus ideologo poveikis

Tokios ugningos kalbos atsiranda ne dėl atsitiktinio susižavėjimo. Komunistines idėjas skleidžiančių žmonių visame pasaulyje iki šiol netrūksta, tačiau paradoksalu, kad jomis susižavėję asmenys plūsta į sovietine nostalgija dūsaujančią Rusiją, o iš ten – į Rytų Ukrainą.

Nors būtent ten veikia pats primityviausias kapitalistinis modelis, kur valdžią savo rankose laiko sutelkę saujelė oligarchų ir jų smogikų, plyšaujančių apie liaudies respublikas.

Meilę komunistinių laikų didybei ir atgimstančiai Rusijos galybei suvienijo kryptingai to siekiantis vienas žmogus – Aleksandras Duginas.

Rusiškuoju šovinizmu trykštantis Kremliaus ideologas šiuo metu aktyviai keliauja po pasaulį ir skleidžia slaviškojo pasaulio suvokimo pranašumus, savaip aiškina kovą Ukrainoje.

A.Duginu žavisi tiek komunistuojantys kairieji, tiek radikalūs dešinieji – nuo paprastų šovinistų iki aršių neonacių.

Beje, pastarasis faktas netrukdo susižavėjusiems skalambyti apie kovą su „fašistine Kijevo chunta“.

A.Duginas istoriją mato kaip didelį konfliktą tarp „tradicinės Eurazijos“ ir godžios, liberalios, netolerantiškos Amerikos.

Rafaelį ir kitus užsienio kovotojus tokios A.Dugino idėjos žavi, įkvepia ir vilioja nepaisyti pavojaus gyvybei. Pasibaigus konfliktui Donecke Rafaelis planuoja įsikurti Naujojoje Rusijoje.

Vienija neapykanta Amerikai

Panašią į Rafaelio nuomonę palaiko daugelis vadinamosios Naujosios Rusijos teritorijoje gyvenančių vietinių žmonių, rusų ir užsieniečių.

„Ukrainoje apsigyvenau prieš 12 metų. Tada čia buvo taiku.

Prieš atvykdama čia gyvenau niekuo neišsiskiriantį gyvenimą Europoje – dariau tai, ką norėjau: dirbau slaugytoja, mėgau ekstremalų sportą.

Šioje veikloje ieškojau gyvenimo prasmės, tačiau greitai supratau, kad jos ten nerasiu. Džiaugiuosi tapusi krikščione ortodokse“, – pasakojo Margarita Seidler, dirbanti Donecko liaudies respublikos informacijos biure – propagandos organizacijoje.

Paradoksalu: antiamerikietiška politika – tikslus Naujosios Rusijos ideologijos apibrėžimas, tačiau separatistai mielai priima atvykstančius savanorius amerikiečius.

Anglakalbis savanoris, prisistatęs Hunteriu iš Ilinojaus valstijos, pasakojo, kad Kijevas turėtų pripažinti Naująją Rusiją, ir tvirtino, jog ne visi amerikiečiai palaiko JAV vyriausybės politiką.

Jis kaunasi vienoje didžiausių separatistų brigadų „Vostok“, kuri turi specialų budėjimo tvarkaraštį savo nariams iš užsienio.

I.Znamenskio teigimu, daugelis amerikiečių emigrantų iš Sovietų Sąjungos ir jų vaikų planuoja įsikurti Naujojoje Rusijoje. Tai daryti skatina nepasitenkinimas JAV politika.

Ir vėlgi tai ne atsitiktinumas, o kryptingos Kremliaus politikos laimėjimas. Nemažai užsienyje – Vakarų Europoje ir ypač JAV gyvenančių rusų atvirai lieja tulžį ant Amerikos, karštai palaiko Rusijos poziciją visais klausimais, ypač dėl karo Ukrainoje.

Dauguma tokių po Sovietų Sąjungos griūties į Ameriką emigravusių rusakalbių turi JAV pilietybę, ja dangstosi, kai tik prireikia, bet privačiai niekina ir sudaro vaizdą, kad Amerikoje yra didelis prorusiškus separatistus palaikančių vietinių skaičius.

Pavyzdžiui, Vašingtone ir Niujorke jau buvo surengti keli protestai, per kuriuos Naujosios Rusijos bei liaudies respublikų vėliavomis apsikarstę aktyvistai reikalavo pripažinti „sukilėlius“ ir pasmerkti „fašistinę Kijevo chuntą“.

Po pasaulį keliauja net kelios parodos, kurios nežinia už kieno pinigus rengiamos prabangiuose viešbučiuose.

Per parodas pasakojamos graudžios Donbaso liaudies respublikų gyventojų istorijos apie siaubingus fašistų veiksmus ir didvyrišką sukilėlių kovą.

Nenuostabu, kad tokiose parodose viliojami savanoriai. Vieni jų skatinami Rytų Ukrainos rusakalbius paremti finansais ir humanitarine pagalba, kiti atvirai veržiasi į ginkluotą kovą.

Ir net nemėginama slėpti, kad kova Rytų Ukrainoje – tik mažas pavyzdys to, už ką ir – svarbiau – prieš ką nusiteikę šie aktyvistai. Pavyzdžiui, „European Front“ – projektas, remiantis Europoje gyvenančius rusakalbius.

Oficialiai juo siekiama teikti humanitarinę pagalbą Donbaso regionui. Tačiau projekto reklaminiuose lankstinukuose vaizduojamas laivas, judantis Laisvės statulos link, ir prie jos sprogstanti atominė bomba.

Kova už prarastas imperijas

Kitas užsieniečių kovotojus skatinantis motyvas – jų pačių kompleksai, noras atsigriebti, savotiškai kerštauti už nepavykusias kovas.

Pavyzdžiui, didžiausia užsieniečių grupė separatistų pajėgose – serbai. To priežastis paaiškinti nesunku – jie išgyveno ne vieną ginkluotą konfliktą savo šalyje, o Rusiją mato kaip savo artimiausią sąjungininkę.

Net jei serbai patys jaučiasi nukentėję nuo separatizmo – apie didžiąją Serbiją svajoję nacionalistai per pastaruosius 24 metus stebėjo, kaip į atskiras dalis byra jų šalis – jie vis tiek veržiasi į kovą.

Daugelis žmonių Donbaso regione taip pat turi ryšių su Serbija – šios šalies gyventojai į Donbasą migruoja nuo XVIII amžiaus.

Serbas, pasivadinęs Mačaku Bucko, pasakojo anksčiau kovęsis Serbijoje, o dabar palaikantis Donbaso separatistus. Pagrindinis jo motyvas – mūšyje Serbijoje buvo nužudytas jo draugas ir tai padarė Ukrainos taikdariai – ukrainiečiai dalyvavo NATO vadovaujamoje taikdariškoje misijoje buvusioje Jugoslavijoje. M.Bucko nuomone, Naujojoje Rusijoje kaunasi apie du šimtus serbų.

Separatistų gretose kovoja ir gausios vengrų pajėgos. Vengrijos radikalų partija „Jobbik“ – Kremliaus rėmėja, o Ukrainoje prie sienos su Vengrija gyvenantys etniniai vengrai taip pat turi separatistinių tikslų.

Daugelis vengrų kaunasi savo pačių sukurtame „Švento Ivano legione“, kurį jo narys Aleksandras Kiseliovas apibūdino kaip „dešiniųjų organizaciją, vienijančią rusus ir vengrus“.

„Tikime, kad XX amžiuje su Vengrija buvo elgiamasi neteisingai. Praradome per daug žemių. Rusai ir vengrai yra dvi atskiros Europos tautos. Jos abi turėjo savo imperijas ir per daug prarado“, – teigė jis. A.Kiseliovas taip pat pasakojo, kad per susidūrimą Donbase neseniai buvo sužeista trisdešimt vengrų.

Vienas konflikto simbolių

Tarptautinių savanorių atsiliepimas į Donbaso separatistų pagalbos šauksmą dar kartą įrodo, kad Kremliaus propaganda, kurią atspindi ir Vakarų žiniasklaida, yra veiksminga.

Maskva neslepia siekio pritraukti pagalbos iš įvairių sričių, politinių partijų, skleisdama daug skirtingų idėjų.

Priešiniesi JAV politikai, neva gini šeimos vertybes nuo Vakaruose įsigalinčių iškrypėlių ir bedievių? Tavo vieta tarptautinėse brigadose. Panašiai taip, kaip buvo Ispanijos pilietinio karo metu, kai viso pasaulio kairieji buvo kviečiami kautis prieš fašizmą.

Konfliktas Ukrainoje apibūdinamas kaip naujo tipo – hibridinis karas, tačiau iš tikrųjų tai tėra senų taktikų naudojimas moderniais metodais. Propaganda, specialiosios operacijos, kuriose dalyvauja vietos „sukilėliai“ ir užsienio šalių atstovai, buvo naudojami ir anksčiau.

Tad tiek separatistai, tiek ukrainiečiai pripažįsta, kad Vladimiro Putino netiesiogiai vadovaujamos tarptautinės brigados yra tik vienas iš daugelio šio konflikto simbolių.

Tarptautinės brigados Ispanijoje

Ispanijos pilietiniame kare 1936–1939 metais kovėsi ir tūkstančiai svetimšalių kovotojų iš mažiausiai 45 šalių. Iš viso palaikyti Ispanijos respublikos atvyko apie apie 35 tūkst. savanorių – daugiausia kairuolių, susiviliojusių kautis prieš fašistinę F.Franco valdžią.

Nuo 1936 metų spalio iki 1937 metų liepos buvo įsteigtos aštuonios brigados, kurios kovėsi lemiamuose Ispanijos pilietinio karo frontuose. Brigadose veikė nacionaliniu principu suformuoti batalionai, pavyzdžiui, iš amerikiečių suformuotas Abrahamo Lincolno batalionas, lenkiškasis Adomo Mickevičiaus batalionas ir kiti.

13-ojoje brigadoje buvo nemažai lietuvių. Tiesa, iš Baltijos šalių daugiausia kovėsi estai (apie 200).

Daugiausia tarptautinėse brigadose buvo prancūzų – apie 10 tūkst., 5 tūkst. vokiečių ir austrų, 5,2 tūkst. lenkų ir ukrainiečių (iš jų 3,2 tūkst. žuvo), 3,3 tūkst. italų, 2,8 tūkst. amerikiečių, 2 tūkst. britų, 1,5 tūkst. čekų, 1 tūkst. vengrų ir kitų.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(27)
(5)
(22)

Komentarai (3)