Gyvenimas be sekso: apie mus prikurta daug mitų  (33)

„Jei atsisakai sekso, sako, kad tu – nenormalus, tarsi bet kur ir su bet kuo santykiauti geresnis pasirinkimas“, – atvirame pokalbyje stebėjosi aseksualams save priskiriantis vilnietis.

Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad kalbėti apie seksą – labai asmeniška ir drovu. Kaip parodė bandymai paatvirauti su aseksualais ar jų pažįstamais, sekso atsisakymas mūsų visuomenėje vertinamas net kaip didesnė gėda už paleistuvystę. Pastaroji – kone norma, o atsisakyti sekso, neva patologija, nesąmonė, išsigalvojimas ir tiek.

Aseksualu save vadinančio, bet to neviešinančio vilniečio Ryčio klausėme, kada ir kodėl jis nutarė atsisakyti sekso. Populiarėjantį reiškinį komentavo Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė ir seksologas Viktoras Šapurovas.

Kaip pasakojo Rytis, jis turėjo lytinės patirties, kelerius metus net gyveno su mergina, tačiau po skaudžių skyrybų nutarė – įpareigojančių santykių jis kurti nenori, o su bet kuo mylėtis tik dėl fiziologinio poreikio jam nepriimtina.

Tokį vyro pasirinkimą draugai vertina dvejopai. Vieni mano, kad praeis, kai suras savo žmogų. Kitų nuomone, atsisakyti didžiausio malonumo nenormalu: „Kodėl ne, jei gali?“

„Aš dar suprasčiau, kad esi vedęs, žmonai koks nors komplikuotas nėštumas ar pogimdyvinis laikotarpis, tai tada taip. Tačiau kam save kankinti? Vien dėl kažkokių principų? Dėl dvasininkų celibato ir tai visokių diskusijų kyla, o čia – jaunas, išvaizdus, pajėgus ir kaip nekalta mergaitė sako „ne“, – stebėjosi Ryčio draugas.

Pats aseksualas teigė, kad tai – tipiška nuomonė. „Tačiau jei aseksualumas – vien išsidirbinėjimas, pasaulyje nebūtų tokio judėjimo. Ir apskritai, kodėl kiti žmonės mano, kad tu jiems kažką privalai? Turi gyventi, kaip visi? Mano sprendimas niekam netrukdo, tai kodėl turėčiau dėl jo aiškintis?“ – klausė Rytis.

Nesupranta, ko nori merginos

Vyro nuomone, negebėjimas priimti aseksualumo panašus į abstinentų netoleravimą. „Susidaro paradoksali situaciją – visa tauta kenčia nuo alkoholizmo, o kai žmogus pareiškia, kad negers, pradeda įkalbinėti, spausti, siūlyti. Su seksu tas pats. Merginos, pavyzdžiui, vyrus vadina kiaulėmis, kad jiems tik seksas galvoje, tačiau sužinojusios, kad neperžengsiu platoniškų santykių ribos, priima tai asmeniškai arba supyksta, nors tiesiai paaiškinu, kodėl šiuo metu atsisakau sekso“, – atviravo Rytis.

Buvusioms jo bendramokslėms „ta keistenybė“ netrukdo: „Tik gaila, kad vienu normaliu vyru mažiau“. Pasak vienos iš pašnekovių, jei aseksualumo mada plis, bus dar sunkiau rasti gyvenimo draugą: „Jau ir dabar tenka nusivilti, kad dalis išvaizdžių vyrų sau poros ieško tarp homoseksualų, kurie merginoms sudaro rimtą konkurenciją“.

Ryčio teigimu, nurašantys aseksualus galėtų pirmiau pasidomėti šio reiškinio esme, motyvais ir tik paskui kalbėti, kad „iš tiesų tokie tik sako, kad nenori, o iš tiesų tikriausiai kažkas su jų psichika ne taip“.

Išpopuliarėjo 2001 metais

Aseksualumo terminas išpopuliarėjo 2001 metais, kai amerikietis Davidas Jay įkūrė internetinį aseksualų puslapį, kuriame pradėjo registruotis žmonės iš viso pasaulio. Jie patys save vadina heteroromantikais, pabrėžia, kad priešingos lyties atstovams jaučia romantiškus jausmus, tačiau ne seksualinį potraukį. Dar minimi homoromantikai, kuriuos traukia tos pačios lyties atstovai ir biromantikai.

Svetainėje AVEN (Asexual Visibility and Education Network) aiškinama, kad aseksualai – normalūs žmonės, kurie susipažįsta, įsimyli, tuokiasi. Jų gyvenime nėra sekso, tačiau ne mažesnį pasitenkinimą teikia bučiniai ir apsikabinimai. Minimi „pilkieji“ aseksualai, kuriuos minimaliai jaudina seksas, tačiau pabrėžiama, kad oficialaus aseksualų apibrežimo nėra, viskas priklauso nuo kiekvieno asmeninės patirties.

Aseksualumą tyrinėjantys psichologai ir seksologai mano, kad tokiam sprendimui įtakos turi nuogo kūno kultas, sekso, kaip žaidimo, manipuliavimo ir žemų instinktų tenkinimo, propagavimas. Aseksualams atrodo, kad gyvenime yra aukštesnių, dvasingesnių ir svarbesnių dalykų nei seksas, todėl jie jį sąmoningai išstumia iš gyvenimo.

Mėlynos kojinės, bebrai, singltonai ir drugeliai

Populiarioje literatūroje minimos 4 aseksualių asmenų grupės: singltonai – vienišiai, kurie labai retai, bet turi lytinių santykių, nors yra kategoriškai prieš turėti antrąją pusę.

Kita kategorija – mėlynosios kojinės, moterys feministės, dažnai domisi šiuolaikiniu menu ir atrodo labai ekstravagantiškai.

Bebrai – dažniau vyrai, visiškai atsidavę karjerai ir pinigų kalimui. Drugeliai – intelektualai, estetai. Daug mokosi, daug keliauja, itin rūpinasi savimi, sportuoja, domisi menu.

Seksologai pabrėžia, jog aseksualais ne gimstama, o tampama. Tokį gyvenimo būdą dažniau renkasi griežtai auklėti vaikystėje. Atsisakyti lytinių santykių gali priversti ir seksualinė prievarta, nusivylimas nesėkmingu lytiniu gyvenimu. Aseksualų devizas: „Nėra sekso – nėra problemų“.

Skatina troškimą vartoti

Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė Margarita Jankauskaitė mano, kad viena iš sekso atsisakymo priežasčių gali būti hiperseksualizuotos visuomenės spaudimas žmogui.

„Yra studijų, kurios seksualumo suvokimą aiškina socialiniu ekonominiu aspektu.

Teigiama, jog industrinėse visuomenėse, kur ekonomika orientuota į gamybą, nes gyvenama stygiaus sąlygomis, kaip buvo pas mus sovietmečiu, žmogaus seksualumas orientuojamas į reprodukciją. Normaliu seksualumu laikomas toks, kurio rezultatas palikuonys, o visa kita – nukrypimas“, – komentavo M. Jankauskaitė.

Pasak mokslininkės, dabartinėje mūsų visuomenėje svarbu ne pagaminti kuo daugiau, o kaip tuos produktus parduoti. Kitaip sakant, kaip paskatinti troškimą vartoti. Ir čia žmogaus seksualumas pradedamas suvokti jau kitaip. Akcentuojamas malonumas, kuris pasitelkiamas produktų reklamai.

Seksualinis pasitenkinimas yra ypač stiprus. Todėl šiuolaikinėse reklamose reklamuojant produktus jie įvelkami į seksualinio troškimo kontekstą. Mums, vartotojams, daromas itin didelis spaudimas būti seksualiais. Tiesiog privalome tokiais būti. Seksualizavimas savo taikiniu renkasi vis įvairesnes ir jaunesnes žmonių grupes. Kalbant apie moteris, netgi tas, kurios anksčiau buvo nuo to apsaugotos, pavyzdžiui, nėščias moteris.

Seksualios mamytės ir 9-metės su stringais

„Anksčiau nėščiajai, laikantis nerašytų taisyklių, buvo leidžiama būti aseksualia – atpalaiduota nuo skenuojančio, vertinančio žvilgsnio, reikalavimo išvaizdai. Kintantį kūną buvo įprasta slėpti po drabužiais, moterys mažiau rodydavosi viešumoje, savotiškai izoliuodavosi. Tačiau nuo 1990-ųjų Vakarų Europoje ir besilaukiančios kūnas pradėtas seksualizuoti. Iki taisyklių, kaip būti ta cool mamyte ir po gimdymo kuo greičiau grįžti į vėžes, t. y., vėl būti seksualia ir t. t.“, – kalbėjo M. Jankauskaitė.

Akivaizdu, jog seksualizuojantys produktai nukreipiami vis į jaunesnio amžiaus vaikus. Pvz., 9-10 metų mergaitėms jau siūlomi stringai – itin seksualus drabužėlis, kurio joms visiškai nereikia.

„Kai susiduri su tokiu spaudimu, suprantamas tampa noras priešintis. Jei anksčiau buvo duodama suprasti, kad seksas – tabu ir neleidžiama (arba leidžiama įvykdžius tam tikrus socialinius reikalavimus), dabar – tiesiog privalai. Nors iš tiesų nei viena, nei kita priešybė neatsižvelgia į individą, jo/jos pasirinkimą“, – pabrėžė DELFI pašnekovė.

Asmeninis pasirinkimas ar trauminės patirtys?

Dėl aseksualumo M. Jankauskaitei taip pat kyla klausimų. Kiek jį žmogus renkasi pats, kiek tai lemia trauminės patirtys? O gal tai tik išrankumas, kad ne su bet kuo ir ne bet kada?

„Svarstant apie seksualumą gali persipinti keli diskursai – visuomenės hiperseksualizavimo, kuris iššaukia suprantamą norą atsiriboti. Nebūti vartojamu ir nevartoti kito žmogaus. Tai viena tendencija. Tačiau tuo pat metu egzistuoja iš seno užsilikusi, atgyvenanti nuostata, kad žmogus turi save reprodukuoti ir jei esi aseksualus, iš tavęs to tikėtis negalima. Atrodytų, šios dvi tendencijos priešingos, tačiau abi neleidžia žmogui apsispręsti, kaip jam savo kūne jaustis ir jį išreikšti.

Be to iškyla dar viena problemą – o ką gi reiškia būti aseksualiu. Neturėti lytinių santykių? Kokių būtent santykių? Skirtingose epochose, kultūrose tai suvokiama skirtingai. O gal būti aseksualiu tai iš viso nereaguoti, nejausti geismo? Nepaisant to, kalbėti apie tai labai svarbu, nes puritoniška aplinka – puiki terpė bujoti patyčioms“, – pripažino lygių galimybių centro atstovė.

M. Jankauskaitės žodžiais, vietoje to, kad mes problematizuotume prievartinius lytinius santykius, pabrėždami, kad tai yra anomalija, tai yra nenatūralu ir su tuo reikia kovoti, mes diskutuojame apie vienokį ar kitokį gyvenimo būdą pasirinkusius asmenis.

„Jeigu žmonės yra suaugę ir sutaria, tegu eksperimentuoja, išmėgina savo kūnus kaip jiems priimtina ir malonu. Tačiau kai stigmatizuojama lytinės prievartos auka, kova su pačia lytine prievarta tampa labai sudėtinga, nes žmonės bijo apie tai kalbėti – maža to, kad apturi neigiamą patirtį, apie tai prabilę patiria patyčias“, – pabrėžė ji.

Seksologas V. Šapurovas: vyrui sunkiau atsisakyti sekso

Pasak individualiosios psichologijos eksperto Viktoro Šapurovo, moteriai seksualinis pasitenkinimas gamtos nėra garantuotas, todėl kai kurios merginos, moterys patiria nusivylimą ir visai atsako sekso arba pereina prie lesbietiškų santykių.

Regimos dvi tokios tendencijos, tačiau kuri iš jų ryškesnė, seksologas nesiėmė spręsti.

Vyrui tapti aseksualu, V. Šapurovo žodžiais, sunku: „Aseksualas vyras – retenybė, išimtis, nes vyrui būdingas nuolatinis seksualinis poreikis, panašiai, kaip alkio jausmas, kurį būtina patenkinti. Todėl vyrams tapti aseksualiais daug sunkiau, daug mažesnė tikimybė, nei moterims“.

Sprendimą geriau būti vienam, negu su bet kokiu partneriu, pašnekovas vadino normaliu išrankumu: „Tokiu atveju nėra taip, kad žmogus visiškai atsisako lytinių santykių, jis perspektyvoje juk nori mylėtis, tik kol kas nemato prasmės, nelabai to pageidauja. Tai laikinas susilaikymas nuo sekso, nors iš principo, gali atvesti į aseksualumą, kaip į apsisprendimą, kad man to nereikia, nieko iš to gero“.

Kai kuriuose šaltiniuose teigiama, kad Europoje net apie 25 proc. žmonių savo noru atsisakė sekso. Kuriasi aseksualų klubai, bendruomenės.

Aseksualų amžiaus vidurkis 25-30 metų, nors būtent tokiame amžiuje pasireiškia seksualumo pikas. Pastebima, kad aseksualumą dažnai pasirenka itin aukšto intelekto, išsilavinę žmonės. Jie mano, kad seksas per daug sureikšminamas – svarbiausia meilė ir draugystė. Seksas aseksualams tik betiksliai kūno judesiai, iš kurių nei naudos, nei malonumo.

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Ieva Urbonaitė-Vainienė

(63)
(18)
(45)

Komentarai (33)