Laiko patikrintos technologijos: šaldiklis be elektros ir kiti šedevrai  (2)

Nuolat kalbėdami apie išmanesnius už savininką telefonus, ryškesnius už realybę televizorių ekranus ir daržovių drėgmę procento tikslumu palaikančius šaldytuvus dažnai užmirštame, kad visi šie įrenginiai tampa beverčiai be paprasčiausio elektros lizdo. Štai kada praverčia tai, kad be aukštųjų išmaniųjų technologijų vis dar egzistuoja ir paprastasis žmogiškas išmanumas.

Už tokių paprasčiausių įrenginių sukūrimą paprasti žmonės gavo milžiniškus apdovanojimus. Kai ką, atrodo, galime pritaikyti ir sau. Juolab, kad pasidaryti tikrai paprasta.

Šaldytuvas be elektros

Aišku, kiekvienas lietuvis puikiai žino – laikyk gėrimus trobos rūsyje ir bus jie vėsūs be jokio šaldytuvo net karščiausią vasaros dieną. Bet ne visur yra rūsys ir ne vien gėrimus savo malonumui žmonėms reikia atvėsinti.

Afrikos turguje, kuriame vietoj šaldytuvų ir elektros rasi tik įkaitusio smėlio, per dieną išsaugoti nesugedusius šviežius produktus, švelniai tariant, sudėtinga. Matyt, tokia realybė ir paskatino Mohammedą Bah Abbą sukurti šaldytuvą, kuriam nereikia jokios elektros, kurį bet kas gali pasidaryti per kelias minutes, kuriuo ir mes sėkmingai galime naudotis kur nors paplūdimyje.

Konstrukcija elementari. Reikia dviejų indų (tiks puodai) – vieno mažo, kito didelio. Mažą puodą įdedame į didelį, tarpą tarp jų užpildome drėgnu smėliu ir iš viršaus viską uždengiame drėgna medžiagos skiaute. Štai ir šaldytuvas.

Jo veikimo principas seniai žinomas – garuodamas skystis naudoja energiją, todėl paviršius, nuo kurio jis garuoja, atvėsta. Senovės arabų rūmuose orą vėsindavo fontanai, taip ir šis šaldytuvas geba palaikyti 15–20 laipsnių žemesnę negu aplinkos temperatūrą.

M. B.Abba už savo išradimą gavo 100 tūkst. dolerių „Rolex“ apdovanojimą, o mes – gerą idėją vasarą perkaitusioms galvoms.

Šviesos litras

Lietuvoje šis paprastas kaip tuščias kolos butelis išradimas gal ir nelabai pritaikomas – neturime čia susigrūdusių skurdžių namelių kvartalų. Tačiau kokio tvartelio be langų savininkui pasiūlymas, kaip jį nemokamai apšviesti, gal ir pravers.

Šviesos litro idėja ir judėjimas kilo Maniloje (Filipinai) ir nuo to laiko išplito po visą pasaulį. Žaliosios energetikos svetainė literoflight.org nurodo, kad taip apšviesta jau 28 tūkst. namų.

Išties tai netgi pernelyg paprasta. Tereikia tuščio bet kokio gėrimo plastikinio butelio, kurį iki pat kraštų pripildome distiliuoto vandens su šiek tiek baliklio (kad vanduo liktų skaidrus kuo ilgiau), gerai užsukame ir pritvirtiname prie savo namo stogo taip, kad pusė jo kyšotų lauke, o pusė būtų tamsiausios patalpos palubėje.

Dieną butelis puikiai perskirsto saulės šviesą ir patalpose, kuriose amžina prietema, sėkmingai gali pakeisti nuolat įjungtą 50 vatų lemputę. Sudėtingiausia dalis yra tą butelį pritvirtinti prie stogo taip, kad nebėgtų vanduo, ir užsukti dangtelį taip, kad jis nuo saulės kaitros nesutrūkinėtų.

Reikia prižiūrėti, kad telkiantis šviesą įrenginys nepadegtų namų lyg didinamasis stiklas, o Lietuvoje vandenį, matyt, tektų keisti kokiu nors neužšąlančiu skysčiu, tačiau kažkur pasaulyje toks išradimas tiesiog atnešė į namus šviesą.

Vandens ratas

Čia ne tas, kuris sukasi, kai ant jo pili vandenį, o tas, į kurį įpylęs vandenį gali pakankamai daug jo parsinešti namo nepatrūkęs. Tiesa, pačiam tokį pasidaryti būtų gana sudėtinga, tačiau pasaulyje šių sprendimų siūloma labai daug.

Šiaip ar taip, vietų, kur geriamąjį vandenį žmonės perka ir neša namo, yra net ir Europoje, o panešti žmogus gali daug. Taigi, ne taip ir ilgai teko sukti galvą, kad sugalvotum pagaminti rato formos vandens statinę, kurią už rankenos trauktum paskui save ar stumtum priekyje. Taip žmogus gali nepervargęs parsinešti ir 50 litrų vandens. Jei reikia, tokį siūlo „HippoRoller.org“, „SafeSIPP.org“, galima nusipirkti „Aqua Caddy“ modelį.

Svarbiausia, tai išradimas, kurį dar galima gerokai patobulinti, – teliūskuojantis inertiškas vanduo gerokai trukdo statinaitei riedėti, o jei kas sumąstytų, kaip tą inerciją priversti dirbti mums…

Švediškas nosies šildytuvas

Šis visiškai nepagrįstai užmirštas išradimas yra stulbinamai naudingas, išmanus ir… Tiksliau, būtų stulbinamai naudingas, jei juo kas nors vis dar naudotųsi. Deja, net Švedijos armija, kurios užsakymu tokių nosies šildymo įrenginių buvo prigaminti pilni sandėliai, jų naudoti nebenori. O be reikalo – daiktas realiai veikia, be jokių papildomų sąnaudų apsaugo burną ir nosį nuo nušalimo žiemą, be to, atrodo taip, kad visi, pamatę ir nemirę iš juoko, mirs iš pavydo.

Šis įrenginys tvirtinamas prie veido kaip naro kaukė, tik, kitaip negu pastaroji, neturi priekyje stiklo, o apgaubia veidą priekyje atviru kūgiu. Tampate panašus į žmogų, kuris prie veido pridėjo platų vamzdį permatomomis sienelėmis.

Gal ir atrodo neįtikėtina, tačiau šis kūgis šaltą žiemą visiškai apsaugo dviratininko ar per greitai nelekiančio motociklininko veidą, nosį ir kvėpavimo takus nuo ledinio vėjo ir nušalimo.

Veikia jis labai paprastai – kūgio sienelės sulaiko jūsų šiltą iškvėptą orą ir jis neišsisklaidęs saugo jūsų veidą nuo šalčio. Priekyje stiklo nėra, todėl nėra kam ir rasoti. Trečiąjį XX a. dešimtmetį daugybę tokių kaukių buvo prisipirkusi Švedijos armija, tačiau atsiradus dengtiems motociklininkų šalmams jos buvo užmirštos.

Dviratis-amfibija

Tai paprastųjų technologijų gaminys, gyvybių negelbėja ir skurdžių pasaulio gyventojų buities negerina. Užtat gali būti labai smagus ir tikrai paprastai pasigaminamas.

Išradėjas Li Weiguo 2009 m. sugalvojo prie dviračio pritvirtinti aštuonis didžiulius tuščius vandens butelius (tokius, kokiuose geriamasis vanduo atvežamas į daugelį Lietuvos biurų) ir taip priversti jį plaukti.

Gudri konstrukcija butelius laiko taip, kad dviratis gali važiuoti žeme, o įvažiavęs į vandenį plūduriuoja stabiliai ir patikimai. Po du butelius pritvirtinta kiekvienoje abiejų ratų pusėje, pasukus priekinį ratą sukasi ir buteliai, tad dviratį įmanoma vairuoti ir vandenyje.

Žodžiu, Hubėjaus provincijoje šį dviratį-amfibiją išbandžiusi išradėjo dukra Li Jin liko patenkinta.

Kaip matote, ne visiems išradimams reikia modernių laboratorijų ir ne kiekviena gyvenimą lengvinanti technologija yra išmani ir naudoja elektrą. Juk pasaulyje visko yra kur kas daugiau, negu telpa net į aukščiausios raiškos ekraną.

Šikšnoausys

Kas mus gelbsti, kai neprigirdime? Dažniausiai atkišame ausį, pridėję delną mėginame susikurti garso lokatorių arba perkame klausos aparatą. Dizaineris Mathias Riesas sumąstė, kaip visa tai sujungti ir pagaminti kuo pigesnį klausos gerinimo įrenginį.

Taip, šios ant galvos dedamos plastikinės ausys atrodo linksmai, jūsų senelė su jomis primins peliuką Mikį, tačiau klausą jos gerina efektyviai. Iš vientiso plastiko nulietas „Batphonas“ kainuoja centus, garsą sutelkia geriau už delną ir iš esmės yra moderni senovėje naudotų klausos vamzdžių versija.

Tačiau kritikuok nekritikavęs, o jei senelė su šiomis ausimis jus girdi, nieko daugiau ir nereikia – juk klausos aparatai kainuoja kur kas brangiau.

Bet geriamojo vandens, nesugedusio nuo karščio maisto ir šviesos žmogui vis tiek reikia. Štai kada praverčia tai, kad, be aukštųjų išmaniųjų technologijų, vis dar egzistuoja ir paprastasis žmogiškasis išmanumas.

Štai už kokių paprasčiausių įrenginių sukūrimą paprasti žmonės gavo milžiniškus apdovanojimus ir, o tai dar svarbiau, praskaidrino gyvenimą milijonams. O kai kuo galėsite ir pasinaudoti. Juolab kad pasidaryti tai taip paprasta.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
Autoriai: Arnoldas Lukošius

(29)
(0)
(29)

Komentarai (2)