438 dienas jūroje dreifavusiam vyrui meta baisius kaltinimus  (6)

Per stebuklą daugiau nei 14 mėnesių jūroje išgyvenęs vyras stojo prieš teismą – mirusio bičiulio artimieji iš jo reikalauja 1 mln. dolerių kompensacijos.

Jie tvirtina, kad jis gyvas išliko, nes suvalgė savo draugą, skelbia telegraph.co.uk.

36 metų Salvadoras Alvarenga į krantą Ramiojo vandenyno Maršalo Salose buvo išmestas 2014 metų sausį, dreifuodamas vandenyje jis iš viso praleido 438 dienas. Skelbiama, kad jis nuo Meksikos pakrantės, kur per audrą nuskendo jo ir bičiulio, 22 metų Ezequielio Cordobos, valtis, per tą laiką nudreifavo net 10 tūkst. kilometrų.

Tuno žvejys sakė, kad draugo lavoną (esą jis mirė iš bado) valties liekanose laikė šešias dienas – vien dėl kompanijos. E. Cordobos šeima su tokia versija nesutinka ir reikalauja 1 mln. dolerių kompensacijos, tvirtindama, kad jaunuolis tapo kanibalo auka.

S.Alvarengos advokatas Ricardo Cucalonas tokius teiginius neigia ir tvirtina, kad galiausiai mirusiojo palaikai buvo išmesti į vandenį.

Advokatas atkreipia dėmesį, kad kompensacijos pareikalauta praėjus kelioms dienoms po to, kai prekyboje pasirodė ilgai laukta jo kliento atsiminimų knyga. „Manau, kad viskas dėl to, kad šeima panoro dalies honoraro. Dauguma mano, kad ta knyga mano klientui sukraus turtus, bet tai tikrai netiesa – jis uždirbs žymiai mažiau, nei visi mano“, – tikina advokatas.

Žurnalistui papasakojo neįtikėtiną išgyvenimo istoriją

Tuo metu portalas news.com.au pateikia neįtikėtiną J. Salvadoro išgyvenimo istoriją. Vandens paviršiuje už tūkstančių kilometrų nuo žemės plūduriuojantis plastikinis maišas priplaukė prie J. Salvadoro Alvarengos laivelio. Jis pagriebė jį, įsitraukė į laivelį ir ėmė apžiūrinėti jo turinį. Jame buvo aliejaus, šiek tiek sukramtytos gumos, apvytusių morkų, pusė kopūsto galvos ir beveik litras sugižusio pieno.

„Vieno žmogaus šiukšlės kitam lobis“ – šiuo atveju taikliau ir nepasakysi. J. S. Alvarengai, kuris badavo ir buvo pasiklydęs vandenyno platybėse, tai buvo didžiulis atradimas. Tai buvo vienas iš mažų stebuklų, kurie padėjo 36 metų vyrui ištverti ir išgyventi 14 mėnesių dreifuojant Ramiajame vandenyne.

Kai žveją vandenynas išplovė už 6700 km nuo ten, kur prasidėjo jo kelionė, jis buvo išsekęs, vos galėjo paeiti, jo riešai buvo plonyčiai, plaukai ir barzda susivėlę. Tuomet jis negalėjo kalbėti ir net žiūrėti žmonėms į akis. Dabar jis jau gali papasakoti savo neįtikėtiną istoriją.

 Žurnalistas ir rašytojas Jonathanas Franklinas aprašė J. S. Alvarengos kelionę apgadintu laiveliu, kuriame kurį laiką kompaniją jam palaikė draugo lavonas. Išskirtinį išgyvenusio vyro interviu gavęs žurnalistas parašė apie jo kelionę knygą „438 dienos: išskirtinė tikra išgyvenimo jūroje istorija“. Jos ištrauką išspausdino dienraštis „The Guardian“.

O ši istorija prasidėjo 2012 metų lapkričio 17 d. ir baigėsi 2014 metų sausį. J. S. Alvarenga išplaukė žvejoti ryklių iš savo gimtojo Salvadoro. Praėjus dviem dienoms už maždaug 75 km nuo Meksikos krantų jį ir jo bendražygį E. Cordobą užklupo galinga audra ir jie pasiklydo. Be šviesų ir jokios iškilios struktūros laivelis vandenyne buvo nematomas, rašo J. Franklinas.

 Laivelyje vyrai turėjo nedidelio šaldytuvo dydžio dėžę žuvims, o taip pat 60 litrų gėlo vandens. Jie taip pat turėjo įvairios įrangos žvejybai. Po kelių jūroje praleistų mėnesių E. Cordoba sunegalavo. Vieną naktį jis ėmė smarkiai dejuoti.

 „Esu toks pavargęs. Labai noriu vandens“, – jis sakė. Vyras sunkiai kvėpavo. J. S. Alvarenga paėmė butelį vandens ir pridėjo jį bendražygiui prie lūpų, tačiau jis negalėjo nuryti vandens. Staiga vyrą apėmė konvulsijos ir jis visas įsitempė. J. S. Alvarenga staiga supanikavo ir ėmė šaukti: „Nepalik manęs vieno! Turi kovoti už savo gyvenimą! Ką aš čia vienas darysiu?“ E. Cordoba nieko neatsakė ir netrukus mirė atmerktomis akimis.“

J. S. Alvarenga J. Franklinui pasakojo, kad ištisas valandas verkė ir vėliau ėmė su lavonu kalbėtis. „Kaip jautiesi? Kaip miegojai?“ – jis klausdavo savo mirusio draugo.

„Aš miegojau gerai, o kaip tu? Ar jau pusryčiavai?“ – į savo paties klausimą atsakydavo J. S. Alvarenga. Šešias dienas kalbėjęs su lavonu vyras pagaliau sugrįžo į realybę.

„Pirmiausia, nuploviau jam kojas. Jo drabužiai man dar galėjo pasitarnauti, todėl pasilikau jo šortus ir marškinėlius. Juos apsivilkau. Jie buvo raudoni su mažytėmis kaukolėmis. Ir tuomet išmečiau jo kūną į vandenį. Tai darydamas apalpau“, – pasakojo vyras.

15 Mėnulio ciklų (J. S. Alvarenga skaičiavo) jis dreifavo vienas. Jis net neįsivaizdavo, kur buvo. J. Franklinui jis sakė, jog tam, kad laikas eitų greičiau, jis prisigalvodavo pačių netikėčiausių scenarijų, kuriuos galvoje išnarstydavo po kaulelį, tarsi pats būtų juos išgyvenęs.

 „Įsivaizduodavau, kad keliauju po pasaulį. Tai darydamas galėjau priversti save galvoti, kad iš tiesų tai dariau. Nesėdėjau ir negalvojau apie mirtį“, – pasakojo J. S. Alvarenga.

Jis taip pat daug meldėsi. Ir jo maldos buvo išklausytos, kai jo laivelį vanduo atplukdė prie mažytės Ramiojo vandenyno koralinės salos.

 „Buvau visiškai išsekęs ir plonas kaip lenta – prisimena vyras. – Buvo likusios tik mano žarnos, oda ir kaulai. Ant rankų visai nebuvo mėsos. Mano šlaunys buvo plonos ir baisios.“

J. S. Alvarenga atsidūrė mažytėje Maršalo salynui priklausančioje saloje. Tai yra viena atokiausių pasaulio vietų.

Šia išgyvenimo istorija sunku patikėti. Iš tiesų nemažai žmonių net suabejojo žvejo pasakojimų autentiškumu. Tačiau J. S. Alvarenga teigia neturintis pagrindo meluoti. Kaip ir daugelis išgyvenusiųjų jūroje, jis yra be galo dėkingas, kad pasiekė sausumą.

„Išgyvenau badą, troškulį ir didžiulę vienatvę, ir tai manęs nepražudė, – sakė J. S. Alvarenga. – Gyvenimas yra vienas ir reikia jį branginti.“

„J. S. Alvarengos likimas"

Louisas Jordanas žino, ką reiškia pasiklysti jūroje. Šių metų sausį jį ištiko „J. S. Alvarengos likimas“ po to, kai jis išplaukė iš Pietų Karolinos. Jam ieškant vietos žvejybai taip pat kilo audra, ir jo laivo stiebas nulūžo. 66 dienas jis išgyveno gaudydamas žuvį ir į kibirą rinkdamas lietaus vandenį. L. Jordaną už daugiau nei 260 km nuo kranto pastebėjo su Vokietijos vėliava plaukiojantis konteineris laivas. Sūnaus laukę tėvai manė, kad jau jo neteko.

Dar anksčiau vieno meksikiečių žvejybinio laivo įgula taip pat įrodė, kad jūroje galima išgyventi ilgą laiką. 27 metų Jesusas Vidana Lopezas, 37 metu Salvadoras Ordonezas ir 27 metų Lucio'jus Rendonas 2005 metų spalį išplaukė į jūrą iš San Blaso, Meksikoje, ir vėliau jiems baigėsi degalai. Juos surado tik po dešimties mėnesių.

Trijulė dreifavo už 8000 kilometrų nuo namų ir maitinosi žalia žuvimi ir jūrų paukščiais bei palaikė vienas kitam kompaniją. Įguloje buvo dar du žmonės, tačiau jie mirė ir jų kūnai buvo išmesti į jūrą.

Beje, kelis kartus juos galėjo išgelbėti ir anksčiau: jie karštligiškai mojavo praplaukiantiems laivams, tačiau jų nepastebėjo. Galiausiai juos pamatė taivaniečių traleris. 2012 metais Adrianas Vasquezas su dviem draugais mažu laiveliu išplaukė iš Panamos San Carloso miesto. Vėliau sugedo laivo variklis ir jie ėmė dreifuoti vandenyne. Jūroje jis neteko dviejų savo draugų. Vienas aštuoniolikmetis dreifuodamas jūroje praleido 26 dienas ir buvo pastebėtas į šiaurę nuo Galapagų salų už tūkstančio kilometrų nuo savo namų.

Tačiau veikiausiai labiausiai neįtikėtina išgyvenimo istorija įvyko po 2011 metų kovo 11 d. Japonijoje įvykusio žemės drebėjimo ir cunamio. Jūroje, už 14 kilometrų nuo kranto, be vandens ir maisto buvo rastas 60-metis Hiromitsu Shinkawa. Jis taip pat neturėjo dar vieno svarbaus dalyko – valties. Vyras plūduriavo ant savo namo stogo. „Mane išgelbėjo mano namų stogas. Tačiau mano žmoną nusinešė vanduo“, – jis pasakojo „Kyodo“ naujienų agentūrai.
 

Aut. teisės: delfi.lt

(27)
(0)
(27)

Komentarai (6)