Prisipažinsiu atvirai – visuomet vos tik kyla būtinybė panaudoti žodį „vegetaras“ arba „veganas“ manyje kyla vidinis pasipriešinimas. Modernioje visuomenėje šie reiškiniai jau senai yra nevaisingų ir dažniausiai sektantiškai primityvių ginčų šaltiniais. Lyg nėra geresnio būdo panaudoti savąjį laiką ir jėgas, kaip vieniems įrodinėjant juk „mėsėdžiai“ yra primityvus barbarai-kraugeriai, o kitiems esą „žolėdžiai“ gamtos klaida ir galiausiai turėtu išmirti.

O juk mūsų mitybos ypatumai sąlygojami pirmiausiai ekonominių faktorių, gamtinių ir klimatinių sąlygų ir jau vėliau iš jų atsiranda vienoks ar kitoks maisto vartojimo normavimas. Dažniausiai šis normavimas tėra įsitvirtinusi nerašytoji taisyklė kaip, pvz. lietuvių kultūroje šunienos vartojimo tabu. Tačiau maisto vartojimo reglamentavimas gali tapti ir platesnio ideologinio-norminio dokumento dalis, kaip, tarkime žymiosios žydų kašruto (košetiškumo) taisyklės.

Nerašytos ir religinės maisto vartojimo taisyklės turi bendrą pradą

Tiesa, normavimo pagrindai nepaisant to ar tai rašyta ar nerašyta taisyklė yra vienodi. Jau mano minėtas faktinis draudimas valgyti šunieną arba kitų plėšrūnų (lapių, šeškų) mėsą yra kildinamas iš baimės susirgti tokių plėšrūnų gausiai pernešamos ligomis ir kurių baisiausia yra pasiutligė.

Minėtasis draudimas greičiausiai atsirado kur kas anksčiau nei antruoju šunienos draudimo veiksniu tapo naminių šunų ekonominė nauda žmonių bendruomenei. Akivaizdu, kad dresuotas šuo gali būti kur kas naudingesnis žmonių genčiai (medžioklėje, apsaugant stovyklas ir naminius gyvulius nuo plėšrūnų ir priešų) nei kelių kilogramų mėsos šaltinis.

Nors ir nuliūdinti šunų mylėtojų, tačiau žinomas posakis „šuo geriausias žmogaus draugas“ atsirado greičiau kaip papildomas šunienos valgymo tabu užtikrinimas, o ne kažkokia ypatinga pagarba mūsų mieliems brysiams ir amsiams. Ekonominis faktorius buvo lemiamas ir arklienos vartojimo minimalizavimui mūsų kultūroje.

Vėl gi geras žirgas turėjo daugiau būdų būti racionaliai panaudotas ūkyje, net tapti kepsniu. Be to, išauginti arklį buvo kur kas brangiau nei pvz. kiaulę. Kas kita vyko gilias arklienos valgymo tradicijas turinčiose kultūrose. Nepaisant to, kad, pvz. kazachams, arklys yra netgi garbinimo objektas ir apdainuotas daugelyje liaudės dainų pastarieji ne tik geria kumelių pieną, tačiau ir valgo arklieną. Ir čia vėl mes susiduriame su ekonominiu veiksniu.

Stepėse, kur išmaitinti gyvulius reikia nuolatos keliauti ilgus atstumus būtent arklys yra tam tinkamiausias. Lygiai taip pat Jemene kupranugarius vadina „Alacho dovana“, juos garbina, apdainuoja ir … naudoja maistui. Naudoja, nes tiesiog nėra tam alternatyvos.

Kuk kas įdomiau nagrinėti draudimus, kurie tapo griežtais. Nes būtent vienas jų, kilęs iš Indijos, kaitina aistras ir šiandien. Kalbu apie galvijų mėsos vartojimo draudimą, kurį kartais bandoma parodyti kaip vos ne dieviškos indų išminties pavyzdį. O juk viskas kur kas paprasčiau.

Amerikiečių antropologas Marvinas Harisas, nagrinėjęs keistai mums atrodantį jautienos ( o kai kur ir viso gyvulinės kilmės maisto) draudimą Indijoje, taip pat po religine „uždanga“ surado visiškai racionalų to paaiškinimą. Prieš du tūkstantmečius Indijos teritorijoje gyventojų padaugėjo tiek, kad pradėjo trūkti dirbamos žemės. Esamos žemės apdirbimo technologijos leisdavo sėkmingai ūkininkauti sąlyginiai nedideliuose plotuose, kurie driekėsi palei upes.

Galiausiai neliko pakankamai vietos auginti pašarų stambiems galvijams ir jų auginimas tapo ekonomiškai nenaudingu. Net ir smulkesnių naminių gyvulių auginimas maistui ne visuomet apsimokėjo ir galiausiai indai ne tik pasirinko labiau augaliniu maistu paremtą mitybą, bet ir jų pažiūros transformavosi į religines budistų ir induistų dogmas, kuriose jau ideologiškai paaiškinamas draudimas valgyti gyvulinį maistą.

Vandens trūkumas pavers žmonės vegetarais?

1 kilogramui paukštienos išauginti reikia 4.3 tūks litrų vandens, kiaulienai jau 6, o štai kilogramui jautienos „pagaminti“ reikia net 15  000 litrų vandens. Ar gali gėlo vandens trūkumas pakeisti žmonių mitybos įpročius? Tarptautinio Stokholmo vandens instituto (SIWI) ataskaitoje teigiama: „2050 m. prognozuojamai 9 mlrd. žmonių populiacijai trūks tiek vandens, tiek dirbamos žemės.“

Akivaizdu, kad didėjant pramoninei taršai lengvai pasiekiamos gėlo vandens atsargos tik mažės. Net ir pradėjus plačiai naudoti nudruskintą jūrų ir vandenynų vandenį, jo gavybos kaštai bus aukšti, o kiekiai riboti. Dirbamos žemės mažėjimas dėl urbanizacijos, dykumų plėtimosi ir jau mano minėtos pramoninės taršos yra tai pat neišvengiamas procesas. Jau dabar dėl žmogaus veiklos (erozinių procesų, taršos ir t. t.) per 7 proc. dirbamos žemės tapo nebetinkama naudoti. Todėl visiškai natūraliai kyla klausimas ar galima išauginti maistą naudojant mažesnius plotus ir mažesnį vandens kiekį?

Ir štai čia galime prisiminti, kad grūdinėms kultūroms išauginti reikia apie 1000 l. vandens maisto kilogramui. Dar mažesnės vandens sąnaudos soduose pvz. mums įprastiems obuoliams ir už jūrų marių auginamiems apelsinams reikia panašaus vandens kiekio 500-600 l. produkto kilogramui. Net perskaičiavus vandens sąnaudas „švariai“ kalorijai paaiškėja, kad įvertinus visas vandens sąnaudas 1 kalorijos vandens sunaudojimo rodiklis jautienai yra 20 kartų didesnis nei bulvių. Na o jei skaičiuosime vandens sąnaudas 1 gramui gyvulinio ir augalinio maisto baltymo „pagaminti“ tai pirmuoju atveju turėsime 1.5-6 kartus didesnes sąnaudas.

Tiesa, šiuos skaičius nešti iškėlus ant „vegetariško“ plakato vis tik nesiūlyčiau, nes vis dar vienareikšmiškai neatsakyta į klausimą, ar visuose klimatinėse zonose ir visiems žmonėms įmanomas visiškas gyvulinio maisto augaliniu pakeitimas. Juolab, kad horizonte jau matoma mums šleikštulį galinti sukelti, tačiau iš to ką mes sužinojome logiška alternatyva mėsai.

Kepti tarakonai ir troškintos kirmėlės

29 g/kg – būtent tiek baltymų yra 1 kg skėrių. Daug tai ar mažai? Palyginkime tai su kiaulienos turimais 15 g/kg ir tuomet natūraliai iškils klausimas kodėl iki šiol šis maisto šaltinis vis dar „neatrastas“ ir mes suvalgome kokį skraidantį ar ropojanti gyvį ne sava valia. Beje, (sočiai pavalgiusieji šio sakinio neskaitykite) tokių netyčiukų su įprastu maistu mes suvalgome net pusę kilogramo per metus.

Tiesa tame, kad vabzdžiai, kaip maisto šaltinis yra naudojami tikrai plačiai. Pasaulyje maistui vartojama per 1700 įvairių vabzdžių rūšių ir tai vyksta net 113 pasaulio valstybių. Reguliariai vabzdžius vartoja apie 2 milijardus planetos gyventojų. Maistui vartojamos ir lervos, ir suaugę vabzdžiai. Ir net grėsmingieji vorai tarantulai ar nuodingieji skorpionai dažnai atsiduria lėkštėje. Taigi, sutikime, kad ir mes puikiai galėtume paskanauti žiogų salotų ar sliekų troškinio. Tačiau kodėl vakarų kultūros atstovai iš tolo aplenkia tokias vaišes?

Mūsų, kaip krikščioniškos pasaulėžiūros atstovų, mitybos įpročiai iš tiesų yra stipriai nulemti taisyklių, kurios daugeliu atvejų atkeliavo iš judaizmo. Šioje religijoje mitybos reglamentavimas (kašrutas) yra ypatingai griežtas. Ne tik vabzdžius, tačiau ir vėžiagyvius, jūros padarus, žuvis, neturinčias žvynų ir dar daug kitų valgomų padarų valgyti yra griežtai draudžiama. Ir mūsų mityboje yra tabu, kylančių ne iš būtinybės, o iš tradicijos.

Tuo tarpu afrikietis žiūrėdamas į skėrių pulkus juose mato ne tik priešą naikinanti jo derlių bet ir maisto šaltinį, pakeisiantį žuvusius pasėlius. Tai leis jam išgyventi ir ne tik išgyventi, bet ir pakankamai sveikai prasimaitinti. Juk anokia paslaptis, kad kai kurie vabzdžiai savo turimomis naudingomis medžiagomis pranoksta mums įprastus maisto produktus.. Pavyzdžiui, vadinamieji miltų kirminai 100 g svorio turi net 90 g labai naudingų omega-6 riebalų, o tas pats kiekis jautienos – tik 10 gramų. Ir net paprasčiausi žiogai šiuo atžvilgiu lenkia jautieną net 4 kartus.

Tačiau, kaip jau minėjau, anksčiau kultūrinė tradicija visuomet kyla iš „žemiškų“ veiksnių. Ir štai 2015 m. ES maisto saugos agentūra (EFSA) paskelbė ataskaita, kurioje nagrinėjami vabzdžių naudojimo maistui rizikos veiksniai. Panašūs tyrimai atliekami visuomet prieš reglamentuojant bet kokią naują veiklą ir akivaizdžiai pranašauja naujų maisto tradicijų atsiradimą.

Na o perspektyviausi europiečių stalui pasak EFSA yra: „Vabzdžiai – tai maisto rinkos niša Europos Sąjungoje, kur vos kelios valstybės narės praneša apie pavienius jų vartojimo maistui atvejus. Vis dėlto, vabzdžių naudojimas maistui ir pašarams gali turėti svarbių privalumų aplinkai, ekonomikai ir maisto saugai. Pranešama, kad perspektyviausios naudoti maistui ir (arba) pašarams vabzdžių rūšys ES yra kambarinės musės, didžiojo milčiaus lervos, svirpliai ir šilkverpiai.”

Ir visą tai žmonės gautų naudojant daug mažiau išteklių nei tradicinei gyvulininkystei.

Žmonės taps vegetarais jau 2050-ais metais?

Per artimiausius 30 metų maisto reikės net 80 proc. daugiau. Nobelio premijos laureatas chemikas, Pasaulinės Mokslo Tarybos (ICSU) prezidentas Yuan Tseh Lee teigia, kad norint išmaitinti padidėjusią žmonių populiaciją tapti vegetarais yra vienintelė išeitis. Tik tokiu būdu išliks galimybė tuo pačiu iš išsaugoti planetos ekosistemą ir užtikrinti aprūpinimą maistu.

Tiesa, esu priverstas nuliūdinti kovinguosius veganus – jų „aušra“ vis dar neišauš. Mokslininkas pirmiausiai siūlo tinkamai pasirinkti kurias gyvulinio maisto rūšis galima gaminti norint sumažinti gyvulininkystės keliamą žalą ir išteklių naudojimą šioje ūkio šakoje. Vienas siūlymų – galvijų auginimą keisti paukštininkyste. Taip pat vietoje mėsos naudoti antrinius produktus kiaušinius ir pieną.

Toks vartojimas leistų bent iš dalies išlaikyti ir esamą gyvulininkystės sektorių, kurio žlugimas turėtu katastrofiškus padarinius pasaulio ekonomikai. Nepaisant to, kad bendrame BVP mėsos gamyba tesudaro 1,4 proc., tačiau jau dabar šioje srityje dirba apie 1,3 mlrd. pasaulio gyventojų, iš kurių beveik 1 mlrd. priklauso vargingiausiems gyventojų sluoksniams. Ir jei turtinguose šalyse mėsos gamybą būtų galima mažinti nesibaiminant didelių sukrėtimų, tai Azijos ir Afrikos valstybėse tai sužlugdytų ištisus regionus.

Taigi, kad ir kiek mes besiginčysime ar mes esame mėsėdžiai ar žolėdžiai, ir kiek besidangstysime religinėmis dogmomis ar kultūrine tradicija – žmonijos mitybos įpročių raida vyks atsižvelgiant pirmiausiai į ekonomines aplinkybes, ir tik jau po to joms atsiras arba neatsiras moralinis – etinis pagrindimas.

Komentarai (24)