Netikėtos įžvalgos kitu kampu: kokios tikrosios priežastys, dėl kurių Ukrainoje susipešė Rusija ir Vakarai?  (3)

Ar gali būti, kad dabartinės nesantaikos Ukrainoje priežastis yra itin derlingos šios valstybės žemės? Ekspertai neatmeta tokios tikimybės, nes juodžemis domina ir rusus, ir amerikiečius, ir net arabus.

Fredericui Mousseau viskas aišku: Vakarai trokšta ukrainiečių žemės. Tai anaiptol nėra iš piršto laužtas tvirtinimas.

F. Mousseau – Ouklando (Kalifornijos valstija) instituto strategijos direktorius, jo vadovaujama mokslo įstaiga gilinasi į maisto apsaugos ir klimato problemas.

Sykiu su bendradarbiais atlikęs analizę mokslininkas iškėlė idėją, kad tikroji konflikto Ukrainoje priežastis gali būti juodžemis.

Itin svarbi valstybė

Maždaug ketvirtadalis viso pasaulio ypač derlingo juodžemio plotų yra būtent Ukrainos teritorijoje.

Šioje valstybėje galima ūkininkauti 32 milijonų hektarų platybėse: tai prilygsta trečdaliui visos Europos Sąjungos dirbamosios žemės ploto.

Jau dabar Ukraina yra trečia pagal dydį pasaulyje kukurūzų ir septinta kviečių eksportuotoja. Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų šalys perka iš Ukrainos grūdus.

2007–2008 metais po pasaulį praūžusi maisto krizė buvo susijusi ir su tuo, kad Ukrainos vyriausybė tuomet laikinai nutraukė grūdų eksportą.

Dėl to daugelyje šalių pabrango duona, netgi kilo badaujančiųjų maištai.

Išryškėjo kaktomuša

Maždaug tada užsienio investuotojai suvokė, kokia brangi ir svarbi yra Ukrainos žemė. Bet ne tik verslo žmonės iš Vakarų pasaulio žino juodžemio vertę.

Tai pripažino ir F. Mousseau: „Ukrainoje matome lenktynes tarp rusų ir vakariečių.“

Pasak mokslininko, kai kurie įtakingi ukrainiečių oligarchai turi ar bent turėjo labai gerų ryšių su Rusija. O Vakarų koncernai savo interesus Ukrainos žemės ūkio rinkoje irgi atkakliai gina.

Tyrimas parodė, kad stambios JAV kompanijos jau daugelį metų užsiima verslu Ukrainoje.

Tarp jų yra rinkos banginiai: dėl savo genetiškai modifikuotų sėklų verslo abejotiną reputaciją turintis koncernas „Monsanto“, žemės bendrovė „Cargill“ ir chemijos koncernas „DuPont“.

Randa pakankamai landų

Tiesa, užsienio bendrovės, kad ir iš kokios šalies būtų, negali Ukrainoje įsigyti žemės, nes tai draudžia vietos įstatymai. Apie trečdalis plotų yra valstybės nuosavybė.

Bet investuotojai atranda kitų kelių. Jie gali žemę nuomotis itin palankiomis kainomis, o nuomos terminas – iki 49 metų.

Taip pat galima dalyti paskolas ukrainiečių bendrovėms ir įgyti jų kontrolę arba išvis tapti šių įmonių akcininkais.

Keleto Ukrainos žemės ūkio bendrovių akcijos netgi kotiruojamos Vakarų šalių biržose.

F. Mousseau atskleidė, kad JAV koncernui „Cargill“ priklauso penki procentai didžiausio Ukrainos žemės ūkio holdingo „Ukrlandfarming“ akcijų.

Be to, „Cargill“ Ukrainoje prekiauja pesticidais, sėklomis ir trąšomis, gamina pašarą ir silosą.

Viskas tik dėl to, kad būtų galima kontroliuoti grūdų prekybą.

Minimi net ir arabai

Tyrėjai iš Ouklando teigė, jog pastaruoju metu užsieniečiai taip smarkiai padidino investicijas į Ukrainos žemės ūkį, kad tai prilygsta verslo perėmimui.

O investuotojai ir jų interesai visiškai susipainioję. Vienos Ukrainos žemės ūkio bendrovės – savarankiškos. Kitos – susijusios su vakariečiais. Trečios – su rusais. Yra ir dirbančių su Saudo Arabija.

F. Mousseau teigimu, grumtynės dėl žemės ūkio sektoriaus yra svarbiausia didžiausio Rytų ir Vakarų konflikto nuo Šaltojo karo laikų priežastis.

Nejaugi konfliktas Ukrainoje yra viso labo karas dėl dirbamosios žemės?

Sunku tiesiai atsakyti. Tačiau aišku tik viena: Ukrainos laukai – trokštamas kąsnis. Vos keliolikoje kitų pasaulio regionų esama panašiai brangių ir iki šiol nepanaudotų derlingų žemių. („Zeit.de“, LR)

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(47)
(10)
(37)

Komentarai (3)