Kalbininkė pasipiktino: neįtikėtina, kad tai vis dar vyksta  (3)

Lietuviai – kalbos baudžiauninkai, prašantys leidimo kalbai vartoti, mano kalbininkė Loreta Vaicekauskienė. Ji negali atsistebėti, kad mūsų šalyje taikomos baudos už netaisyklingą kalbos vartojimą, o Kalbos komisija gali uždrausti naudoti prekės ženklą „Atsikeli ir varai“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Lietuvių kalbos instituto Sociolingvistikos skyriaus vadovė, Vilniaus universiteto Skandinavistikos centro docentė dr. L. Vaicekauskienė interviu sakė pastebinti, kad laisvėjame ir pradedame suprasti, kad kažkas ne taip.

– Kai pasakiau, apie ką norėčiau kalbėti, tarsi atsidusote, kad pasiūlytos temos – stereotipinės. Tad klausiu kitaip – ko, jūsų nuomone, šiandien reikia klausti interviu apie lietuvių kalbos situaciją?

– Visa mūsų bendruomenė be galo paveikta lietuvių kalbos norminimo ideologijos. Tuo prasideda ir užsibaigia žurnalistų klausimai ir žmonių šnekos apie kalbą – kaip mes blogai kalbame, ko mes dar nemokame, viskas žlunga. Ir, aišku, saugojimo momentas, tai irgi susiję su ideologija – apsisuksi ir mūsų brangenybės neliks.

Tai nuvalkioti, ideologizuojami ir politizuojami dalykai. Mes labai mėgstame grėsmės retoriką ir niekada niekas nepaklausia, koks pagrindas kalbėti apie grėsmę. Manau, tam mokslinio pagrindo nėra. Kokį faktinį pagrindą turite kalbėdami apie kalbos žlugimą?

 – Nors kalba miršta, kai miršta paskutinis ja kalbantis žmogus, situacija neguodžia: Lietuvos gyventojų mažėja, daug emigrantų vaikus moko angliškai ar norvegiškai. Žinome atvejų, kada oro uoste anūkus sutikusi močiutė su jais lietuviškai nesusikalba.

– Netgi milijonas kalbėtojų yra pakankamas skaičius. Džiaugiuosi žmonių laisve rinktis, kur jiems gyventi ir dirbti. Be to, kalba nebūtinai nyksta emigracijoje. Norėčiau tikėti, kad jūsų minima situacija yra išimtinė, kad skaitytojai galėtų pateikti daugiau priešingų pavyzdžių. Su anūku nesusikalbančios močiutės, žinoma, gaila.

– Mano „Iphone“ telefone nėra ą ir dar kelių nosinių raidžių, tad rašau be jų. Ar aš nusidedu lietuvių kalbai?

– O jūs rašydamas straipsnį nebemokate rašyti su lietuviškais diakritikais? Ar jūsų kalba nuo to nukenčia? Juk ne. Mes kalbą naudojame komunikavimui – rašykite kaip patogu. Kai reikia greitai išsiųsti žinutę, galiu prisiekti, nė vienas tuo metu negalvoja apie lietuvių kalbos kančią – tokio dalyko nėra.

 – O jaunimas ar šiandien raštingas?

– Yra mitas – sakoma, kad jaunimas nebenaudoja lietuviškų raidžių ir esą netrukus nebemokės rašyti normaliai. Mes patikrinome rašinėlius – tai netiesa. Mokiniai puikiai valdo du rašymo būdus. Visiškai nepastebėta ženklų, kad rašydami mokykloje jie staiga pamirštų raides. Tai neįmanoma kognityviai.

– Tačiau iš lietuvių kalbos mokytojų tekę klausytis rimtų nuogąstavimų.

– Remčiausi tyrimais, o ne nuopolio ir grėsmės diskursu. Tokiu, kur tikima praėjusiu aukso amžiumi, pagal kurį šiandien viskas blogai, o ateitis visai miglota. Remčiausi tik tyrimų rezultatais.

Aš labiau žiūrėčiau į tai, ar žmogus sugeba rašyti autentišką prasmingą tekstą ir kaip gerai tą sugeba. Mano akimis, tai pagrindinė raštingumo problema. O kai kalbame apie egzaminų rezultatus, reikėtų nepamiršti pažiūrėti į praeitį, įvertinti, kiek vaikų šiandien laiko egzaminą. Mano laikais, atsimenu, nemažai išeidavo mokytis į profesines mokyklas ir stojančių į universitetą likdavo tam tikras procentas. Dabar lieka praktiškai visi.

Mes esame skirtingi – vienas gabus muzikai, kitas – menui, trečias geras amatininkas. Aišku, kad iš visų negali reikalauti vienodai ir žurnalistas, viešasis rašytojas nebus tas, kuriam prasčiau sekasi įsidėmėti rašybą. Nereikia kabinėtis prie jaunimo.

– Tačiau tą sako daug metų dirbantys pedagogai.

Patirties ir intuicijos neatmetu, bet kol nėra tyrimo, įvertinančio visus kaitos veiksnius (pavyzdžiui, augančią orientaciją į egzaminą, ištobulintą klaidų žymėjimo sistemą), negalime daryti tokių išvadų. Ar pagalvojote, kokį neigiamą spaudimą tai daro jauniems žmonėms?

Bėda ne ten ir apie ją man, beje, pasakoja patys mokytojai. Esu universiteto dėstytoja ir ateinantys pirmakursiai tikrai turi problemų, bet pirmiausia ne rašybos. Jie nesuvokia, kad prieš rašant reikia skaityti, tobulinti savo idėjas, o ne pamėgdžioti, referuoti, atkartoti. Jie nemoka cituoti, nežino kaip elgtis su literatūra, nes visus 12 metų mokykloje stengėsi atkartoti mokytojo žodžius. Apie kokias idėjų dalybas galime kalbėti, jei jie nesupranta, kad reikia skaityti.

Nekaltinu mokinių – jie mokosi pagal tokią sistemą, orientuodamiesi į saugų trafaretinių formų atkartojimą per egzaminą. Startinis lygis universitete šia prasme yra labai žemas.

 – Gal problema tame, kad universitetai, stokodami studentų, priima praktiškai bet ką?

– Na, aš daugiausia dirbu su skandinavistais – tai didžiulį konkursą laimėję mokiniai. Tai mokyklos inercija atkartoti, nesuvokimas, kad reikia kurti mintis, pasiskaityti. Tai – didžioji problema. Kai tyrėme rašinius, daugiausia buvo ne rašybos klaidų. Pastebiu, kad mokytojai labai taiso vadinamąsias stiliaus klaidas, tačiau kas yra stilius?

Mokiniai puikiai susivokia, nė vienas rašinio nerašo buitiniu stiliumi ar jaunimo kalba. Matyti, kad kartais kaip stiliaus klaida pažymimi dalykai, kurių aš nesuprantu – viskas atrodo normalu, kam taisyti? Kitas klaidų tipas – kalbos kultūros klaidos.

Pasidalinkite su draugais
(39)
(4)
(35)

Komentarai (3)

Susijusios žymos: