Kataro deportavimo centras – vieta, kur niekam nelinkėtume patekti  (2)

Buvo aptikta be žinios dingusios šiaulietės Kristinos Domaševičiūtės buvimo vieta. Mergina šiuo metu yra Kataro sostinėje Dohoje. Tačiau artimieji greičiausiai dar labiau sunerimę, nes Katare užsieniečiai neretai būna išsiunčiami į deportavimo centrą, kuris yra pagarsėjęs žiauriomis sąlygomis ir smurtu.

Nors dar nėra oficialių patvirtinimų, lietuvė greičiausiai yra gyva, tik įsivėlusi į nemalonumus su pareigūnais.

Dohos priemiestyje paslėptas pagrindinis Kataro deportavimo centras yra tapęs tikru kalėjimu. Labai prastomis sąlygomis vyrai ir moterys yra laikomi ištisus mėnesius, o kai kurie iš jų – daugiau nei metus laiko. Tačiau šiurpą kelia ne tik prasta gyvenimo kokybė, bet ir smurtas, nežinomybė bei pačios priežastys, dėl kurių galima atsidurti tokioje situacijoje, rašo CNN ir „Doha News“.

Labiausiai šokiruoja tai, kad didžioji dalis suimtųjų net nėra nusikaltėliai, tačiau jie turi gyventi aplinkoje, kurioje nuolatos smurtaujama. Kataro deportavimo centras yra vyriausybinė įstaiga, kurioje sąlygos ne ką geresnės už gyvenimą darbo stovykloje. Skaičiuojama, kad čia laikoma apie 1,1 tūkst. vyrų ir 300 moterų.

Kataro nacionalinio žmogaus teisių komiteto 2014 metų ataskaitoje pabrėžta, kad deportavimo centre vyrauja „agresyvi ir įtempta atmosfera“, nėra laikomasi higienos bei saugumo standartų.

2013 metais Katare apsilankęs specialusis Jungtinių Tautų migrantų teisių komisijos pranešėjas Francois Crepeau įvardijo šį centrą kaip „perpildytą ir nehigienišką“.

Miegoti tenka koridoriuose

Kataro deportavimo centre moterys gyvena susigrūdusios 185 kvadratinių metrų patalpose. Joms leidžiama naudotis vieninteliu įrengtu telefonu – žinoma, ne nemokamai – ir jos turi dalintis vos 10 prausyklų. Kadangi vietos yra labai mažai, kai kurios sulaikytosios naktimis privalo miegoti koridoriuose, arba net po lovomis. Dažniausiai ant kiekvieno čiužinio miega dvi, kartais trys moterys.

Šios patalpos naktį yra rakinamos, todėl nėra jokių galimybių pabėgti. Dienos metu yra leidžiama naudotis ir dar vienomis mažomis patalpomis, kur moterims duodama pavalgyti. Mažai ką nustebins ir tai, kad Kataro deportavimo centre taip pat nėra ir gesintuvų. 2014 metų rugsėjį centre siautęs gaisras pražudė penkis deportavimo laukusius žmones.

Nors yra maitinama tris kartus per dieną, visomis kitomis būtinomis reikmėmis moterys turi pasirūpinti pačios. Kadangi didžioji dalis jų yra neturtingos, sunku įsivaizduoti, kaip jos gali įpirkti higienos priemones, muilą ar kitus svarbius dalykus. Tos, kurios kažkaip suranda pakankamai lėšų ką nors nusipirkti, viskuo dalinasi su kitomis nelaimės draugėmis.

Areštuotas moteris prižiūrinčios policininkės sėdi mažame, netoliese esančiame kambarėlyje ir sugeba bendrauti tik šaukdamos bei rėkdamos. Jei prižiūrėtojų nuotaika prasta, jos pyktį išlieja smurtaudamos prieš moteris.

Tokiomis sąlygomis kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį gyvena keli šimtai moterų, kurios ištisas savaites ir mėnesius neturi jokios kitos veiklos, kaip tik laukti nuosprendžio, kada pagaliau bus deportuotos į savo gimtinę.

Išnaudoja sponsoriai

Tačiau kodėl šios moterys laikomos tokiomis žiauriomis sąlygomis? Kodėl jos pateko į tokią situaciją?

Katare ir kitose Artimųjų Rytų šalyse veikia sponsoriavimo sistema, dėl kurios darbininkai iš užsienio privalo turėti sponsorių – dažniausiai darbdavį –, kuris atsakingas už jų vizą bei teisinį statusą. Žmogaus teisių organizacijos šią sistemą kritikavo dėl to, kad darbdaviai vos panorėję gali atimti darbininko pasą ir dažnai juos išnaudoja.

Dalis moterų patenka į Kataro deportavimo centrą dėl to, kad jų sponsoriai jas išnaudojo, mušė arba prievartavo. Kai šios nusprendė gelbėtis ir pabėgti – buvo suimtos policijos. Kitos moterys paprasčiausiai nepatiko savo sponsoriams, todėl buvo nuspręsta jas deportuoti. Dar kitos užsienietės išsiunčiamos iš šalies, nes joms pradėjo pavydėti sponsorių žmonos.

Patekus į sulaikymo centrą visas likimas pakimba ant plauko: sponsorius gali pakeisti sprendimą dėl deportavimo, tačiau taip nutinka labai retai, todėl moterims tenka ruoštis ilgam įkalinimo laikotarpiui. Kai kurie sponsoriai gali nuspręsti savo globotines taip nubausti, jei jos bus nepaklusnios.

Pasidairius po Kataro deportavimo centrą matyti, kad niekas neskuba atlikti savo pareigų. Nors būtina sutvarkyti daugybės sulaikytųjų dokumentus, apie situaciją pranešti jų šalių ambasadoms bei apie bylos vystymąsi pranešti patiems areštuotiems žmonėms, tai nėra daroma.

Sudėtingos sąlygos

Per pastaruosius kelerius metus Kataras bandė labiau apsaugoti iš užsienio dirbti atvykstančius darbininkus nuo išnaudojimo. Vyriausybė įrengė kabinas, kuriose galima pareikšti nusiskundimus dėl darbdavių keliomis skirtingomis kalbomis, o taip pat išaugo darbo sąlygas tikrinančių inspektorių skaičius.

2015 metų pirmąjį pusmetį Kataro darbo ir visuomeninių reikalų ministerija dėl migrantų išnaudojimo į juodąjį sąrašą įtraukė 807 įmones, dėl ko joms buvo trumpam neleista suteikti sponsoriavimą naujiems darbininkams iš užsienio.

Tačiau tokie vyriausybės veiksmai sugebėjo pakenkti ir patiems migrantams, kurie nenorėdami grįžti į gimtinę, nes buvo pasiskolinę dideles pinigų sumas dirbti Katare, buvo priversti ieškotis nelegalaus darbo. Neturėdami oficialių sponsorių, šie darbininkai bet kada gali būti suimami policijos ir dažnai yra išnaudojami savo darbdavių.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(18)
(5)
(13)

Komentarai (2)