Informacijos valdymo ekspertė: „jei žmonės iš tikro suprastų, kas vyksta feisbuke, žaibiškai keistų požiūrį į visas technologijas“  ()

Galbūt atrodo, kad tai, ką turime feisbuke, priklauso mums, bet taip nėra, LRT radijui sako informacijos valdymo ekspertė Christina Goodness. „Feisbukas – nuostabi organizavimo priemonė, [...] tačiau tai vis tiek korporacinė erdvė. [...] jie imasi reikiamų veiksmų, siekdami apsaugoti savo vartotojus, tačiau tai antraeilis dalykas. Juolab kad apskritai korporacijų paskirtis nėra saugoti žmogaus teises, korporacijų tikslas – pelnas“, – teigia ji.

– Ar tiesa, kad, naudodamiesi technologijomis, mes atiduodame didelėms korporacijoms privačią informaciją, kuria jie gali naudotis ar net mus kontroliuoti?

– Iš dalies taip ir yra. Žinoma, yra tam tikrų niuansų. Vyksta tam tikras apsikeitimas, apie kurį mes gal net ir nežinome. Tokie mainai paslėpti po ilgais teisiniais sutikimais, kuriuos pasirašome, kai pirmą kartą atsidarome naują paskyrą. Paprastai ten būna išdėstytos sąlygos ir taisyklės, o apačioje – vieta, kur reikia pažymėti, kad su jomis sutinki, kitaip negalėsi naudotis norima paslauga. Tos sąlygos tokios ilgos, kad dažnai niekas jų neskaito.

Mes matome gerąją paslaugų pusę: galime bendrauti su draugais, naudotis įvairiausiomis programėlėmis, kurios sujungia su visu pasauliu. Išties technologijos turi daug pliusų, daug teigiamų dalykų, bet ir savo kainą – juk privalome paaukoti privatumą. Pažymėję laukelį „sutinku“, išties nesuprantame, su kuo sutinkame, nesuprantame, kad davėme leidimą korporacijoms iš surinktos informacijos sudaryti mūsų profilius, vėliau juos pardavinėti didžiulėje, neseniai atsiradusioje rinkoje.

Kai sutinkame su tomis sąlygomis, pažymime tą laukelį, iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo gana paprasta. Tačiau nesuvokiame, kad, būdami šioje erdvėje, naudodamiesi technologijomis, metame tam tikrą šešėlį. Vienas šešėlis – iš vienos paskyros, kitas – iš kitos technologijos. Organizacijos ar net vyriausybės sujungia visą šią informaciją, visus tuos šešėlius, ir gali sukurti gana tikslų mūsų profilį, kuriame daug informacijos apie mus. Su tuo jūs gal ir nesutikote, kai žymėjote laukelį „sutinku“, juk ten buvo kalbama tik apie tam tikrą informaciją, o ne apie visą jūsų profilį.

Tai ypač aktualu tiems, kurie nenori atskleisti tam tikros jautrios informacijos, kurios visuotinis žinojimas galėtų daryti įtaką jų gyvenimui. Pavyzdžiui, politinės pažiūros, nuomonė įvairiais klausimais, identitetas ar kiti duomenys, kurių nenorėtumėte viešinti. Svarbu paminėti ir tai, kad tokie dalykai vis labiau tampa nematomi, o ypač nematomas pelnas, kurį korporacijos gauna iš parduotų duomenų, kitaip tariant, iš to, apie ką mes net nežinome.

– Ar pasikeistų žmonių požiūris į technologijas, jeigu žinotų, kiek informacijos jie atiduoda?

– Manau, kad taip. Ypač pasikeistų nuomonė tų, kurie priklauso pažeidžiamoms grupėms. Vienas didelės kompanijos vadovas yra pasakęs, kad privatumas miręs. Su tuo nesutinku, nemanau, kad privatumas yra miręs nukentėjusiems, pažeidžiamiems žmonėms, jis tiesiog toks būti negali. Tūkstančius metų kūrėme įstatymus, kad apsaugotume žmonių teises ir tuos, kurie yra nuskriausti, kuriems tos apsaugos reikia, galiausiai kūrėme įstatymus, kad galėtume išspręsti konfliktus.

Nemanau, kad žmonės, tvirtinantys tą patį, ką ir tas kompanijos vadovas, žmonės, kurie palaiko privatumo nykimą, iš tikrųjų susimąsto būtent apie šiuos aspektus. Manau, kad tie, kurie palaiko privatumo nykimą, pamatę ekonominę pusę, supratę, kiek korporacijos gali uždirbti iš informacijos apie mus, tikrai pakeistų savo nuomonę ir technologijų vartojimo įpročius. Išties taisykles technologijų erdvėje kuria vartotojas, todėl tikiuosi į šias problemas atkreipti didesnį dėmesį, kad žmonės pradėtų reikalauti daugiau.

– Kaip technologijos ir viskas, kas su jomis susiję, keičia mūsų pasaulio suvokimą? Seniau turėjome vieną identitetą, dabar turime dar ir kitą – internete. Ar žmonės nesutrinka dėl to, kas jie yra iš tiesų?

– Nežinau, ar žmonės dėl to sutrikę, bent jau aš tikrai ne. Tačiau įžvelgiu, kaip nuolatinis skirtingų nuomonių pateikimas ir brukimas gali pakeisti žmones. Nuolatiniai sensacingi politinių lyderių, pavyzdžiui, Donaldo Trumpo, pranešimai išties paveikia vartotoją. Ypač turint omenyje, kaip greitai informacija keliauja.

Žinote tris pagrindinius informacijos keliavimo principus: kiekį, įvairovę, greitį. Informacija mus tiesiog bombarduoja, tai reiškia, kad tampame paveikesni, ypač šokiruojančių žinių. Reikia pabrėžti, kad tokia situacija gali pasinaudoti ekstremizmo idėjas propaguojantys asmenys. Mat nuolatiniame informacijos sraute ieškodami pagrindo, imliau priimame radikalias idėjas, o tuo naudojasi tokios informacijos platintojai.

– Ar mums reikalingas toks pat privatumas, kokį turėjome prieš technologijų amžių? Ar apskritai vienintelis būdas išsaugoti tikrąjį privatumą yra nebesinaudoti internetu, technologijomis, įrenginiais, kurie renka informaciją apie mus?

– Tiesą sakant, nemanau, kad tai neįmanoma. Jei kalbėčiau su informacijos apsaugos specialistais, jie sakytų: jei nori būti apsaugotas ir išsaugoti privatumą – užsirakink tamsiame kambaryje. Iš esmės ta patalpa turėtų būti apsaugota nuo bombų, joje nebūtų jokio ryšio su išore, jokių įrenginių, interneto. Bet nemanau, kad tai tinkamas ar patrauklus gyvenimo būdas.

Norėdami apsisaugoti, turime prisitaikyti prie esamos aplinkos, pritaikyti savo įstatymus. Tačiau turime ir išmokti panaudoti tai, ką technologijos mums siūlo, reikia pamatyti jų gerąją pusę. Kitaip tariant, turime išmokti gyventi su technologijomis. Niekada nebuvau ir nebūsiu technologijų atsisakymo šalininkė. Manau, kad mes turime žinoti ir suprasti. Tam, kad galėtume tinkamai naudotis technologijomis, turime ieškoti kompromiso tarp to, kiek galime ir norime privatumo paaukoti, ir to, ką už tai norime gauti.

1 | 2

(14)
(7)
(7)

Komentarai ()