Vilnius per amžius: čia buvo tokios būtybės, kokių turbūt niekas neregėjo visame civilizuotame pasaulyje  ()

„Čia visiškai kitaip; vos iškeli koją prie užvažiuojamųjų namų, tave apspinta būrys jaunų žydelių, siūlydami savo paslaugas, ir nepaliks ramybėje, kol vieno iš jų nepasirinksi sau į totumfackius. Tas tavo naujas tarnas, kuriam moki tiek, kiek malonėsi, kuris nedrįs su tavimi derėtis dėl užmokesčio, yra faktorius. Plačiausia žodžių fac totum reikšme“, – knygoje „Vilnius per amžius“ (išleido „Briedis“) rašė J. I. Kraševskis.

Knygą sudaro Varšuvoje gimusio, kurį laiką Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio (J. I. Kraszewski, 1812–1887) prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojama Lietuva, Vilnius ir vilniečiai nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pirmos pusės, kai jaunasis rašytojas atvyko į miestą studijuoti medicinos, o vėliau ir literatūros.

Knygos ištraukoje, kurią pateikiame, pasakojama apie faktorius, kadaise Vilniuje laksčiusius atvykėlius aptarnaujančius „paslaugius jaunuolius“.

* * *

Yra Vilniuje viena būtybė, kokios panašios nėra visame civilizuotame pasaulyje (išskyrus Lietuvos miestus). Tokia būtybė yra faktorius, originalus, charakteringas, vienintelis tokios rūšies asmuo.

Kai atvažiuoji į kokį Europos miestą, išlipi, pavyzdžiui, iš diližanso, tenka samdyti žmogų nešti ryšulį, jei nepažįsti, klausti apie viešbutį, jeigu tavęs iki jo nenuveš pašto karieta, klausti viešbučio tarnautojų apie siuvėją, batsiuvį, siųsti į policiją, kad sužinotų pažįstamųjų adresą, ieškoti visa, ko tau reikia.

Čia visiškai kitaip; vos iškeli koją prie užvažiuojamųjų namų, tave apspinta būrys jaunų žydelių, siūlydami savo paslaugas, ir nepaliks ramybėje, kol vieno iš jų nepasirinksi sau į totumfackius. Tas tavo naujas tarnas, kuriam moki tiek, kiek malonėsi, kuris nedrįs su tavimi derėtis dėl užmokesčio, yra faktorius. Plačiausia žodžių fac totum reikšme.

Tai yra tarnas viskam, jis atves tau siuvėją, batsiuvį, išnuomos butą, suras pažįstamus ar pažįstamąją, išvalys tavo batus, iškeis dukatus, atliks tau viską, kas tik gali būti atlikta. Ir pirmiausia iš tavęs nuplėš savo naudai, nes tai svarbiausia faktoriaus prievolė, prievolė, kurią jis atliks labai uoliai.

Jis egoistas, bet jo egoizmas toks nusižeminęs, pataikaujantis, jis taip lenkiasi pusiau, kad jo beveik nesimato, tik pasišventimo kupinas egoizmas. Jam nėra nakties, purvo, darganos, užtvaro, kliūties, negalimumo, už pinigus jis gaus viską.

Paprastai faktorius yra jaunas, jo akys spindi, o žandenos garbanojasi, jis dėvi trumpus drabužius, mūvi aptemptas kelnes, kojines, avi batelius, net ir žiemą su skrybėle, lazdele rankoje. Faktorius pažįsta miestą kaip savo kišenę, gauna kreditą pas visus pirklius, traktieriuose, visur. Tik tiek, kad kai jam nemoki grynaisiais, jis iš pasilenkusio ir nusižeminusio vis labiau atsitiesia ir darosi vis svarbesnis, reikšmingesnis, netgi familiarus. Net išdrįs tau pasipriešinti, jeigu neturi pinigų.

Faktorius žino viso miesto istoriją, visus nešvarius jaunimo darbelius, pažįsta visus švaistūnus ir tiems, kurie dar turi pinigų, gana žemai lankstosi. Bet pastums juos jau rytoj, kai iščiulps paskutinį rublį. Visas to Merkurijaus už du zlotus per dieną privalumas yra tai, kad jis žino viską, atliks viską, ką liepsi, pasitarnaus visur. Bet pridurkime, kad ir visur apgaus.

Jau pirmą dieną vakare jis pradės pramogai pasakoti visą savo istoriją, pateiks visas savo gyvenimo iliustracijas, tarsi atsitiktinai vis paminėdamas įvairių asmenų pavardes, pasakos jų istorijas. Tos iš jo lūpų skambančios istorijos yra labai įdomios, su grynos tiesos požymiais, tokios tikroviškos, kad net ir jų išgalvotos dalys beveik apčiuopiamos, ir leidžia pažinti žmones iš kitos pusės, iš tos, apie kurią nė nepagalvotum. Juk kiek tokių, kuriuos mes laikome dideliais, gerbiamais, viską matančio faktoriaus akyse atrodo visai ne tokie.

Faktorius pirmiausia sužinos iš tarnų tavo pavardę, paskui pradės pats sumaniai tirti, kol jam pasakysi, kas esi, iš kur ir ko atvažiavai. Jeigu pats nepanorėsi to atskleisti, nugirdys tavo tarną, vaikščios, uostinės, seks, kol sužinos.

Tai pasiekęs taps ramesnis, nes jau turi savo raktą ir tave beveik pažįsta. Tie žydai yra dideli žmonių žinovai, ir tas žmonių bei jų širdžių pažinimas daugiausia yra jų naudos pagrindas. Pažįsta tave kiaurai, pagal kalbą, balsą, aprangą, karietą, piniginę, manau, kad ir pagal tai, kaip šluostai nosį. Perkrims tave, tavo silpnybes, norus, mintis ir vedžios tave, čiulps iki paskutinio skatiko.

Miesto gyventojai faktorius niekina. Moterys jų, bent prie žmonių, šalinasi, bet kartais ir miesto gyventojai be jų neišsiverčia. Sunkiomis pardavimo ar pirkimo kreditu aplinkybėmis į juos visada kreipiamasi patarimo. Jie nuplėš, bet padarys viską, suras pirkėją ar net sunkiausiai pasiekiamą daiktą.

Kam tik žmogus nepasiaukos dėl pelno ir gyvenimo! O dar toks žmogus, kaip žydas? Faktoriaus gyvenimas yra varganas, skurdus, sunkus. Uždirba kelis zlotus, retai daugiau per dieną. Nors jiems būna ir pjūties, bet ir sausros metas. Laimingiausi tie, kurie nepaiso prietarų ir lieka nevedę, bet jie yra didžiausi tinginiai.

Žydai ir patys juos niekina žinodami, kad bendravimas su gojais verčia juos dažnai laužyti tikėjimo priesakus ir gyvenimo taisykles. Laiko jų klasę nešvaria, naudojasi jais, moka už pirkėjo suradimą, bet su jais beveik neturi reikalų.

Faktoriai save vertina labai aukštai, mano esą visur tinkami, dėl to išpuiksta ir suformuoja įsitikinimą, kad nėra nieko, ko jie neapmulkintų, nes tai jiems yra aukščiausios praktinės išminties požymis. O ko tau ilgiausiai nedovanos faktorius, ko niekada nepamirš – jeigu sučiupsi jį už rankos apgaudinėjantį. O! Tada jis tau lankstysis, bet lauks, rengs pasalas, kol atsilygins tau dvigubai, padarys gėdos.

Sakoma, kad daug jų turi ryšių su vagimis, gali apvogti ar padėti tai padaryti, bet apskritai pas juos daugiau negu vagystės paplitusios apgavystės. Negaliu suskaičiuoti, kiek tokių žmonių yra Vilniuje ar kokiame kitame mieste, bet neabejotina, kad jų netrūksta niekur, ir kiekvienas keliautojas turi iš ko pasirinkti.

Kartais jie tarnauja iškart keliems ponams, tvarko tūkstantį siuntinių, reikalų, interesų. Tad jeigu talento požymiu laikome tai, jog žmogus iškart diktuoja kelis laiškus, privalome atiduoti jiems duoklę ir pripažinti bent tiek, kad jie yra stebinamai sumanūs.

Faktoriai nesunumeruoti kaip fiakrai ir nenešioja kokių nors ženklų ant drabužių, bet jų amatas matosi ant jų kaktos, akyse, šypsenoje, veido išraiškoje. Pažinsi faktorių pagal tai, kaip jis žiūri į tave, nes nežinau, kokiais darbais reikia apkrauti, kad žydas nesistengtų gauti jų, o su jais ir pajamų, dar daugiau, nesistengtų ir nesigerintų kiekvienam sutiktam.

Ta charakteringa būsena, tas originalus miesto personažas stebina mane savo ekscentriškumu, todėl tiek daug apie jį rašiau. Tai yra augalas, priklausantis vien šio krašto florai – nėra ko juo girtis, jis veikiau yra lyg dilgėlių rūšis.

* * *

Juzefas Ignacas Kraševskis. Vilnius per amžius. Iš lenkų k. vertė ir knygą sudarė Kazys Uscila. – Vilnius: Briedis [2017]. – 120 p.: iliustr.

Leidyklos „Briedis“ naujiena „Vilnius per amžius“ – tai gausiai iliustruotas albumas su išsamiais komentarais ir senaisiais Vilniaus miesto planais, nukeliantis skaitytoją į romantišką Lietuvos sostinės praeitį.

Knygą sudaro Varšuvoje gimusio, kurį laiką Vilniuje gyvenusio ir dirbusio garsaus lenkų rašytojo J. I. Kraševskio (J. I. Kraszewski, 1812–1887) prisiminimai, dienoraščiai, romanų fragmentai, kuriuose, remiantis dokumentais ir istorine medžiaga, vaizduojama Lietuva, Vilnius ir vilniečiai nuo XVI a. pabaigos iki XIX a. pirmos pusės, kai jaunasis rašytojas atvyko į miestą studijuoti medicinos, o vėliau ir literatūros.

Įvairiu metu publikuotus tekstus sieja meilė Vilniui, domėjimasis miesto istorija, jo architektūra, legendomis, nepakartojama dvasia ir gyventojais. Į Vilniaus gyvenimą čia mokęsis ir net už dalyvavimą prieš carinę valdžią nukreiptoje studentų veikloje persekiotas J. I. Kraševskis žvelgia įvairiais aspektais.

Vilnius autoriui – tai gyvas miniatiūrinis pasaulėlis, nuolat besikeičiantis organizmas su savo džiaugsmais ir vargais, išminčiais ir kvailiais, amžinu šurmuliu, savotišku, tik jam būdingu, į jokį kitą miestą nepanašiu gyvenimo ritmu. Vilnius ir jo istorijos traukia, užburia, kartais net gąsdina: „Viešpatie mano! Tiek amžių praėjo, kaip šis miestas stovi, didėja, žlunga, keičiasi, kaip kokia pasakos skrybėlė, o visada vis tas pats: styro gyvybės netekę praeities stuobriai ant kalvų ir slėniuose, filosofiškai žvelgiantys į naujas žmonių kartas.“

J. I. Kraševskis pasakoja apie Vilniaus bažnyčias ir didžiąsias religines šventes, tikinčiųjų procesijas, vargšus studentus ir vežėjus, miesto kavines, traktierius, savo paslaugas atvykėliams siūlančius kalifaktorius, palėpėse organizuojamus vaidinimus, tarp miesto gyventojų sklandžiusias paskalas, Vilniuje leidžiamus laikraščius ir knygynus, puikiuosius parkus bei prašmatnius dvarus. Viename skyriuje autorius užsimena ir apie savo suėmimą, pirmąsias kalinimo Vilniuje dienas.

Ne visada prisimename, kad daugybė seniai žinomų faktų apie Vilniaus istoriją mus pasiekė būtent iš Kraševskio kūrinių. Tad jei smalsu sužinoti, koks buvo Vilnius prieš kelis šimtus metų, šis albumas kaip tik jums.

Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt

(27)
(5)
(22)

Komentarai ()

Visi šio ciklo įrašai