Štai koks mąstymo būdas garantuoja sėkmę XXI a.  (11)

Mes net nepastebime, kad gyvename „greitai prisitaikančio“ mąstymo laiku. Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio kompiuterių skaičiavimo galia augo eksponentiškai ir lėmė panašų daugelio technologijų augimą, kultūrinius ir socialinius pokyčius, ir pasiekėme tašką, kai net ramiausieji iš mūsų jaučiasi apsvaigę nuo šių pokyčių.

Politikoje dabar susiduriame su daugiau skandalų per metus nei anksčiau per visą gyvenimą. Rinkimus veikia nedraugiškų šalių propaganda ir kibernetinės atakos. Naujienų šaltiniai tapo abejotini.

Pasaulis tampa tarsi bepročių namais. Sunku susigaudyti, kas vyksta moksle, nes tyrėjus užliejo daugiau nei trys milijonai naujų žurnalų straipsnių kasmet. Sunku orientuotis politiniame klimate, nes interneto tinklaviečių (internetinių svetainių) skaičius padvigubėja kas du trys metai ir iš jų dažnai plūsta netikra informacija. Greitai keičiasi ir socialinės nuostatos – judėjimas dėl moterų lygybės ar gėjų teisių apėmė Vakarų pasaulį.

Verslo negebėjimas prisitaikyti lemia daugybės bendrovių baigtį. Bet turime prisitaikyti klestėti asmeniniame gyvenime. Turime pakilti virš visuotinai įprastos mąstysenos, naujai formuluoti keliamus klausimus, būti atviri naujoms paradigmoms. Turime pasitikėti savo vaizduote tiek pat, kiek logika ir turėti galimybę generuoti ir integruoti didelę įvairovę idėjų, priimti eksperimentus ir būti tolerantiškais nesėkmėms. Toks mąstymo stilius ir yra greitai prisitaikantis mąstymas, priešingai racionaliam ar logiškam mąstymui.

Racionalus ar logiškas mąstymas yra analizė, kurią galima aprašyti algoritmais, panašiais į naudojamus kompiuterių. Greitai prisitaikančio mąstymo aprašyti algoritmais negalima. Mes išvystėme racionalaus ar logiško mąstymo gebėjimus, kad jis padėtų mums įveikti kasdienius gyvenimo iššūkius. Greitai prisitaikančio mąstymo gebėjimus mes išvystėme, kad jis padėtų mums, kai aplinkybės greitai keičiasi. Štai kodėl labai svarbu puoselėti šiuos gebėjimus dabar. Iš greitai prisitaikančios mąstymo kyla naujos idėjos. Lakios vaizduotės, originalus, netiesiškas, einantis nuo smulkmenų prie bendrųjų principų mąstymas, kuriame įžvalgumas, atrodytų, iš niekur prasisunkia į mintis. Loginis mąstymas gali pasakyti, kaip geriausiai nuvažiuoti nuo namų į parduotuvę, bet greitai prisitaikantis mąstymas davė mums automobilį.

Greitai prisitaikantis mąstymas ateina natūraliai visiems žmonėms, bet jį gali suvaržyti netinkamų potraukių ignoravimas ir nekreipimas dėmesio į „keistuoliškas“ idėjas. Žmogaus smegenys neveikia kaip uždavinį sprendžiantis vienas algoritmus malantis kompiuterio procesorius. Jos veikia kaip sąveikaujančių ir konkuruojančių sistemų tinklas. Todėl mokslininkai dažnai kalba apie skirtingumus, tokius kaip sąmoningas-nesąmoningas, protas-emocijos, dešinysis-kairysis smegenų pusrutulis. Greitai prisitaikančio mąstymo atveju šios struktūros, kurios generuoja naujas idėjas, turi varžytis su kitomis struktūromis, kurios jas kontroliuoja. Pastarųjų mums reikia, kadangi mūsų protas yra toks produktyvus, kad be kažkokio filtro nesugebėtume susitelkti ir paskęstume savo mintyse.

Mūsų protiniai cenzoriai nežudo idėjų. Jie naudoja mūsų žinias ir pasaulio pažinimą įvertinti, kokios idėjos yra perspektyviausios ir tik tada jie eliminuoja kitas. Kiekvieną dieną kai kurios neuroninės reakcijos yra sustiprinamos, o kitos užslopinamos. Todėl smegenys gerai prisitaiko prie aplinkos, bet turi interpretuoti pasaulį pro patirties lęšius. Tai gerai tinka stabiliai aplinkai. Bet tai gali būti neoptimalu, kai aplinkybės kinta ir reikalingas naujas mąstymo būdas, naujas požiūris į iškylančias problemas.

Pavyzdžiui, amerikiečių tyrimai parodė, kad didelės rizikos pacientų mirtingumas yra trečdaliu mažesnis tada, kai didelę patirtį turintys gydytojai būna išvykę į konferencijas ar kitur, o likę tik jaunesni gydytojai. Tai aiškina tuo, kad patyrę gydytojai nuomonę susidaro greitai vadovaudamiesi išankstine patirtimi, bet nestandartiniais atvejais ta patirtis gali būti klaidinanti. Todėl kartais patirtis gali tapti nenaudinga.

Žmonės turi natūralų nenorą keistis. Tuo tarpu psichologinė literatūra rašo apie žmonių potraukį naujovėms ir pokyčiams. Psichologai tai apibūdina žodžiu „neofilija“, reiškiančiu gebėjimą prisitaikyti prie ekstremalių pokyčių, būti naujovės sužadintu ir patenkintu. Šis gebėjimas padrąsino mūsų protėvius tyrinėti ir eksperimentuoti net tada, kai jų gyvenimas buvo puikus. Evoliucija skatino tokį elgesį, kadangi jis padėjo atrasti papildomus maisto ir vandens šaltinius, išrasti naujus medžioklės būdus ir įrankius, kurie tapo gyvybiškai svarbūs pablogėjus laikui. Mokslininkai aptiko geną DRD4, susijusį su naujovių ieškojimo polinkiu, lemiantį būdą, kaip mūsų smegenys atsiliepia į neurotransmiterį dopaminą, dar vadinamu laimės hormonu, kuris yra atsakingas už pasitenkinimo būseną, svarbią žmogaus veiklos motyvacijai ir mokymuisi.

Tai taip sunku žmogui keistis, kodėl tarnautojai instinktyviai linkę priešintis pokyčiams? Todėl, kad administracija pokyčius sieja su restruktūrizavimu ar strateginėmis permainomis, o tarnautojai dažnai įžiūri jose kažką kitką: daugiau darbo už tą patį atlyginimą, atleidimą iš darbo ar tiesiog chaosą. Priešintis yra ne tik pokyčių nenoras, tai negatyvios pasekmės nenoras, nedarbo nenoras. Mes visi tai patiriame. Būna laikas mūsų gyvenime, kai pokyčiai yra tikras skausmas. Keičiant vieną kompiuterį kitu. Keičiant gydytojus. Keičiant gyvenamąją vietą, kuri būna daugelio naujų darbų priežastimi. Mes nemėgstame pokyčių, jeigu jie kenkia mums, sukuria pernelyg didelę riziką, ar reikalauja didelių pastangų. Kita vertus, niekas nemėgsta nuobodaus pasikartojančio darbo ar žiūrėti kiekvieną vakarą tuos pačius televizijos serialus. Mes sukurti teikti pirmenybę įvairovei, ypač jei ji nedaug arba visai nekainuoja.

Paprašyk ką nors padaryti daugiau už tą patį atlygį ir jis supyks, bet jei jūs paprašysite už tą patį atlygį padirbėti trumpiau, jis apsidžiaugs. Jei tarnautojai tikisi, kad restruktūrizavimas, radikalūs pokyčiai ar strateginės permainos yra palankūs pokyčiai darbo vietose, tai jiems patiks tokie pokyčiai, pokyčiai atrodys tokie lengvi. O psichologai tai vadina mūsų natūraliu polinkiu.

Vienas iš svarbiausių greitai prisitaikančio mąstymo gebėjimų yra gebėjimas atpalaiduoti savo protą, pasigailėti jūsų sargo. Būti susitelkusiam yra svarbu racionaliai (logiškai) mąstant, bet tai reiškia, kad jūsų filtrai yra atlenkti aukštai į viršų, jūsų idėjos yra siaurame ruože. O kai jūsų protas yra atsipalaidavęs, jūs galite žaisti su naujos paradigmos idėja, jūs galite eksperimentuoti. Jūsų mintys gali klajoti naujose teritorijose ir netikėtai susidurti su naujomis idėjomis ir naujais būdais žiūrėti į reiškinius.

Štai kodėl kartais naudinga giliai pagalvoti apie ginčijamus klausimus, tada padaryti pertrauką ir užsiimti fizine veikla, kai jūs protiškai nesate susitelkęs į kažkokią problemą. Kai dienos pabaigoje esate protiškai išsekęs arba esant protiniam miglotumui galvoje, reikia atsipalaiduoti, o ramus iškilusios problemos apmąstymas naktį arba dienos pradžioje padeda iškilti originalioms idėjoms.

Įžvalgumą galima lavinti panaudojant išorines sąlygas. Pavyzdžiui, sėdėjimas tamsiame kambaryje ar akių užmerkimas, atvira aplinka ar aukštos kambario lubos gali praplatinti perspektyvą. Žemos lubos, siauri koridoriai, ankšti kambariai, belangiai biurai turi priešingą efektą. Gerai apšviestas kambarys gali apsunkinti ignoruoti objektus jūsų aplinkoje, kurie žadina šalutinius apmąstymus, kuriamus jūsų dešiniojo galvos pusrutulio. Gebėjimas galvoti nespaudžiant laikui taip pat yra svarbus giliam mąstymui. Trukdžiai kenkia. Telefono skambutis ar elektroninis laiškas gali nukreipti dėmesį ir mintis. Net mintis, kad koks nors pranešimas laukia jūsų, turi tą patį poveikį jūsų mintims.

Ugdyti protinį lankstumą padeda diskusija, kai kažkas pasako jums, jog jūs dėl kažko klystate. Paklauskite savęs, kodėl kiti priėjo kitokios išvados? Įterpimas trupučio nesutarimo į jūsų intelektualias sąveikas padeda. Net jei mes linkime atmesti priešingas nuomones, net jei joms neteikiame reikšmės, jos praplečia mūsų perspektyvą kalbėti su žmonėmis, kurie nesutinka su mumis. Stresas ir nelaimės yra ir visada bus mūsų gyvenimo dalimi, bet mes galime suvaldyti mūsų reagavimą į jas. Yra ir teigiamos emocijos. Laimės jausmas, pasitenkinimas ir dėkingumas yra ne tik svarbūs gyvenimo tikslai, jie taip pat skatina mus išplėsti mūsų minčių ir veiksmų diapazoną, tirti mūsų aplinką ir atsiverti naujai informacijai, ir visa tai yra svarbu sėkmei. Todėl kai jums teks rinktis tarp darbo ir malonumo, rinkitės malonumą, jeigu tik jis padarys jus produktyvesniu darbe.

Prof. Jonas Grigas

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Jonas Grigas

(16)
(5)
(11)

Komentarai (11)