Nėra galimybės nei priešintis dirbtiniam intelektui, nei jį suvaldyti? Gilesnės įžvalgos, kas vyksta pasaulyje ir kur tai nuves  (1)

Žmonės iki galo negali supaisyti net savo siurblio, jau nekalbant apie automobilius ir mobiliuosius telefonus, LRT.lt teigia filosofas ir rašytojas Kristupas Sabolius.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Technologijos, jo teigimu, formuoja ir keičia žmogų, primeta jam elgesio modelius. Tad suvaldyti dirbtinio intelekto irgi neturime jokių galimybių. Jo įtaka, pasak K. Saboliaus, tik didės, juolab kad viskas – didžiųjų korporacijų rankose.

– Galima išgirsti teiginių, kad vaizduotė tobulėja plečiantis pažinimui. Akivaizdu, kokia pažengusi ir progresuojanti žmonija. Ar tai reiškia, kad vaizduotė lygiai taip pat tobulėja?

– Nereikia manyti, kad žmogaus vaizduotė progresuoja – nei istorijos eigoje, nei asmenybės raidoje. Greičiau priešingai – esama daug pagrindo teigti, kad ji net regresuoja, nors nemėgstu vienareikšmio tono. Pirmiausia netikiu progreso iš modernizmo mus pasiekusia progreso idėja. Mes galime kalbėti apie kaitą, kurią galima vertinti įvairiai. Juo labiau nėra prasmės kalbėti apie tai, kad vaizduotė gerėja, nes neturime būdų, kaip ją išmatuoti.

Išmatuoti galime ne vaizduotę, o įsivaizduojamybės simbolius, įvairias ekspresyvias formas, aptinkamus socialinėje sferoje, jų apraiškas ir kaitą. Ir visgi mes gyvename vaizduotės pasaulyje. Pažvelgus atidžiau, matome, kad vaizduotė neturi materijos, bet nuolat įgauna arba suteikia formą. Tai formalizuojanti galia.

Reikia pridurti apie mokslo ir vaizduotės raiškos santykį. Dažnai vaizduotė būdavo nuvertinama kaip susijusi su primityviu, ne itin racionaliu žmogaus santykiu su pasauliu. Pavyzdžiui, sakoma, kad įsivaizdavimais dažnai grįstas religijos suvokimas. Tuomet teigiama, kad visos istorijos, nuo mitų iki Biblijos ir šventųjų regėjimų, yra fiktyvūs siužetai, kuriuos turime įsivaizduoti. Dažnai tai net neturi istorinio pagrindo, kartais – dalinį.

Manau, kad įsivaizduojamybės ir mokslo konfliktas gerokai perlenktas, nes tai skirtingi registrai, vienas su kitu nekonkuruojantys. Tiesą pasakius, esama daug galimybių jiems sąveikauti ir vienas kitą praturtinti. Ludwigas Wittgensteinas yra rašęs, kad religinis tikėjimas ir prietarai yra visiškai skirtingi dalykai. Prietarai kyla iš baimės. Tai pseudomokslas, kai žinių trūkumas kompensuojamas maginiais įsivaizdavimais. Tuo tarpu religijos įsivaizduojamybė grįsta pasitikėjimu.

Aš manau, kad situacija su vaizduote labai panaši. Ji neaiškina faktų, bet mus moko patikėti naujos situacijos galimybe, parodo transformacijos kryptis, įkvepia kaitai. Šia prasme vaizduotė yra laisvės scena, kurioje galime išvysti kitokios, dar neegzistuojančios tikrovės galimybę. Tikėjimu grįsta vaizduotė leidžia pažvelgti į ateitį, o ne užstrigti praeityje.

Juo labiau, kad mokslas neįmanomas be vaizduotės. Pats hipotezės kėlimo principas be jos negalimas, o tuo grįsta bet kokia mokslinė prieiga. Neiškėlus klausimo apie tai, kas nežinoma, neįmanoma atlikti mokslinio tyrimo. O jei tiri tai, ko nežinai, juk pirmiausia įsivaizduoji prielaidų lygmenyje.

– Kiek objektyviai galima apibūdinti, išanalizuoti vaizduotę?

– Vaizduotę imame analizuoti vos pradedame svarstyti apie ją. Dažniausiai galvojama, kad tai – vizualizavimo sugebėjimas, kai žmogus užmerkia akis ir mato tai, ko nėra. Tačiau pažvelgus atidžiau paaiškėja, kad mes nuolat gyvename vaizduotės apsuptyje. Kaip jau minėjau – tai vadinu įsivaizduojamybe – mūsų kultūrine, simboline, socialinių fenomenų visuma, kuri gali būti suprantama tik todėl, kad vaizduotė padeda interpretuoti ir įforminti mus supantį pasaulį.

Kita vertus, vaizduotė veikia ne tik tada, kai dominuoja vaizdas, bet ir kitos juslės. Vos užsimanius kavos, galima įsivaizduoti jos skonį. Mūsų suvokimą gaubia vadinamieji silpni vaiduokliai, padedantys suvokti. Primityvus pavyzdys – jei prie stalo pasakojami nemalonūs dalykai, dingsta apetitas, nors maisto skonis juk nepakinta.

Vaizduotė – sunkiausiai matuojamas dalykas. Niekas negali išmatuoti žmogaus vaizduotės, tik jis pats. Atliekant tyrimus, neuromokslininkai gali pamatyti, kad aktyvuojasi tam tikros smegenų dalys, bet niekas nepasakys, ką mato tiriamasis žmogus.

Viena vertus, vaizduotė labai kultūriška, susijusi su mus jungiančiu bendros įsivaizduojamybės lauku, kita vertus, – tai itin individualus patyrimas. Mes manome, kad esame labai panašios būtybės, bet dažnai žmonės tokie skirtingi, kad galima kalbėti apie daugybę žmonių tipų. Galbūt kartais būtų galima pasakyti, kad ne visi žmonės yra žmonės. Ir čia turiu galvoje visai ką kita, negu teigtų kokia nors nacistinė ideologija, iškelianti vienos rūšies žmonių svarbą. Greičiau priešingai, manau, kad esama įvairiausių lygiavertiško žmogiškumo variantų. Ir tai galime stebėti beveik materialiame lygmenyje.

– Kas įrodo tuos žmogiškumo variantus?

– Pavyzdžiui, smegenų plastiškumas. Smegenų tyrimuose vyrauja nuomonė, kad iki dvejų metų žmonių raida labai panaši. Tačiau jei patikrintume architekto, kompozitoriaus ir IT specialisto smegenis, paaiškėtų, kad struktūrinis funkcijų pasiskirstymas smegenyse pas visus juos gerokai skirtingas.

Žmogus genetiškai išlieka žmogumi, bet jo sąmoningumas ir atliekama veikla atsispindi materialiame lygmenyje. Žinome, kad kompozitorius gali tai, ko negali, pavyzdžiui, autobuso vairuotojas. Šis skirtumas fiksuojamas net smegenų struktūroje ir funkcijose. Akivaizdu, kad tam tikrame raidos etape mūsų žmogiškumas įgyja naujas formas, todėl nesame tokie patys.

Kita vertus, neuromokslas patvirtina, kad vaizduotė veikia visuomet, kai mes patiriame pasaulį. Tarkime, toks smegenų tyrėjas Anilas Sethas drąsiai sako, kad realybė tėra kontroliuojama smegenų haliucinacija. Kiti autoriai pasitelkia terminą „simuliacija“. Akivaizdu, kad visa ši terminologinė įvairovė mus sugrąžina prie vaizduotės temos.

Mes įpratę vaizduote vadinti tai, kas netelpa tikslumo paradigmoje, tai, kas vyksta iškraipant realybę. Šiandienos tyrimų kontekste aš sakyčiau, kad vaizduotė yra plastiška žmogaus kūrybingumo galia.

– Kas yra smegenų plastiškumas?

– Tai sugebėjimas smegenims keisti pačioms save. Mes turime šią galią, esame kaip autopoetinė sistema. Nors dažnai užmirštame ir perleidžiame šią galią – vietoje to, kad kurtume save pačius, mes esame kuriami. Atiduodame šią iniciatyvą kultūriniams ir socialiniams veiksniams, galios struktūroms, technologijoms.

Giorgio Agambenas yra parašęs nuostabų veikalą, kuriame parodo, kad jau nuo Renesanso humanizmo laikų žmogus buvo suvokiamas kaip atviras projektas. Žmogus neturi jokios esmės, veikiau jo esmė – iš naujo pasigaminti savo esmę. Šia prasme žmogiškumą reikia kurti. Tokį mūsų savikūros potencialą ir vadinčiau plastiška autopoezija.

– Ar galite pateikti savęs kūrimo pavyzdį?

– Tarkime, kai žmogus patiria traumą, pavyzdžiui, netenka regėjimo. Jis nemato, bet smegenų dalis, atsakinga už regėjimą, atlieka papildomą klausos funkciją. Akys negali pakeisti funkcijos ir tapti ausimis. O smegenys turi šią galią. Tai nuostabu. Taip, galima sakyti, kad žmogus tiesiog adaptuojasi, bet jis adaptuojasi kūrybiškai. Tai nėra formelės atitikimas, tai – formelės pranokimas.

Kita vertus, nebūtina prarasti regėjimo, kad pradėtum save perkūrinėti. Esama tyrimų, kai neįtikėtina funkcijų kaita fiksuota medituojančių vienuolių smegenyse. Tačiau aš manau, kad lygiai taip pat galime kalbėti ir apie menininkus, vizionierius, pedagogus, mokslininkus, gal net filosofus. Jie visi gali būti žmogiškumo kaitos katalizatoriai.

– Vis daugiau kalbama apie vaizduotę dirbtinio intelekto kontekste. Apie tai diskutuoti teko ir jums, dalyvaujant Cambridge`o universitete vykusiame GOOGLE „DeepMind“ koliokviume. Kokį matote santykį tarp žmonių ir technologijų valdymo? Kuo tai ypatinga kalbant apie dirbtinį intelektą?

– Manau, kad nėra technologijos, kurią žmogus sugebėjo suvaldyti. Mes turbūt net savo siurblio iki galo negalime supaisyti, jau nekalbant apie automobilius. Avarijos, užterštumas, sumažėjęs judėjimas, antsvoris, suprastėjusi atmintis ir dėmesingumas, globalinis atšilimas, dėl „Tinder“ pasimatymų programėlės pakitę žmogaus santykių modeliai ir kt.

Technologijos keičia žmogų ir jį formuoja, keičia jo įpročius, primeta tam tikrus elgsenos modelius. Ir nebūtinai visa tai turime vertinti vien moraliniais terminais. Žmonės išrado automobilį, vėliau atsirado automobilių lenktynės, senų automobilių kolekcionieriai, susiformavo visa kultūra. Kas gali vienareikšmiškai pasakyti – gerai tai ar blogai.

Jau nekalbu apie mobiliuosius telefonus. Dėl jų įtakos žmonės jau dabar yra kitokie – skiriasi jų atminties, perspektyvumo, kognityviniai sugebėjimai. Tai ypač akivaizdu matant vaikus. Todėl garantuoju, kad neturime šansų suvaldyti dirbtinio intelekto. Jis auga, augs, jo įtaka tik didės. Tai nuspręsta, nes viskas – didžiųjų korporacijų rankose. Čia jos mato milžinišką galią ir perspektyvą.

– Sakote, kad dirbtinio intelekto galia tik augs. Tai ar didžiųjų korporacijų atstovai, suteikdami tam galimybes, vis tiek jaučiasi galingesni už šią technologiją?

– Žmonėms visada rūpėjo galios plėtimas. Ir dabar, gavus milžinišką potencialą slepiančią technologiją, negalima galvoti kitaip. Ateitis susijusi tiek su mūsų kognityvine, tiek mentaline, tiek biologine, tiek socialine inžinerija. Mes keisimės ir būsime keičiami. Ar ta kaita prognozuojama? Bijau, kad ne.

Mes tikrai nežinome, kas nutiks. Diskusijose susikerta tecnnopesimistų ir technooptimistų nuomonės. Technooptimistai sako, kad bus išspręsta dauguma problemų, gydomos ligos, užkariaujamas kosmosas ir pan. Technopesimistai mano, kad mus jau tuoj užvaldys dirbtinis intelektas ir gyvensime kaip matricoje.

– Tačiau technofobija persmelktas baimes reiškia ir kai kurie garsūs pasaulio mokslininkai. Ką manote jūs?

– Nenorėčiau kalbėti apokaliptiniu tonu. Nematau galimybės priešintis dirbtiniam intelektui, nes esame per silpni. Nepajėgiame atsispirti beveik magiškai technikos traukai. Tačiau tai reiškia, kad jau dabar turime pradėti mokytis su juo gyventi. Tokie dalykai vyksta per visą žmonijos istoriją.

Platonas, stebėdamas rašto kultūros įsigalėjimą, teigė, kad tai pavojinga medija, nes didina užmarštį. Praėjo apie 2,5 tūkst. metų, ar mes nustojome rašyti? Ne tik nenustojome, bet ir dauginame tekstų kiekį geometrine progresija. Dirbtinis intelektas užims milžinišką vaidmenį, galime būti tuo tikri.

Juk žmogus šiaip ar taip – technologinė būtybė. Negalime kalbėti apie žmogų, atsietą nuo technologijų. Jei iš mūsų atimtų technologijas, arba išnyktume, arba kiltų karai, arba tuoj pat išrastume kažką naujo. Netikiu grįžimo į gamtą perspektyva. Kalbėdami apie žmogiškumą, kalbame apie technožmogiškumą. Kitas klausimas – kokį vaidmenį turėtų atlikti technologijos.

Todėl neverta sakyti, kaip baisu tas dirbtinis intelektas. Reikia kalbėti apie tai, ką su juo galima padaryti, kaip elgtis. Mes turime didinti technosąmoningumą. Tai jau atsakomybės, savikontrolės, pedagogikos, etikos, estetikos klausimai, kurie dažnai paliekami nuošalyje. Pradėčiau nuo edukacijos ir sąmoningumo procesų svarstymo, tai pagrindinis dalykas.

Svarbu ir tai, kad dirbtinis intelektas iškelia naujas humanitarinių ir gamtos bei tiksliųjų mokslų sąjungas. Technomokslininkai, inžinieriai dažnai turi ribotą vaizduotės, sąmonės, kultūrinių procesų suvokimą. Čia gali ateiti humanitarai, menininkai, teoretikai ir pasiūlyti naujus modelius.

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: lrt.lt
lrt.lt
Autoriai: Virginija Sližauskaitė
(21)
(2)
(19)

Komentarai (1)