Į Everestą kaip į darbą: koks buvo pats sudėtingiausias kopimas, kiek kainuoja žygis į Everestą ir šerpų paslaugos? Interviu su šerpu – pasaulio rekordininku  (3)

Kiekvienam, įveikusiam Everestą, tai – žygdarbis, apie kurį pasakojama su pasididžiavimu. Aplinkiniai tokiam žmogui neišvengiamai pajaučia pagarbą. O tuo tarpu yra žmonių, kurie „didvyrių šešėlyje“ neša ant pečių jų mantą ir į viršūnę kopia todėl, nes toks jų darbas. Tai – šerpai. Kami Rita Sherpa į Everestą užkopė jau 22 kartus, ir apie jo neįprastą kasdienybę su šerpu kalbėjosi portalas „Snob“.


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

ↄ. – Koks tai jausmas – stovėti ant aukščiausios pasaulio viršukalnės ir žinoti, kad niekas nėra to daręs tiek kartų, kiek jūs?

– Iš pradžių nesiekiau ką aplenkti ar pasiekti pasaulio rekordą. Yra šerpų, įkopusių į Everestą 21 kartą ir štai tada, kai užkopimų skaičius susilygino, kilo sportinis azartas. Kai pernai į Everestą pakilau 22-rą kartą, buvau išties laimingas. Visi ankstesni kopimai į šį kalną man kėlė mažai emocijų.

ↄ. – Netgi pats pirmasis? Atsimenate jį?

– Žinoma. Tai nutiko prieš 25 metus. Man tada sukako 24 metai. Užkopti į Everestą pasiūlė vyresnis brolis Lackpa Rita Sherpa. Jis tada jau keletą metų dirbo vedliu ir nešiku. Ir mane įtaisė. Iš pradžių buvau virėju bazinėje Everesto stovykloje 5364 metrų aukštyje, o jau kitais metai drauge su broliu lydėjau amerikiečių alpinistų grupę iki pačios viršūnės. Ir nuo tada praktiškai kiekvieną pavasarį kopiu į Everestą.

ↄ. – Kodėl tai darote?

– Tai mano darbas. Aš juk nieko kito gerai nė nesugebu. Porterio (nešiko – red.) darbas mūsuose — vienintelis būdas užsidirbti. Mano šeimoje buvo daug šerpų-padėjėjų: lydėjo grupes, nešė įrangą, tvirtino virves, kūrė stovyklas, gamino maistą. Tėvas buvo vienu iš pirmųjų profesionalių gidų, šeštajame dešimtmetyje organizavusių ekspedicijas iki bazinės stovyklos. Brolis užkopė į viršūnę 17 kartų. Šis darbas maitina šeimą. Tačiau jis labai pavojingas.

ↄ. – Koks buvo pats sudėtingiausias kopimas?

– Prieš devynis metus kopimo metu staiga pasikeitė oras. Tokiame aukštyje judėti galima tik su deguonies balionais. Sunkus kiekvienas žingsnis — o ant pečių nešame iki 20 kilogramų. Prasidėjo sniego pūga. Temperatūra nukrito iki -40. Netgi šerpams tai buvo nelengvas išbandymas. Daugelis smarkiai nušalo. Laimei, niekas nežuvo.

– Šiaip jau niekada nežinai, ką gali pateikti kalnai. Net patikimiausios oro prognozės gali apgauti. Niekas nėra apdraustas nuo lavinų, kurios čia nuslenka netikėtai, kaip tai, pavyzdžiui, nutiko 2014 metais. Tada lavina užgriuvo visą grupę. Žuvo 16 šerpų. Mes su broliu iš sniego atkasinėjome draugų ir kolegų kūnus. Po tos tragedijos brolis į Everestą daugiau nebekopia. Jis reguliariai veda grupes į bazinę stovyklą, tačiau su Everestu reikalus užraukė.

ↄ. – Kaip įprastai rengiatės kopimui? Yra ypatingi ritualai?

– Likus mėnesiui iki kopimo, kasdien meldžiuosi: ryte ir vakare. Kildami į bazinę stovyklą, šerpai tradiciškai apsilanko 3800 metrų aukštyje stovinčiame Tengboche budistų vienuolyne. O jau stovykloje kiekvieną ekspedicijos dalyvį palaimina lama.

– Visada pasiimu dvi vėliavas: Nepalo ir budistišką. Fotografuojuosi su jomis pačioje viršūnėje ir susidedu į krepšį iki kito žygio. Tai – visada tos pačios vėliavos. O dar prie kopimą būtinai triskart prašau Džomulungmos — taip mes, šerpai, vadiname Everestą – dievo atleidimo. Nepaliečiai šį kalną vadina Sagarmatha, tai yra „dangaus kakta“.

ↄ. – Ką jaučiate, atsidūręs and dangaus kaktos?

– Jaučiuosi laimingas. Tik visai ne dėl to, kad užkopiau aukščiau už kitus — būtent tai man kaip tik nesvarbu. Džiaugiuosi dėl žmonių, kuriuos atvedžiau į Everestą. Džiaugiuosi, kad viskas pavyko ir jie galėjo pamatyti svarbiausią savo gyvenimo viršūnę. Visgi jie tam išleido labai daug pinigų.

ↄ. – Kiek?

– Užkopimas į Everestą kainuoja apie 60–70 tūkstančių dolerių. Į šią sumą įskaičiuotas kopimo leidimas, gyvenimas bazinėje stovykloje, šepų pagalba, kelio į viršūnę parengimas. Padedantys šerpai už savo darbą gauna 5–6 tūkstančius dolerių, o patyrę — 10–11 tūkstančių dolerių. Mano paslaugos kainuoja 20 tūkstančių dolerių.

ↄ. – Kiek vidutiniškai trunka kopimas?

– Kilimas į Everestą trunka apie porą mėnesių. Kovo pabaigoje — balandžio pradžioje nueiname kelią iki bazinės stovyklos, pakylame nuo 2700 iki 5360 metrų, pamažu aklimatizuodamiesi. Šio maršruto ilgis – 50 kilometrų, ir jį įveikiame per dešimt dienų. Bazinėje stovykloje vyksta mokymai, o paskui pradedame kopimo treniruotę: pakylame iš bazinės į pirmąją stovyklą (6100 metrų), paskui nusileidžiame. Paskui pakylame į pirmą ir antrą stovyklą (6400 metrų), vėl nusileidžiame į bazinę. Ir taip iki ketvirtosios, paskutinės, stovyklos (8000 metrų). Paskui grupė bazinėje stovykloje laukia kopimui į viršūnę tinkamų orų lango, kuris įprastai įvyksta gegužės gale. Sudėtingiausias maršruto etapas — paskutinis. Jis trunks 16–17 valandų.

ↄ. – Kada suprantate, ar žmogus sugebės užkopti į viršūnę?

– Tai paaiškėja tik atkarpoje tarp trečiosios ir ketvirtosios, paskutinės, stovyklos. Jei žmogui tam prireikia daugiau nei devynių valandų, reiškia, toliau jam eiti nevalia. Tada paaiškiname, kad geriau nerizikuoti. Jei žmogus nesutinka, mes už jo saugumą nebeatsakome. Visos šios sąlygos surašytos sutartyje. Penkių šešių žmonių grupėje paprastai būna du tokie žmonės.

ↄ. – Ką manote apie žmones, norinčius įkopti į Everestą?

– Daugelis į kalnus eina vardan pasiekimų. Kad padėtų varnelę ir nufotografuotų. Galiu juos suprasti. Man neaišku kita — kai sako, kad nugalėjo Everestą patys. Juk be šerpų to niekas nepadarytų. Mes nešame balionus, įrangą, maistą, statome palapines, praminame takus. Tai didelis darbas. Deja, jis lieka šešėlyje.

ↄ. – Jūsų vaikai nori sekti jūsų pėdomis?

– Turiu sūnų ir dukrą. Nenoriu jiems tokios lemties. Tai – fiziškai sunkus darbas. Jis labai pavojingas. Noriu, kad jie gautų tai, ko pats negavau – gerą išsilavinimą.

ↄ. – Kada planuojate palikti Everestą kitiems?

– Man jau 49 metai, ir jau įkopiau į visus svarbiausius aštuoniatūkstininkus. Tarp jų — antras pagal aukštį pasaulio kalnas, Čogoris (K2) (8614 metrų). Jis yra Pakistane ir laikomas vienu iš sudėtingiausių. Buvau ir Lotsė viršūnėje (8516 metrų), aštuonis kartus užkopiau į Čo Oju (8201 metras) ir dukart į Manaslu (8156 metrai). Štai, įkopsiu į Everestą dar tris kartus, ir eisiu į pensiją.


Aut. teisės: Lrytas.lt
Lrytas.lt
(28)
(3)
(25)
Bendrinti

Komentarai (3)

Susijusios žymos: