Šarūnas Matulevičius. Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai postsovietinėse šalyse  (1)

Šių metų lapkričio 13 dieną, viešbutyje „Radisson SAS Astorija“ vyko tarptautinio mokslinio projekto „Humanitariniai Rusijos užsienio politikos aspektai Gruzijoje, Moldovoje, Ukrainoje ir Baltijos šalyse“ rezultatų pristatymas.

Paprasčiau tariant, projekto esmė buvo lyginamosios analizės būdu ištirti Rusijos įtaką kaimyninėse, postsovietinėse šalyse. Tyrimas buvo inicijuotas „Rytų Europos politinių studijų centro“ (Latvija), o lietuviškaja projekto dalimi rūpinosi VšĮ „Geopolitinių studijų centras“ (Lietuva, Vilnius). Projekte taip pat dalyvavo Tarptautinis gynybos studijų centras (Estija), Moldovos užsienio politikos asociacija (Moldova), Tarptautinis geopolitinių studijų centras (Gruzija), Politinių tyrimų mokykla prie Kijevo Mohylos akademijos Nacionalinio universiteto (Ukraina). Projektą rėmė „Nacionalinis demokratijos fondas“ (National Endowment for Democracy), „Konrado Adenauerio fondas“ bei „Rytai Rytai: Partnerystė Be Sienų Programa“ (Atviros visuomenės institutas).

Projekto dalyviai rezultatus pateikė suskirtę juos pagal penkis skirtingus aspektus:

  • praktinė Rusijos patirtis žmogaus teisių srityje;
  • Rusijos politika užsienyje gyvenančių savo tautiečių atžvilgiu;
  • konsuliniai aspektai;
  • partnerystė kultūros ir mokslo sektoriuose;
  • Rusijos žiniasklaidos priemonės minėtose šalyse.

Šio tarptautinio tyrimo autoriai kaip savo tikslus įvardija politikos kūrėjų ir NVS bei Baltijos valstybių sąmoningumo didinimą ir būtinybę geriau koordinuoti šalių politiką ir veiksmus Rusijos politikos užsienyje gyvenančių savo tautiečių atžvilgiu.

Taigi dabar trumpai apie patį renginį ir įdomiausius faktus, mintis ir idėjas išgirstas jame. Tyrimo rezultatų pristatymą pradėjo Gatis Pelnens, vienas iš pagrindinių projekto vadovų, o taip pat knygos, kurioje plačiai aprašomi tyrimo rezultatai, redaktorius. Pirmojoje renginio dalyje buvo kalbama apie patį projektą plačiaja prasme, nupasakojama tyrimo proceso koncepcija ir ryškiausi Rusijos užsienio politikos dėsningumai.

G. Pelnens pabrėžė, kad pagrindinė erdvė, kurioje didžioji kaimynė Rusija stengiasi realizuoti savo jėgą yra postsovietinės respublikos. Taip pat buvo pastebėtas šalies poveikio kitoms šalims naudojamų instrumentų pakitimas (pvz. naudojamas energetinis svertas, nutraukiant dujų tiekimą ir pan.). Jis teigė, jog žmogaus teisių pažeidimai tapo tradiciniais Rusijos bruožais, tačiau paskutiniu metu galima pastebėti naują poveikio priemonę – „minkštają galią“ (angliškas terminas – „soft power“). Čia naudojamos visos įmanomos medijos (laikraščiai, televizija etc.), o taip pat kultūra. Tokio tipo užsienio politikos instrumento naudojimas iš Rusijos pusės dideliu greičiu auga ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. „Minkštosios galios“ tikslas – patraukti asmenis savo pusėn, pakeičiant jų nuomonę. Buvo teigiama, kad šį metodą Rusija nukopijavo nuo JAV.

Šioje renginio dalyje taip pat buvo įvardintas ir dar vienas, gana naujas reiškinys – „rusiškasis pasaulis“ („Ruskij Mir“). Ši organizacija tartum tinklas, vienijantis daugybę rusiškų kultūrinių ir lingvistinių bendruomenių, besislepiančių po Rusijos skėčiu. Organizacija taip pat veikia ir šalies viduje. Čia jos tikslas – tautinio identiteto paieškos, o taip pat ir jo kūrimas. Už šalies sienų reiškinys orientuojasi į rusiškosios kultūros ir identiteto išsaugojimą bei plėtojimą, o taip pat politinių ir ekonominių interesų gynimą.

Konkrečių kiekvienoje šalyje atliktų tyrimų prezentaciją pradėjo Moldovos atstovas Eugen Revenco. Mokslininkas didelį dėmesį skyrė rusų kalbos paplitimui šalies viduje ir kaip pavyzdžius įvardijo tokius įdomius faktus kaip tai, jog Moldovoje teismo procesai gali būti vykdomi rusų kalba, valstybės parlamente yra atliekamas sinchroninis vertimas į rusų kalbą, o taip pat tai, kad trys šios šalies regionai yra įteisinę tris oficialias kalbas ir visuose juose viena iš jų yra rusų kalba. Šią kalbą populiarinti stengiamsi įvairiausiais būdais: kaip pavyzdį būtų galima paminėti tai, jog rusiškasis „Microsoft Office“ programų rinkinys kainuoja maždaug penkiasdešimčia dolerių pigiau nei jos moldaviškasis ar netgi angliškasis variantas. Moldovos medijų pasaulyje taip pat galime rasti labai įdomių statistinių duomenų: didžioji dalis retransliuojamų užsienio kanalų yra pateikiami rusų kalba, o populiariausias laikraštis šalyje – „Komsomolskaja Pravda“.

Toliau vietą prie mikrofono užėmė Ukrainos atstovas Dmytro Kondratenko. Čia buvo paminėta Rusijos vykdoma „tėvynainių“ programa. Šioje programoje dalyvaujantys asmenys yra daugiausiai piliečiai, kurie laiko save ištikimais Rusijai, o ne šaliai kurios pilietybę turi ar joje gyvena. Ukrainoje gyvena apie 8 milijonus etninių rusų, o rusakalbių skaičius dar didesnis – apie 15 milijonų. Tačiau Dmytro Kondratenko įvardijo jog tik mažiau nei 1 procentas rusakalbių piliečių dalyvauja jau minėtoje programoje.

Kiek vėliau dėmesys vėl buvo nukreiptas į „minkštosios galios“ strategiją. Kaip šalyje ryškiausiai matomą šio proceso apraišką jis įvardijo Ukrainoje itin paplitusius rusiškosios kultūros centrus, kuriuos galima rasti bevik visuose didesniuose Ukrainos miestuose. Vėliau buvo paminėta tokia pati kaip ir Moldovoje prolema, susijusi su retransliuojamomis užsienio programomis: 2008 m. duomenimis duomenimis 37 iš 45 retransliuojamų užsienio televizijos programų buvo įgarsintos rusų kalba. Tačiau šią statistiką vėlgi nustelbia kitas gan įdomus faktas: rusiškosios televizijos auditorija neviršija 7 procentų visos auditorijos kiekio.

Kitame pranešime išgirdome vieną iš aktualiausių tyrimo dalių: vietą prie mikrofono užėmė Gruzijos atstovas Tengiz Pkhaladze. Kaip šalyje aktualiausius Rusijos užsienio politikos aspektus jis įvardijo vykdomą „tėvynainių“ programą, o taip pat konsulinius procesus. Tengiz Pkhaladze teigė, jog Gruzija tapo savotiška laboratorija Rusijai (galvoje turimi neseni įvykiai – Rusijos-Gruzijos karas). Šalies atstovas teigė jog didžioji rytų kaimynė taip bandė patikrinti vakarų –ES ir NATO - ryžtingumą ir vienybę. T. Pkhaladze paminėjo tai, kad energetinis svertas prieš Gruziją buvo panaudotas dar anksčiau nei prieš Ukrainą (galvoje turimas nutrauktas dujų tiekimas šiai šaliai). Kaip dar vieną tokių Rusijos veiksmų priežastį Moldovos atstovas įvardijo tai, kad taip elgdamasi, Rusija Gruzijai norėjo aiškiai parodyti, jog šalies orientavimas į vakarų pusę jai visiškai nėra priimtinas.

Dėmesys buvo atkreiptas ir į nelegalius Rusijos veiksmus – pasų dalinimo procesą Abchazijoje ir Pietų Osetijoje, bei šių regionų separatistų rėmimą. Pažymėtina ir įdomu yra tai, kad pirmasis rusiško paso išdavimo Gruzijos teritorijoje precedentas buvo užfiksuotas dar 1995 metais, Abchazijoje. Kitas įdomus faktas yra tai, kad šalies ortodoksų bažnyčia (kaip ir Ukrainoje) yra pasidalijusi į dvi – vietinę ir prorusiškają (pavaldžią Rusijos patriarchui Kirilui) – dalis. Dar vienas dėmesį patraukęs dalykas buvo kalbinis Pietų Osetijos apsektas: regione, oficialiai nuo Gruzijos atsiskyrusiame remiantis tautiniu pretekstu, oficiali kalba yra rusų ir tik labai mažas procentas gyventojų kalba osetiškai.

Toliau savo tyrimo dalį pristatinėjo kaimyninės Latvijos atstovai: Andis Kudors ir Gatis Pelnens. Bendra šių dvejų šalių (Rusijos ir Latvijos) santykių situacija buvo įvardinta kaip gana komplikuota, tarp jų periodiškai pasikartoja politinės įtampos periodai. Kaip pagrindinės nesutarimų priežastys buvo įvardinti gana didelis šalyje gyvenančių rusų skaičius bei nesutarimai dėl istorijos. Santykinai nedaug, 28 procentus Latvijos populiacijos sudaro etniniai rusai, tačiau net 90 procentų Latvijos gyventojai geba kalbėti šia kalba. Kaimyninės šalies atsovai įvardijo ir „tėvynainių“ programos koncepciją ir tikslus. Jie teigia, jog Rusija savo tėvynainių „gynybą“ įvardija kaip natūralų ir savaime suprantamą šalies prioritetą ir taip įteisina kitos šalies ginkluotą užpuolimą.

Kaip ir jau anksčiau minėtose šalyse, Latvijoje realybė yra tokia, kad ne visi rusakalbiai šalies gyventojai laiko save „rusiškojo pasaulio“ dalimi (tik apie 12 procentų jų, įvardija save ištikimais Rusijai, o ne Latvijai). Daugelis šalyje veikiančių prorusiškų nevyriausybinių organizacijų (jau minėtų rusiškosios kultūros centrų) yra finansuojami arba Rusijos ambasados, arba „rusiškojo pasaulio“. Latvijos atstovai politinio poveikio priemones suskirstė į dvi – tiesioginio ir netiesiogio poveikio – grupes. Pirmoji grupė tai politinės partijos, o antroji – jau minėtos nevyriausybinės organizacijos. Gana komplikuotos padėties šalyje susidarymu jie iš dalies kaltino Latvijos politikus, kuriems trūksta politinės valios sprendžiant integracijos procesų problemas. Blogiausia yra tai, kad Rusija gali, o Latvijos atstovų nuomone ne tik gali, bet ir pasinaudos tokia situacija šalies viduje.

Kiek vėliau buvo paminėta tendencija, kad rusiškosios medijos kiekiai visose postsovietinėse šalyse yra itin glaudžiai susiję su rusakalbių gyventojų jų viduje skaičiumi. Šios tendencijos apraiškos Latvijoje labai ryškios. Pastebima, jog kaimyninės šalies spauda yra pasidalijusi į du atskirus frontus: rusiškajį ir latviškajį. Ta pati tendencija galioja ir kalbant apie Latvijos televizijas. Tokių realijų rimtumui pavaizduoti buvo panaudotas konkretus PBK (Piervij Baltiskij Kanal): per šį televizijos kanalą visos naujienos yra vaizduojamos iš Rusijos perspektyvos ir pozicijos, o tai yra pats elementariausias pavyzdys, kaip didžioji kaimynė gali įtakoti visuomenę ir siekti savo tikslų naudojant medijas.

Latvijos atstovai pabrėžia, jog neturi nieko neigiamo prieš daugiakultūrę visuomenę, tačiau įstatymiškai ir kitais būdais turėtų būti nusatytos ribos, kiek viena svetima kultūra gali įtakoti kitą, nacionalinę.

Vėliau buvo pabrėžta istorinės tematikos nesutarimų svarba ir paminėtas vienas labai įdomus faktas: Latvijoje Rusijos iniciatyva buvo išleisti rusiški istorijos vadovėliai, naudojami rusiškosiose mokyklose. Šiuose leidiniuose buvo neigiami tokie faktai, kaip pavyzdžiui Baltijos šalių okupacija. Viso to pasekmė dabar yra ta, kad dauguma rusakalbių vaikų nebetiki istorija,kuri yra parašyta latviškuose vadovėliuose.

Priešpaskutinis savo rezultatus pristatė Lietuvai atstovaujantis Nerijus Malinkevičius. Jis pabėžė, kad iš visų tyrime dalyvavusių šalių, Lietuva turbūt turi mažiausiai problemų dėl Rusijos užsienio politikos įtakos (bent jau humanitariniu aspektu).

Kaip viena pagrindinių tokios situacijos priežasčių buvo įvardintas salyginai mažas rusų tautinės mažumos skaičius. Mūsų šalies atstovas lygino Lietuvą su Latvija: buvo pastebėta, jog Latvijoje faktas, jog tam tikra politinė partija yra finansuojama lėšomis, ateinančiomis iš didžiosios kaimynės yra gana priimtinas ir ne itin slepiamas. Lietuvoje toks faktas tikrai sukeltų skandalą ir būtų nepriimtinas didžiajai daliai visuoemnės.

Kiek vėliau vėl buvo pateikiami labai įdomūs statistiniai faktai: pagal Rusijos paskelbtą šalių, kuriose yra nesaugiausia gyventi Rusijos „tėvynainiams“ reitingavimo lentelę, Lietuva užėmė antrają vietą (priekyje mūsų – Latvija, o už mūsų, trečioje sąrašo vietoje – Estija). Šioje vietoje ir kyla itin svarbi ir pažymėtina priešprieša – pagal oficialią Europos sąjungos statistiką, Lietuvos rusakalbių tautinė mažuma yra mažiausiai diskrminuojama visoje sąjungos teritorijoje. L ietuvos viduje atliktų tyrimų ir apklausų duomenimis, patys mūsų šalyje gyvenantys rusai irgi nesijaučia skriaudžiami. Šioje vietoje išryškėja, kaip Rusijoje yra iškraipomi įvairūs faktai ir kokia nuomonė, propogandos principu yra brukama visuomenei. Taip pat buvo nurodyti skaičiai, susiję su jau minėtomis „rusiškojo pasaulio“ organizacijomis: mūsų šalyje tokių nevyriausybinių organizacijų jau yra priskaičiuojama apie šimtą. Buvo paminėtas ir rusų kalbos aktualumas šiandieninėje Lietuvoje. Pasirodo, šalyje nuolat ir staigiai mažėja mokinių besimokančių rusiškosiose mokyklose. Teigiama, jog tokių realijų priežastis yra ta, kad rusakalbių šeimų tėvai tampa vis labiau suinteresuoti savo vaikus leisti į lietuviškas mokyklas tam, kad šie gebėtų lengviau prisitaikyti mūsų šalies visuomenėje. Rusų kalbos situacija tarp lietuvių šiek tiek kitokia: daugelį metų rusų kalbos populiarumas vidurinėse mokyklose krito dramatiškai ir galima sakyti buvo pasiekęs dugną. Tačiau pastaruoju metu pastebima tendencija, jog rusų kalba atgauna dalį savo populiarumo ir stiprina savo poziciją kaip dažniausiai pasirenkama trečioji užsienio kalba.

Paskutinis auditorijos dėmesį patraukė Estijos atstovas Juhan Kivirahk. Savo pristatymo pradžioje jis dėmesį sukoncentravo ties Estijos vykdoma integracijos procesų politika. Šalies poltika, ties integracijos procesais, yra nukreipta į pagalbą skirtingų bendruomenių konsolidaciąi, etninių rusų kultūrinių erdvių palaikymą, o taip pat istorinių dilemų, kylančių tarp šios šalies ir Rusijos suvienodinimą. Tokia politinė strategija Estijoje vykdoma jau nepirmus metus, todėl ji jau davė pastebimų ir gana svarbių rezultatų: šalyje pagerėjo estų kalbos žinios, didžioji dalis piliečių yra patenkinti gyvenimu Estijoje, o taip pat padidėjo pasitikėjimas valdžios organais.

Buvo pastebėta, kad šalyje taip pat veikia gana stiprus nacionalistinis judėjimas, su šūkiu „Let‘s take Estonia back“ priešakyje. Ši šalis jau turi gana didelės patirties, sprendžiant tokio tipo problemas šalies viduje, todėl galėjo įvardinti, kokiais būdais integracinės problemos yra sprendžiamos efektyviausiai. Tarp jų kaip svarbiausios buvo paminėtos auklėjimas šeimoje, mokykla ir masinės informavimo priemonės.

Kaip bebūtų, nepaisant pagerėjusios situacijos šalyje, Juhan Kivirahk į didelius pasikeitimus Rusijos užsienio politikos koncepcijoje, o ypač pačių postsovietinių šalių galimybes ką nors pačioms pakeisti, žiūri gana skeptiškai: „Mes galime kritikuoti, bet negalime pakeisti Rusijos užsienio politikos bei humanitarinių poveikio priemonių naudojimo tendencijų. Tačiau tai nereiškia, kad turėtume problemą apleisti ir palikti ją nesprendžiamą.“

Galų gale atėjo metas padaryti pristatymo apibendrinimą ir išvadas. Čia savo mintimis ir pastebėjimais su mumis vėlgi pasidalijo kaimyninės Latvijos atstovas Gatis Pelnens. Jis pastebėjo, kad šiuo metu visose šešios šalyse vyraujančios tendencijos yra gana skirtingos, bet tuo pat metu galima rasti ir be galo daug panašumų.S varbiausia yra tai, jog visos šalys stebėtų kas vyksta kaimynių viduje ir sugebėtų vienos iš kitų mokytis, nebekartoti tų pačių klaidų, pasisemti patirties.

Gatis Pelnens nuomone, šiuo metu Rusijos vykdoma „minkštosios galios“ politika nėra gautinis šios šalies veiksmas, o tik viena iš daugelio didelio plano dalių. Pranešimo pabigoje jis palinkėjo visiems mastyti kritiškai, tam, kad galėtume pastebėti „povandenines uolas“, kurios slepiasi mūsų kasdieniame gyvenime – spaudoje, televizijoje, įvairiuose renginiuose.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Šarūnas Matulevičius

(0)
(0)
(0)

Komentarai (1)