Vadim Volovoj. Centrinė Azija – kryžkelėje tarp Rusijos, Kinijos ir Vakarų  (1)

Centrinė Azija (CA) yra geostrategiškai (taip pat ir geoekonomiškai) svarbus regionas, kuriame susikerta kelių globaliai reikšmingų tarptautinės politikos „žaidėjų“, tokių kaip Rusija, Kinija ir Vakarai (JAV bei ES), interesai.

Jie konkuruoja ir bendradarbiauja Centrinėje Azijoje, vadovaudamiesi pirmiausia savo saugumo ir energetiniais sumetimais, o CA valstybių lyderiams dažniausiai tenka laviruoti tarp stambių tarptautinių subjektų, siekiant patenkinti nacionalinius ir dažnai asmeninius interesus. Taip pat būtina pažymėti, kad visos CA šalys yra skirtingos ir faktiškai vykdo savo užsienio politiką labiau dvišaliu nei regioniniu pagrindu.

Centrinė Azija kaip geoenergetinių interesų mazgas

Niekam ne paslaptis, kad kai kurios CA valstybės (Kazachstanas, Turkmėnistanas ir Uzbekistanas) yra turtingos naftos ir dujų. Todėl jau kelis dešimtmečius jos labai domina Vakarus, Rusiją ir Kiniją kaip realios ir perspektyvios energetinės partnerės. Kiekvieno iš interesantų tikslai šiuo atveju yra pakankamai aiškūs.

CA šalys nori rasti kuo daugiau savo energetinių išteklių pirkėjų ir kuo brangiau tuos išteklius parduoti, nes gautos lėšos yra vienas svarbiausių šaltinių nacionaliniam biudžetui ir asmeninėms „prezidentų šeimų“ kišenėms pripildyti. Vakarai, pirmiausia ES, nori diversifikuoti savo energetinį importą, kad visų pirma galėtų sumažinti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Ameriką CA energetinis potencialas domina labiau dėl geopolitinių interesų Eurazijos kontinente, nes kaip energijos išteklių šaltinis CA regionas jai yra sunkiai pasiekiamas ir net geriausiu atveju sudarytų neženklią jos didžiulio energetinio importo dalį. Kitaip tariant, Jungtinės Valstijos yra suinteresuotos, kad ES gautų tiesioginį priėjimą prie CA energijos šaltinių, o ne pirktų juos per Rusiją (tai rodo JAV parama jau pastatytam naftotiekiui Baku–Tbilisis–Džeichanas, kurį galima ir siekiama sujungti su CA resursų baze, ir planuojamam „Nabucco“ dujotiekiui, kuris yra pagrindinis rusiškos „Pietų srovės“ konkurentas), ir kad kuo lėčiau vyktų CA ir Kinijos (kurios augimui papildomi resursai yra gyvybiškai svarbūs, nes be jų Pekinas negalės konkuruoti su JAV globaliu mastu) energetinis dialogas.

Savo ruožtu Maskva siekia, kad CA kuo ilgiau liktų energetiškai „pririšta“ prie Rusijos. Tačiau pastaruoju metu jos pozicijos regione komplikuojasi. Kazachstanas, kol jį valdo eurazijinių pažiūrų N. Nazarbajevas, buvo ir yra gana ištikimas Maskvos sąjungininkas ir integracinių procesų NVS erdvėje šalininkas (pavyzdžiui, Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano muitų sąjungos kūrimas). Tuo pat metu Astana plėtoja savo energetinius ryšius su Kinija. Kol kas Rusijos interesai nuo to nenukenčia, nes ji tebėra Kazachstanui prioritetinė partnerė, bet ateityje Kinijai reikės vis daugiau resursų ir neaišku, kaip elgsis naujas Kazachstano lyderis, kurio atėjimas yra ne už kalnų. Su Uzbekistanu Rusija energetinėje srityje šiuo metui irgi bendradarbiauja gana sėkmingai (šalies prezidentas I. Karimovas yra pareiškęs, kad Uzbekistanas pardavinėja ir pardavinės dujas tik Rusijai, o ką ji toliau darys su jomis – tik jos vienos reikalas).

Tačiau pastaruoju metu energetinis Maskvos ir Ašchabado dialogas pašlijo. Iš pradžių problemų kilo dėl to, kad Rusija atsisakė statyti Turkmėnistane dujotiekį „Centras–Kaspijos jūra“ be garantijų, kad dujos juo tekės vien į tiekimui į Rusijos magistralinius tinklus numatomą statyti Pakaspijo dujotiekį. Vėliau, įsibėgėjus pasaulio ekonominei krizei, dujų paklausa Europoje ir Rusijos viduje sumažėjo, o „Gazprom“ vis tiek privalėjo pirkti dujas iš Turkmėnistano kaip sutarta. Ir tuomet paslaptingomis aplinkybėmis sprogo šalis jau jungiantis dujotiekis. Ašchabadas pareiškė, kad dėl to yra kaltas „Gazprom“, kuris sąmoningai sumažino dujų ėmimą iš dujotiekio, dėl to ir kilo avarija. Šiuo metu dujotiekis suremontuotas, bet derybos dėl dujų tiekimo vis dar vyksta, t. y. Turkmėnistano eksportas stringa. Viena vertus, Rusija pasiekė trumpalaikį tikslą, bet, kita vertus, tokie Maskvos žingsniai paskatino Turkmėnistaną aktyviau domėtis Europos pasiūlymais dėl Transkaspijos dujotiekio tiesimo ir galimo dujų tiekimo į projektuojamą „Nabucco“ dujotiekį, ką jau kalbėti apie gyvėjantį Turkmėnistano ir Kinijos energetinį bendradarbiavimą. Šioje situacijoje liepos 13 d. Turkijoje pagaliau pasirašytas susitarimas dėl „Nabucco“ dujotiekio statybos ima atrodyti šiek tiek geriau nei anksčiau.

Apibendrinant galima teigti, kad nepaisant to, jog Rusija nuo tam tikro laiko buvo priversta pirkti dujas iš CA valstybių rinkos kainomis, ir to, kad pastaruoju metu jos santykiai su Turkmėnistanu šiuo atžvilgiu yra komplikuoti, jos energetinės pozicijos Centrinėje Azijoje tebėra gana tvirtos: Kazachstanas ir Uzbekistanas yra linkę ir toliau pardavinėti savo energetinius resursus į užsienį per Rusiją, o Turkmėnistanas vis dar turi su Maskva ilgalaikį dujų tiekimo kontraktą ir kol kas neranda Vakarų investuotojų (tai iš dalies suprantama, turint omenyje šalies režimo ypatybes). Tačiau ateityje situacija gali pasikeisti Rusijai nepalankia linkme ir lemiamais veiksniais šiuo atveju gali tapti pernelyg agresyvi ir tiesmukiška Maskvos energetinė politika regione, režimų Kazachstane ir Uzbekistane kaita (ji ne už kalnų) bei vis agresyvėjanti Kinijos energetinė politika regione, kuri greičiausiai bus efektyvesnė už europiečių pastangas pripildyti „Nabucco“ vamzdžius CA valstybių dujomis, kurios tekėtų per Transkaspijos dujotiekį.

Centrinė Azija tarptautinių saugumo interesų taikinyje

Energetika nėra vienintelis dalykas, traukiantis didžiųjų „žaidėjų“ dėmesį Centrinėje Azijoje. Galima gana drąsiai teigti, kad regione vyksta rimta geopolitinė kova dėl dominavimo, prasidėjusi po to, kai žlugo Sovietų Sąjunga ir Centrinėje Azijoje atsirado galios vakuumas. Visų suinteresuotų pusių interesai, kaip ir energetikos išteklių atveju, vėlgi yra gana aiškūs.

Amerikai CA yra strateginis placdarmas prieš Rusiją, Kiniją, Iraną ir galbūt ateityje prieš Pakistaną. Tuo pat metu turėti karinę bazę vienoje iš regiono valstybių yra labai svarbu dėl operacijos Afganistane, kuriai naujoji JAV valdžia teikia vis didesnį dėmesį. Savo ruožtu Rusija nėra suinteresuota ilgalaikiu Amerikos buvimu savo pašonėje. Tas pat ir su Kinija, kur neseniai vyko rimti neramumai uigūrų Sindziango provincijoje, juos teko malšinti kariuomenei. Šis didžiulis regionas kelia Pekinui nuolatinį nerimą, nes jame vyrauja separatistinės nuotaikos ir tai yra silpnoji Kinijos vieta (panašiai kaip Rusijai – Kaukazas), kurią destabilizuojant galima strategiškai spausti centrinę šalies valdžią. Šiame kontekste įdomu tai, kad Pekinas netiesiogiai apkaltino Sindziango įvykius organizavus Vašingtoną. Kaip teigiama „Centre for Research on Globalization“ publikacijoje, „Vašingtonas žaidžia gilesnį žaidimą su Kinija“: „Eurazijos sanglauda nuo Rusijos iki Kinijos per Centrinės Azijos šalis yra geopolitinė sanglauda, kurios Vašingtonas bijo labiausiai. Nors jis niekada to atvirai nepasakys, didėjantis nestabilumas Sindziango provincijoje yra Vašingtonui idealus būdas susilpninti stiprėjančią Šanchajaus Bendradarbiavimo Organizacijos valstybių sanglaudą.“

Tačiau tiek Maskvai, tiek Pekinui yra naudinga, kad Afganistano problemą šiuo metu sprendžia amerikiečiai, nes dabar Rusija ir Kinija iš esmės neturi nei noro, nei rimtesnių galimybių veltis į šį reikalą. Tuo pat metu Amerikos karinės bazės Centrinėje Azijoje klausimas Rusijai yra geras pamatas strateginiams mainams. Kirgizijos Manaso istorija yra pavyzdinė.

Iki tam tikro momento buvo manoma, kad Biškekas už 2 mlrd. dolerių Maskvos „kyšį“ galutinai išvijo amerikiečius iš savo teritorijos. Tačiau po kurio laiko objektui tiesiog buvo suteiktas kitoks statusas (o tiksliau – kitas pavadinimas), ir Amerikos kariams net neteko grįžti į karinę bazę, nes jie nebuvo iš jos išsikraustę. D. Medvedevas, komentuodamas šią situaciją, pažymėjo, kad Rusija remia kovą su terorizmu Afganistane ir gerbia suverenios Kirgizijos sprendimą, tačiau iki galo nėra aišku, kodėl įvyko tai, kas įvyko. Viena vertus, sunku patikėti, kad „kyšį“ paėmusi Kirgizijos valdžia taip tiesmukiškai apgavo Rusiją (juolab kad Rusijoje nelegaliai dirba labai daug kirgizų, kuriuos reikalui esant galima deportuoti į tėvynę, o tai vargšei Kirgizijai taptų socialine ir ekonomine katastrofa). Tuomet galima spėti, kad Maskva leido Biškekui žengti atitinkamą žingsnį Baracko Obamos vizito į Rusiją išvakarėse mainais į kažkokį sprendimą iš JAV pusės (pavyzdžiui, neperginkluoti Gruzijos ir neforsuoti Ukrainos bei Gruzijos stojimo į NATO). Kita vertus, vienas ryškiausių CA valstybių politikos bruožų yra gudrumas, todėl pasitikėti regiono lyderiais sunku. Be to, Kirgizijoje artėjo prezidento rinkimai, kurių rezultatas buvo žinomas iš anksto, bet pasekmės neaiškios, nes amerikiečiai galėjo paremti šalies opoziciją, kad ji vėl išvestų liaudį į gatves. Todėl K. Bakijevas galbūt nusprendė nerizikuoti ir paliko amerikiečius, kurie, be visa ko, sutiko mokėti už nuomą Manase daugiau pinigų (o pinigus CA elitas labai mėgsta).

Lygiai taip pat Maskva negali iki galo pasitikėti Uzbekistano prezidentu I. Karimovu, kuris nenoriai bendradarbiauja su ja KSSO (sutiko kurti Kolektyvines operatyvaus reagavimo pajėgas su tam tikromis išlygomis) ir sustabdė savo narystę (suprask: pasitraukė) EurAzES, vis aktyviau flirtuodamas su JAV ir ES. Nėra patys geriausi Rusijos santykiai ir su Tadžikistanu, kurio netenkina perspektyvos spręsti vandens reikalus regioniniu pagrindu, kaip D. Medvedevas kalbėjo Uzbekistane, bei rusiškų investicijų į šalį strigimas. Kita vertus, kaip ir Kirgizijos atveju, Rusijoje dirba daug tadžikų, kuriais iš esmės remiasi šalies ekonomika. Be to, kaip ten bebūtų, amerikiečiai ilgalaikėje perspektyvoje neturi rimtesnių šansų įsigalėti Centrinėje Azijoje, nes (a) šis regionas yra jų užsienio politikos periferijoje; (b) jie veikia čia konjunktūriškai, be rimtesnės strategijos; (c) jie nenori veltis į vidinius CA šalių politinius procesus (kitaip tariant, tapti režimų garantais), o tai ženkliai mažiną jų patrauklumą CA valstybių lyderių akyse, nes vien dolerių šiems neužtenka. Pagaliau šiandien palyginti ištikimu Rusijos partneriu praktiškai visose strateginėse srityse išlieka regiono lyderis Kazachstanas (galima sakyti, kad dabartiniu metu Maskvos santykiai su Astana yra geresni net už santykius su Minsku, su kuriuo Rusija bando kurti „sąjunginę valstybę“).

***

Apibendrinant galima teigti, kad Rusija turi geresnius negu kiti „žaidėjai“ šansus geopolitiškai (taip pat ir geoekonomiškai) dominuoti Centrinėje Azijoje, tačiau tuo pat metu ji privalo suvokti, kad Sovietų Sąjungos laikai, kai „centras“ diktavo visas taisykles, liko praeityje ir šiandien CA valstybės nueis su tuo, kas pasiūlys daugiau. Dabar Rusija dar išsaugo tam tikrus rimtus svertus regiono šalių atžvilgiu (energetinių resursų eksportas per savo teritoriją, CA migrantų darbas Rusijoje, platus rusų kalbos vartojimas CA valstybėse ir kt.), tačiau pamažu jos įtaka ten silpnėja, ypač tarp CA jaunimo, kuris vis dažniau važiuoja mokytis į Ameriką, Turkiją, Kiniją, bet ne į Rusiją, ir vis aktyviau pradeda mąstyti nacionalistinėmis kategorijomis, atsikratydamas „jaunesniojo brolio“ komplekso. Taigi, jeigu Maskva nesusirūpins, po kelių dešimtmečių CA ims kalbėti – ne, net ne angliškai – kiniškai. Galbūt dabar Pekinas dar neturi plano dominuoti Centrinėje Azijoje ir nenori pyktis ten su Maskva, bet jeigu Rusija neįves regione savo tvarkos, jis bus priverstas imtis aktyvesnių žingsnių. Nors gal tuo metu jau pusė Rusijos kalbės kiniškai, tad dėl to jokios tragedijos nebus...

Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas

Aut. teisės: Geopolitika
Geopolitika
Autoriai: Vadim Volovoj

(0)
(0)
(0)

Komentarai (1)