Vygandas Paulikas. Apie investicijas į mokslą  (7)

Kažkada Žemaitijos gilumoje teko girdėti jokių mokslų nebaigusio kaimo žmogaus samprotavimus apie mokslo žinių svarbą kiekvienam žmogui atskirai ir valstybei, apie investicijas į mokymąsi.


Kaimiečio išmintis teigė: „Santaupos laikomos bankuose nuvertėja, o bankui bankrutavus ir visai gali sunykti; pinigai investuoti į pastatus gali nuvertėti, gali sudegti kartu su pastatais ar kokios kitokios stichijos gali būti sunaikinti; nupirktų žemių galima netekti, jeigu valdžia sumanys jas nacionalizuoti .... ir tik tai, kas bus „įdėta“ t.y. investuota į žmogaus protą mokslo žinių pavidalu, niekada nenuvertės ir nebus sunaikinta, bet atvirkščiai, sukauptų žinių ir išlavinto proto vertė, kaip turtas, vien tik didės per visą žmogaus gyvenimą, valstybės egzistavimą.“

Netenka abejoti, kad panašia į šio kaimo žmogaus išmintimi vadovavosi ir tie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai, kurie steigė savo sostinėje vieną pirmųjų universitetų Rytų Europoje. Nepagailėjo jie tada visiems ir visada taip trūkstamų lėšų iš užsienio kviestų profesorių dideliems atlyginimams, pastatams, bibliotekų knygoms ir darė viską, kad kuo mažiau Lietuvos jaunimo vyktų studijuoti į užsienio universitetus.

Argi ne ta pačia išmintimi buvo vadovaujamasi itin sunkais ką tik atsikūrusios Lietuvos valstybės tarpukario metais, kai po šimtametės Rusijos okupacijos, lietuviškos kalbos ir mokyklų naikinimo buvo atkuriamas Lietuvos aukštasis mokslas?

Reta to meto panašaus ekonominio pajėgumo ir dydžio pasaulio valstybė galėtų pasididžiuoti tokia aukštųjų mokyklų tinklo plėtra: Aukštieji kursai, Lietuvos universitetas, Vytauto Didžiojo universitetas (1920-1950), Lietuvos žemės ūkio akademija (1924), Telšių kunigų seminarija (1927), Aukštoji karo mokykla (1931), Kauno konservatorija (1933), Aukštieji kūno kultūros kursai (1938-38), Klaipėdos pedagoginis institutas (1935), Lietuvos veterinarijos akademija (1936).

Lietuvos aukštasis mokslas iš esmės buvo sukurtas okupacijų ir karo nuniokotoje valstybėje, siaučiančios pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis tam, kad mūsų jaunimui nereikėtų studijuoti užsienio universitetuose. To meto politikams, žurnalistams, verslininkams nekilo minčių kaip nors kompromituoti vos besikuriančias aukštąsias mokyklas ir orientuoti mūsų jaunimą vykti į užsienio aukštąsias mokyklas.

Tarpukario Lietuvos valstybės vadovai neturėjo lėšų valdovų rūmų statyboms ir užsieniuose pirktoms brangenybėms tų rūmų apstatymui, bet jų pakako to meto šiuolaikiškų aukštųjų mokyklų pastatų statyboms, įsteigtų naujų aukštųjų mokyklų profesorių padoriems to meto atlyginimams išmokėti, bibliotekoms.

Panašius aukštojo mokslo plėtros procesus galima stebėti ir tokiose šiuolaikinio pasaulio valstybėse kaip Kinija, Brazilija, Indija ir kt., kurių ekonominės-socialinės galimybės visiškai netolimoje praeityje nedaug kuo skyrėsi nuo tarpukario Lietuvos galimybių. Nepaisant to, šių valstybių nūdienos aukštojo mokslo ir inovacijų, ekonominės ir socialinės plėtros procesai verčia žavėtis visus, kurie nors kiek domisi šiais procesais šiuolaikiniame pasaulyje.

Visiškai priešingi procesai vyksta mūsų valstybėje, kurioje jau beveik visą dešimtmetį nepelnytai viešojoje erdvėje diskredituojamos mūsų nacionalinės aukštosios mokyklos dėl neva nekokybiškų specialistų rengimo, nors jose parengti medikai, matematikai, teisininkai, kompiuterių specialistai ir kt. yra laukiami netgi labiausiai išsivysčiusių pasaulio valstybių darbo rinkose.

Negana to, mūsų valstybėje apskritai ignoruojama mokslo plėtros ir inovacijų svarba. Pagal 2008 metais paskelbtus Europos Inovacijų lentelės duomenis (angl. European Innovation Scoreboard 2008) Lietuva atsiduria tarp tų Europos valstybių, kurios santykinai mažiausiai suranda biudžeto lėšų mokslo plėtrai finansuoti. Pagal tuos pačius duomenis Lietuvos verslininkai atsiduria vos ne paskutinėje vietoje tarp 32 Europos valstybių verslininkų ir skiria net dešimt su viršum karto mažiau lėšų, skaičiuojant nuo bendro vidaus produkto, nei tai daro Suomijos ar Švedijos verslininkai. Pagal mokymąsi visą gyvenimą (angl. life-long learning) mūsų valstybė atsiduria 25 vietoje iš Europos 32 valstybių.

Sunku suprasti mūsų valstybės vadovų ir verslininkų toleranciją tokioms mūsų valstybės užimamoms pozicijoms mokslo plėtros ir inovacijų procesuose, žinant, kad mums niekada nebus lemta pragyventi iš gamtos išteklių (metalų rūdų, naftos verslovių ir t.t.) eksploatavimo, kad vienintelis mūsų valstybės turtas yra darbštus bei išsilavinęs žmogus, kad investicijos į žmogų privalo tapti svarbiausiu valstybės vadovų bei verslininkų investicijų prioritetu.

Dar sunkiau suvokti, kodėl tokios nepalankios mums padėties sąlygomis nesunkiai surandama šimtai milijonų litų ir ES paramos eurų pilių ir dvarų atstatymui, valdovų rūmų statyboms, kelių į privatizuotas paežeres bei medžioklės plotus tiesimui. Kodėl Lietuvos verslininkai vietoj investicijų į mokslą bei inovacijas mieliau renkasi investicijas į nuosavus lėktuvus ir malūnsparnius, brangiausių pasaulio modelių lengvuosius automobilius ir t.t.

O taip norėtųsi, kad mūsų valstybės vadovai šiuose savo veiklos baruose nors kiek pasimokytų iš tarpukario Lietuvos valstybės ar LDK vadovų, nūdienos kolegų kitose pasaulio valstybėse patirties, kad mūsų verslininkams būtų nesvetima Lietuvos kaimiečio ir verslo partnerių Europos valstybėse išmintis.

Aut. teisės: bernardinai.lt
bernardinai.lt
Autoriai: Vygandas Paulikas
(0)
(0)
(0)

Komentarai (7)