Paskelbti 2009 metų Nobelio fizikos premijos laureatai  (4)

Švedijos Mokslų akademija tęsia 2009 m. Nobelio premijų dalinimo procesą ir šiandien paskelbė fizikos srities laimėtojus. Kaip ir vakar paskelbtos medicinos premijos atveju, laimėtojais tapo 3 JAV pilietybę turintys mokslininkai – Charles Kao, Willard Boyle ir George Smith.

Fizikos Nobelio premija padalinta į dvi dalis, už giminingus tačiau iš principo skirtingus atradimus. Pusė visos premijos sumos (piniginė išraiška yra 10 mln. Švedijos kronų - apie 975 000 eurų) atiteks Kinijoje gimusiam ir šiuo metu D. Britanijoje gyvenančiam mokslininkui Charles‘ui K. Kao už šviesos perdavimo šviesolaidžių sistemose tyrimą, atliktą 1966 m.

Tuomet dirbdamas vienoje D. Britanijos laboratorijoje (dabar tapusioje korporacija Nortel Networks) mokslininkas tyrinėjo galimybes perduoti šviesos signalus dideliais atstumais, naudojant ypač skaidrų stiklą kaip šviesolaidžio gyslą. Šie tyrimų rezultatai atvėrė kelią modernioms šviesolaidžių magistralėm, besitęsiančioms šimtus kilometrų ir tapusioms šiuolaikinio interneto pagrindu.

Tiesa, dar 1960 metais šis metodas buvo vertinamas skeptiškai, nes didžiausias galimas duomenų perdavimo atstumas tesiekė 20 metrų. Tačiau neblėstantis Kao entuziazmas privertė šia sritimi susidomėti daugiau mokslininkų ir galiausiai teoriniai tyrimai virto realiais praktiniais projektais.

Pirmasis ypatingai skaidrus šviesolaidis gimė po 4 metų – 1970 metais. Nuo to laiko dabar jau sunku įsivaizduoti šiuolaikines komunikacijas be šviesolaidžių. Visa tai, ką turime dabar – internetinė telefonija, milžiniški interneto srautai, kabelinė televizija – visa tai tebūtų buvusi svajonė, jei ne Kao entuziazmas, talentas ir kruopštūs tyrimai.

Didelę dalį informacijos, kuri sklinda dabartiniai šviesolaidžiais, sudaro skaitmeniniai vaizdai. Už galimybę visiems mėgautis skaitmeninėmis nuotraukomis bei video siužetais buvo skirta antroji fizikos Nobelio premijos dalis. Ją gavo W. Boyle‘as ir G. Smithas už tai, kad 1969 metais, dirbdami Bell labs išrado analoginę mikroschemą su šviesai jautriais fotodiodais. Šis išradimas tapo šiuolaikinių šviesos matricų (CCD) pagrindu. Priminsime, jog matricose naudojamas fotoelektrinis efektas pirmą kartą buvo aprašytas dar Alberto Einšteino, kuris už tai 1921 m. irgi gavo Nobelio premiją.

Sukūrus galimybę šviesos signalą keisti į elektrinį prireikė tik vieno žingsnio iki skaitmeninių fotoaparatų sukūrimo. Juk be jų šiandien taip pat neįsivaizduotume savo gyvenimo, kaip ir be šviesolaidžių. Jau nekalbant apie platų CCD matricos pritaikymą įvairiausiems matavimo prietaisams, naudojamiems tiek mikrochirurgijoje, tiek ir astronomijoje.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(0)
(0)
(0)

Komentarai (4)