„Antrą pasaulinį sukėlė žydai, siekdami pavergti visą pasaulį“: kuo tiki HAMAS grupuotė, kodėl jie žudo taikius gyventojus ir kodėl valdo milijonus žmonių  (1)

Kelias nuo kuklios labdarių organizacijos iki fanatikų armijos su savo kvazivalstybe


Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Kiek daugiau nei prieš metus, 2022-ųjų rugsėjo 14 dieną, Tatarstano respublikos vadovo spaudos tarnyba paskelbė iš pirmo žvilgsnio eilinį, grynai protokolinį pranešimą. „TR vyriausybės Rūmuose Tatarstano prezidentas Rustamas Minichanovas susitiko su delegacija iš Palestinos. Su respublikos svečiais jis apsvarstė bendradarbiavimo klausimus Strateginės vizijos „Rusija — Islamo pasaulis“…“ grupėje. Tą pačią dieną panašus pranešimas pasirodė vietinės RPC metropolijos svetainėje: „Kazanskąjį (taip ir originale. Republic) katedros soborą Tatarstano sostinėje aplankė valstybinė delegacija iš Palestinos…“

Kazanės visuomeninių ryšių griežtas principingumas pagirtinas. O štai jų kolegos Maskvoje žodžių į vatą nevyniojo. Ir Valstybės dūmos ir URM, ir tokios oficiozinės naujienų agentūros kaip „RIA Novosti“ nurodė tiesiai, kad Rusijoje viešėjo „Islamiškojo pasipriešinimo judėjimo“, geriau žinomo, kaip HAMAS, atstovai. Viešėjo ir viešnagė jiems patiko: apsvarstė saugumo ir tolesnio bendradarbiavimo klausimus, taip pat ir Artimuosiuose Rytuose, kaip reziumavo judėjimo lyderis Ismailas Haniyeh.

Beje, vizito metu HAMAS de facto jau 15 metų turėjo absoliučią valdžią pietvakariniame Palestinos anklave, liūdnai pagarsėjusiam Gazos Ruože. Tad, Tatarstano gyventojai nelabai ir gudravo, respublikos vadovo ir katedros soboro svečius pavadinęvalstybine delegacija. Dabartinės RF vadovybės požiūris į HAMAS nepasikeitė net ir po nesenos siaubingos kovotojų atakos prieš Izraelį. Atakos, nusinešusios mažiausiai 16 Rusijos piliečių gyvybes. Nors šiaip jau, stebėtis neverta — dar pirmame amžiaus dešimtmetyje judėjimo lyderiai viešai palaikė prieš federalines pajėgas kariavusius kovotojus Šiaurės Kaukaze, kas oficialiojo Kremliaus irgi nė trupučio neglumino.

„Pasipriešinimo judėjimas“ kaip ir anksčiau nepripažintas teroristiniu ir Rusijoje neuždraustas, kitaip nei JAV, ES, Japonijoje, Kanadoje ir kai kuriose musulmoniškose šalyse, pavyzdžiui, Egipte ir Jordanijoje. Dabartinis Kremliaus šeimininkas oficialiame komentare apie situaciją Aнасчёт ситуации Artimuosiuose Rytuose eilinį kartą bemeilijo prasukti plokštelę apie blogas JAV. Tad, Maskvoje išlikus dabartinei valdžiai, naujas „valstybinės Palestinos delegacijos“ vizitas RF lieka tik laiko klausimu. Jeigu tik Cahal nepakeis politinio klimato pačioje Gazoje.

Iš persiavusių liberalų į pakartus islamistus

2023 metų rudenį apie HAMAS istoriją ir tvarką jau daug pasakyta. Visgi skirtingi autoriai vienodai nekreipia dėmesio į vieną svarbią figūrą. Šis žmogus Palestinoje negyveno ir žuvo 21 metais anksčiau, nei buvo oficialiai įsteigtas „Islamo pasipriešinimo judėjimas“. Visgi be jo idėjų bagažo grupuotė vargu ar būtū tokia, kokią ją mato XXI amžiaus gyventojai.

Egiptietis Sayyidas Qutbas gimė 1906 metais. Jau vaikystėje pasižymėjo intelektu, perskaitė daugybę knygų, nuo Korano iki apsakymų apie Šerloką Holmsą, Kaire baigė universitetą. Po to tapo valdininku, pakilo iki svarbios Egipto švietimo ministerijos sistemos inspektoriaus pareigų. Iš pradžių Qutbas jaudino to meto arabų bendruomenei būdingas resentimentas. Jį, kaip ir daugelį amžininkų-intelektualų, slėgė Egipto stagnacija: švaistūnas karalius, pusiau feodalinė tvarka kaime, mokykloje vaikai kala religinius tekstus. Valdininkas pasisakė už vakarietiškas reformas, buvo pasaulietiškos demokratinės partijos „Vafd“ narys.

Qutbas ilgą laiką žavėjosi Europos literatūra, klasikine muzika, nepraleisdavo Holivudo filmų premjerų. Tačiau 1949–1951 metais egiptiečio pasaulio paveikslą radikaliai pakeitė kelionė į JAV. Iš už vandenyno Qutbas grįžo kupinas nuoseklios neapykantos viskam vakarietiškam ir kovotoju už „teisibe“.

 

Atrodytų, už lango XX amžiaus vidurys, ką tokio nemoralaus Jungtinėse Valstijose galėjo rasti būsimasis politinio islamizmo ideologas?

Qutbasą iki sielos gelmių sukrėtė tokie amerikiečiams visai įprasti dalykai kaip profesionalus boksas, bendros berniukų ir mergaičių mokyklos ar formalizuotos skyrybų procedūros. 1964 metais buvęs liberalas savo naujas idėjas susistemino fundamentaliame veikale „Maʿālim fī aṭ Ṭarīq“, „Keliaženkliai“. Nepaisant bendro antivakarietiškumo, autorius labai daug perėmė iš įvairiausių europiečių pirmtakų, tiek ultradešiniųjų, tiek ir kraštutinių kairiųjų.

Visų pirma, Qutbas panašiu tonu kritikavo liberalią demokratiją. Suprask, supuvusią, dekadentišką ir negebančią nieko pasiekti santvarką. Egiptiečiui ir komunistinė partijos, kaip darbo klasės avangardo, idėja – žinoma, su reikiamais prasminiais pataisymais – irgi buvo artima. Ideologas mokė, kad musulmoniškai bendruomenei, turinčiai išsilaisvinti iš bedieviškumo nuopolio, dera klausyti talių, dievobaimingiausių ir šventraštį išmanančių žmonių. O šiam „avangardui“ reikia ne kilti virš masių, o visaio mokyti juos tikėjimo ir rūpintis žemiečių poreikiais.

Lenininiai nurodymai kuo keisčiausiai buvo sumaišyti su aršiausiu NSDAP „25 punktų“ antisemitizmu. Qutbasas teigė, kad žydai muslumonams kur kas blogesni ir pavojingesni nei bet kurie netikėliai. Jie ne tik neteisingai tiki į Dievą — būtent iš jų gimsta visokie antiislamiški sąmyšiai ir sąmokslai.

„Pasaulinės žydijos tikslas — įsiskverbti į viso pasaulio politiką, ir taip įamžinti savo kėslus. Ir visos jų veiklos galutinis tikslas yra lupikavimas. Judėjai nori, kad visi žmonių turtai atsidurtų jų finansinių įstaigų rankose, ir visi atsidurtų procentinėje jų vergijoje“.

Visai pasaulietiškame to meto Egipte Qutbas nepritapo. 1966 metais valdęs socialistinis režimas apkaltino ideologą sąmokslu ir nubaudė mirties bausme. Tačiau jo mokymas iš pradžių tapo vietinių „Islamo brolijos“ islamistų, o paskui ir musulmonų fundamentalistų pagrindu visame pasaulyje. Vietinės tradicijos galėjo lemti stilistiką, tačiau esminiai stulpai — radikalus antivakarietiškumas, rėmimasis sutelktu kariniu „avangardu“ ir nesutaikoma judofobija —liko nepakitę. Pomirtinės Qutbaso įtakos neišvengė ir Egipto kaimynė Palestina, tiksliau, jos vakarinis pajūrio anklavas — Gazos Ruožas.

Būsimų teroristų „Centras“

Praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio gale arabų ir Izraelio konfliktas buvo santykinai aprimęs. Pralaimėjusios 1967 ir 1973 metų karus kaimyninės vyriausybės atsisakė svajonės sutriuškinti žydų valstybę. Tuo tarpu Jordano upės Vakarų kranto ir Gazos Ruožo gyventojai sumojo, kad ⁠„sionistinė okupacija“ jokių siaubingų pasekmių jiems nereiškia.

„Pirmieji metai po Šešių dienų karo buvo [gynybos ministro] Moshe Dayano „apšviestosios okupacijos“ laikas. Pralaimėjimo ir Cahal atėjimo priblokštus palestiniečius stebino izraeliečių pakantumas, nederėjęs su antiizraeliškos propagandos skleidžiamais siaubais. Tiltų atidarymas Vakarų krante […], izraeliečių turizmas ir dešimčių tūkstanių palestiniečių įdarbinimas […] nukreipė pinigų srautus į tuos regionus ir pakėlė ten gyvenimo lygį“.

 
 

Anita Shapira, izraelietė istorikė

 
 

Tiesa, išorinės idilės trapumas paaiškėjo jau devintajame dešimtmetyje. Tel Avivas iš principo neturėjo „naujų regionų“ vystymo plano. Izraelio valdžiai arabų piliečių integracija ir iš legitimių teritorijų buvo galvos skausmas, tad, apie visišką Gazos ir Vakarų kranto prijungimą nebuvo nė kalbos. Manyta, kad jau tuoj tuoj ten rasis pasirengusios dialogui politinės jėgos, arba savo vadinamus brolius paims Egiptas ir Jordanija.

 

Tačiau nei viena, nei kita neįvyko. O štai radikalai iš Palestinos išsivadavimo organizacijos (PIO), vadovaujama Jasiro Arafato, savo diversinės veiklos nenutraukė. Arafatininkų pagrindą sudarė kairuoliškas nacionalistinis Fatah ir kiti panašūs judėjimai — griežtai sekuliarūs, neretai su marksistinėmis ir prosovietinėmis simpatijomis. Ir kaip atsvarą jiems, klasikinio divide et impera dvasia, Izraelio specialiosios tarnybos pradėjo palaikyti islamiškus Palestinos arabų susivienijimus.

Retrospektyviai, šis Izraelio žingsnis atrodo kaip šūvis sau į abi kojas. Tačiau buvo tik aštunto dešimtmečio pradžia, ir vargu ar kas rimtai tikėjo, kad musulmonų fundamentalizmas gali peraugti į rimtą jėgą. Galų gale, tuo pat metu į panašias pinkles pakliuvo JAV ir SSRS. Pirmieji nusprendė, kad Irano ajatoloms po monarchijos nuvertimo valdžios išlaikyti nepavyks, o antrieji — kad islamo gynimas nepajėgs pakelti afganų tautos į plataus masto karą prieš savo prokomunistinę vyriausybę.

Manyta, kad fundamentalistai — nevykę retrogradai, negebantys būti politikos subjektais.

Juokingi seniukai prisikaitė Korano ir Sunų ir dabar pamokslauja skurdiems kaimiečiams ir neišsimokslinusiems studentams, kaip gera buvo gyventi Pranašo laikais ir koks nedvasingumas ištiko nūnai. Daugiausia, ką gali tokia publika — piktai parėkauti mitinge ir pasidalinti paplotėliais su didžiausiais nelaimėliais iš savo tarpo.

Būtent labdaringa veikla izraeliečių dėmesį patraukė „Mudžami alj-islamija“, „Islamo centras“. 1978 metais šią kuklią grupę Gazoje subūrė mokytojas Ahmed Yassin — geraširdis senukas neįgaliojo vežimėlyje. Tiesa, vaikystėje ištikusi negalia nesukliudė Yassinui tapti vienuolikos vaikų tėvu. O paskui padėti pagrindus tam pačiam talia, apie kurį taip svajojo jau amžinatilsį Qutbas.

„Žydai sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, jie iš to pelnėsi“

Yassino biografijoje lig šiol daug kas lieka paslaptimi, netgi tiksli gimimo data. Tačiau absoliučiai aišku, kad šis žmogus užaugo pabėgėlių šeimoje iš Aškelono. Dar per pirmą 1947–1949 metų karą jo tėvus iš ten išvijo žydų-radikalų kovotojai iš „Lehi“. Šis faktas būtų galėję likti tiesiog eilute būsimojo HAMAS įkūrėjo profilyje.

Tačiau tarp Palestinos arabų pabėgėlio statusas ne šiaip iki gyvos galvos — jis, pritarus profilinei JTO agentūrai, paveldimas.

Tad, Yassinas ir tūkstančiai į jį panašių savęs neidentifikavo kaip Gazos ar Vakarų kranto gyventojų. Jie laikė save haifiečiais, aškeloniečiais ar jeruzaliečiais, iš kurių „sionistiniai dariniai“ atėmė gimtus namus. Taigi, ir kova su grobikais turi būti bekompromisė. Juo labiau, kad jos šventumą kartą ir visiems laikams apibrėžė Qutbas ir jo įpėdiniai „Musulmonų brolija“, kurios idėjinę įtaką Yassinas jautė jaunystėje.

Iš pradžių „Mudžami alj-islamija“ lyderis dar vaidino kuklų labdario vaidmenį. Jis prašydavo iš Izraelio ir islamiškų šalių lėšų padėti perkrautai Gazai: milijoninio miesto plote iš tiesų nuolat trūkdavo (ir tebetrūksta) mokyklų, ligoninių ir kitos socialinės infrastruktūros. Tačiau 1984 metais Yassiną areštavo izraeliečiai — paaiškėjo, kad už gautus pinigus „Mudžama“ perka ginklus. Tiesa, jau po metų islamistų lyderis buvo paleistas apsikeičiant įkaitais. Daugėjant Gazos gyventojų, kuriems „Mudžami“ nors kuo padėjo, organizacijos ir jos vadovo autoritetas tik augo.

Devintojo dešimtmečio viduryje „apšviestoji okupacija“ galutinai išsisėmė abiejose Palestinos pusėse. Kuklūs Izraelio paramos mastai parasčiausiai nespėjo įkandin vietinės audringos demografijos, ypatingai pastebimos kompaktišikesnėje Gazoje. 1987–1993 metais ši tendencija prasiveržė per Pirmąją intifadą, „Sukilimus“ — iš pradžių stichinius Palestinos arabų neramumus, prie kurių operatyviai prisišliejo Fatah, kitos PIO organizacijos ir jų konkurentai.

 

1987 metų gruodžio 15 dieną Yassinas, pagavęs intifados bangą, „Mudžami“ bazėje sukūrė politinę organizaciją. Ja ir tapo tas pats „Harakat alj-Mukavama alj-Islamija“, „Islamiškas pasipriešinimo judėjimas“, geriau žinomas arabišku akronimu HAMAS. Pavadinimas, panašiai, kaip konkurentų Fatah („Pergalė“) maždaug reiškia „Darbštumas“ ar „Ryžtingumas“. Ne menkiau svarbesniu faktoriumi tapo ir tai, kad hebrajiškai „hamas“ skamba panašiai, kaip „smurtas“.

 

1988 metų vasario 18-tą HAMAS kovotojai praliejo pirmą kraują: pagrobė ir paskui nužudė Izraelio karį Avi Sasportasą. Po šio nusikaltimo įvyko serija panašių atakų prieš Cahal kareivius. 1988 metų rugpjūčio 18 dieną judėjimas paskelbė savo programą, apsiribojusią dviem punktais: principingu bet kokio taikaus sureguliavimo atsisakymu ir ginkluota kova iki galutinio Izraelio likvidavimo. Eilutės iš Korano ir Sunų dokumente papildė distiliuotą antisemitizmą:

 
 
 
 
 

„Jie [žydai] stovėjo už Pirmojo pasaulinio karo, kai jiems pavyko sunaikinti Islamo Kalifatą [Osmanų imperiją], gavus finansinę naudą ir kontroliuojant resursus. Jie […] suformavo Nacijų Lygą ir paskui JTO. Jie stovėjo už Antrojo pasaulinio karo, iš kurio gavo didžiulę finansinę naudą iš prekybos ginklais ir pramynė kelią savo valstybei kurti. Jie […] ieško galimybių valdyti visą pasaulį“.

Susizgribęs Tel Avivas dar kartą suėmė Yassiną. Teismas nuteisė ekstremistą filantropą laisvės atėmimu iki gyvos galvos. Tačiau „Pasipriešinimo judėjimo“ lyderis suspėjo sukurti organizaciją autonomiškų kuopelių principu. Tad, jo įkalinimas bendram reikalui nepakenkė. O 1997 metais nauju sandėriu su arabais, Izraelio valdžia buvo priversta Yassiną ir visai išlaisvinti — mainais į Jordanijoje demaskuotus „Mossad“ agentus.

Inžinierius, konstravęs mirtį

1991–1992 metais HAMAS vadovybė sukūrė „Izz ad-Din al-Qassam brigadas“, specialų karinį sparną, skirtą vien ginkluotai kovai. Pavadinta Izz ad-Din al-Qassam garbei — radikalaus imamo, ketvirtajame dešimtmetyje vadovavusio maištui prieš britų administraciją ir žydų naujakurius.

„Kassamais“ kovotojai vadina ir vieną iš savo organizacijos vizitinių kortelių — savadarbes raketas iš vandentiekio vamzdžių.

Vienu iš pirmųjų „Kassamo Brigadų“ lyderių tapo jaunasis Yahya „Inžinierius“ Ayyash, universitetinį išsilavinimą turintis elektrotechnikas. Būtent jis įtikino HAMAS kovotojus atsisakyti klasikinės intifados laikų taktikos: rinkti prieš Cahal kareivius akmenimis ginkluotas moteris ir vaikus. Ayyasho manymu, kur kas efektyviau naudoti mirtininkų aktyvuojamus savadarbius sprogdinimo įtaisus:

„Naudodami vien laidynes ir akmenis, mes pernelyg rangiai mokėjome už pasipriešinimą. Mums reikia sionistus spausti stipriau, padaryti jiems patiems okupacijos kainą maksimaliai didelę, brangesnę už žmonių gyvybes“.

Pirmus tris metus HAMAS atakų taikiniais buvo Izraelio kariškiai ir policininkai. Savaime suprantama, taikūs gyventojai — ir žydai, ir arabai — irgi nuo tokių akcijų kentėjo, tačiau pagrindiniu tikslu jie kol kas nebuvo. 1994 metų vasario 25 dieną viską pakeitė Hebrone: žydų radikalas Baruchas Goldsteinas sušaudė 29 musulmonus maldos metu. Oficialusis Izraelis masinę žmogžudystę pasmerkė, išreiškė užuojautą palestiniečiams ir griežtai užkirto kelią visiems bandymams sukurti Goldsteino pomirtinį kultą. Pomirtinį, nes vasario 25 vienas iš išgyvenusių nutaikė momentą, kai Baruchas užtaisinėjo šautuvą ir šaulį uždaužė gesintuvu.

Tačiau Inžinierius ir jo žmonės tragediją Hebrone įvertino kaip carte blanche savo paties atakoms prieš civilius. Jau 1994 metų balandžio 6 dieną mirtininkas tikslingai susprogdino susprogdino automobilį viduryje Afulos. Perpildytoje autobusų stotelėje žuvo aštuoni žmonės, dar 34 patyrė įvairaus sunkumo sužalojimus. Įkvėptas „sėkmės“ Ayyashas per kitus pusantrų metų surengė dar tuziną panašių atakų, nusinešusių ne mažiau, nei 70 žmonių, dažniausiai atsitiktinių praeivių, gyvybes.

 

„Bet kurį žydą galima laikyti kariniu naujakuriu, ir mūsų pareiga — jį užmušti“.

 
 

— Achmed Yassin

1996 metų sausio 5 dieną Izraelio valstybės saugumas 29 metų Inžinierių likvidavo. Tik teroro aktų tai nesustabdė. Dešimtajame dešimtmetyje autobusų ir automobilių sprogimai virto kone Izraelio kasdienybės fonu. Daugeliui piliečių HAMAS teroras užtemdė 1993-1995 metais Osle vykusiose derybose pasiektą nominalią taiką su Fatah palestiniečiais.

Sukilimas kaip politinių technologijų priemonė

 
 
 
 

Pirmoji intifada pakėlė HAMAS prestižą tarp palestiniečių. Antrą šio amžiaus dešimtmetį amerikietis orientologas Richardas Davisas remdamasis prieš 20 metų atliktomis socialinėmis apklausomis, tvirtino, kad prasidedant neramumams, judėjimą palaikė du-trys procentai, o 1993 metais jis buvo jau 13%. Tiesa, toks kuklus rezultatas netenkino grupuotės, svajojusios apie absoliučią valdžią.

Visuomenės apklausos parodė, kad iki pat šio amžiaus pirmojo dešimtmečio 60–70% palestiniečių palaikė taikos procesą ir smerkė teroro aktus prieš izraeliečius.

Tautiečių nuotaikas HAMAS lyderiams pavyko perlenkti amžių sandūroje. 2000 metų rugsėjo 28 dieną Yassino žmonės drauge su kitomis grupuotėmis inicijavo Antrąją intifadą. Kaip casus belli, radikalai panaudojo Izraelio dešinės opozicijos lyderio Arielio Šarono vizitą Šventyklos kalne Jeruzalėje. Vizito organizatoriai iš anksto suderino kelionę su nuosaikiais palestiniečiais, griežtai aptarė maršrutą — pro bet kokias musulmonų šventoves.

„Kai Šaronas nutarė pakilti iki Al-Aqsa, aš supratau, kad tai — patogiausias momentas pradėti intifadą. Naktį prieš Šarono vizitą […] pasinaudojau galimybe kreiptis į televizijos žiūrovus ir pakviesti ryte ateiti prie mečetės ir priversti jį nešdintis šalin“.

Marwan Barghouti, HAMAS draugiškos grupuotės „Tanzim“ lyderis

Nepaisant to, islamistai apkaltino „sionistus“ musulmonų itin garbstomos Al Aqsa mečetės paniekinimu. Įsiplieskė naujas sukilimas, Izraelio saugumo pajėgos elgėsi neišvengiamai griežtai. Antroji intifada iš abiejų pusių pareikalavo maždaug 4500 žmonių gyvybių: dvigubai daugiau, nei dešimtmečiu anksčiau kilusi betvarkė. Nauja smurto banga ėmė slūgti tik 2004–2005 metais.

Tuo metu HAMAS pasiekė savo tikslus. Kitos radikalios grupuotės, tokios, kaip „Tanzim“ ar „Islamo džihadas“, per tą laiko tapo jeigu jų satelitais, tai jau tikrai jaunesniaisiais sąjungininkai. Sutvirtėjo ir grupuotės ryšiai su partneriais ir sponsoriais užsienyje, visų pirma, su ajatolų režimu Irane, Libano „Hezbollah“ ir Bašaro Asado diktatūra Sirijoje. Tarp kitko, vien jais judėjimo sąjungininkų ratas niekada neapsiribojo:

„HAMAS pinigus gauna iš įvairiausių sponsorių. Yra turtingi Persijos įlankos šalių monarchai, už kurių pinigus HAMAS dalijo atlyginimus valdininkams. Visi Gazos Ruožo valdininkai buvo išlaikomi turtingų monarchų pinigais, reguliariais pervedimais iš Kataro, Bahreino ir kitų valstybių“.

— Jurijus Macarskis, ukrainietis žurnalistas

Tuo metu pagrindinėje HAMAS priebėgoje, gyventojų prikimštoje skurdžioje Gazoje, išaugo visa karta, be šeicho Yassino ir jo sąjungininkų nežinanti jokių kitų geradarių. Beje, paties pamokslininko 2004 metų kovo 22 dieną neliko. Atsibodus katės ir pelės žaidimui, sancionavus jau išrinktam premjerui Šaronui, Izraelio specialiosios tarnybos likvidavo priešininką smūgiu raketa.

Tęsinys kitame puslapyje: 
Pasidalinkite su draugais
(3)
(1)
(2)

Komentarai (1)