Susidūrimai tarp dviejų didelių islamo sektų, sunitų ir šiitų, vyksta visame musulmoniškajame pasaulyje. Viduriniuosiuose Rytuose galingas religijos ir politikos kokteilis padidino atskirtį tarp Irano šiitų vyriausybės ir sunitų valdomų Persijos įlankos šalių. Pagal pernai metų Pew Research Centre pranešimą, 40% sunitų nelaiko šiitų tikrais musulmonais. Tai būtent kas tiksliai skiria sunitų ir šiitų islamą ir kaip giliai ši takoskyra tęsiasi?

Nesutarimo pradžia laikomi 632 m. e. metai, kai mirė islamo įkūrėjas, pranašas Mahometas. Jo mokymą sekusios arabų gentys negalėjo nuspręsti, kas turėtų paveldėti politinę ir kartu religinę valdžią. Dauguma, kurie vadinami sunitais, ir šiandien sudarantys 80% musulmonų, rėmė Abu Bakrą, Pranašo draugą ir jo žmonos Aišos tėvą. Kiti manė, kad teisėti paveldėtojai turi būti iš Mahometo giminės. Jie teigė, kad Pranašas patepė Ali, savo pusbrolį ir žentą – ir vadinami šiitais, nuo „shiaat Ali“ – Ali partizanai. Abu Bakro rėmėjai laimėjo, nors Ali ir trumpai valdė, kaip ketvirtasis Mahometo įpėdinis, kalifas. Islamo skilimas buvo įtvirtintas, kai Ali sūnų Huseiną Karbala'oje (dabartinis Irakas) 680 m. nužudė valdančio sunitų kalifo kariai. Sunitų valdovai ir toliau monopolizavo politinę galią, palikdami šiitus valstybės šešėlyje, klausančius savo imamų, kurių pirmieji dvylika buvo tiesioginiai Ali palikuoniai, nurodymų. Laikui bėgant, šių dviejų grupių religinės pažiūros ėmė skirtis.

Dabar visi 1,6 milijardo musulmonų sutaria, kad Alachas yra vienintelis Dievas, o Mahometas – jo pasiuntinys. Jie laikosi penkių islamo pamatinių ritualų, tarp kurių yra ramadanas – pasninkavimo mėnuo, ir šventoji knyga – Koranas. Bet jei sunitai stipriai remiasi Pranašo praktika ir jo mokymais (sunomis), šiitai savo ajatolas laiko Dievo atspindžiu žemėje. Todėl sunitai kaltina šiitus erezija, tuo tarpu šiitai priekaištauja, jog iš sunitų dogmatizmo kilo tokios ekstremalios sektos, kaip puritoniškieji vahabiai. Daugumos šiitų sektų tikėjime svarbus įsitikinimas, kad dvyliktasis ir paskutinysis imamas yra paslėptas (okultacijoje) ir vieną dieną pasirodys, kad išpildytų dieviškąją valią. Tuo tarpu iš jų atskirties jausmo ir priespaudos kilo tokios ceremonijos, kaip ašura, kai pasekėjai plaka save, prisimindami Huseino mirtų Karbaloje.

Tarp šiitų ir sunitų niekada nebuvo tokio masto susirėmimų, kokie vyko Trisdešimtmečio karo metu tarp krikščioniškų sektų XVII a. Europoje, nusinešusių daug gyvybių. Taip iš dalies yra dėl to, kad šiitai, niekad nepamiršdami mažumos statuso, atsitraukė. Musulmonus Viduriniuosiuose Rytuose dalijančias linijas dabar lygiai tiek pat brėžia politikai, kaip ir religija.<…>

Komentarai (10)