Ar žinojote? Jei nebūtų keliamųjų metų, vasara prasidėtų gruodį ()
Šią savaitę sulauksime vasario 29-osios – tokia data pasitaiko tik kartą per ketverius metus. Bet kas yra keliamieji metai? Kam jie reikalingi? Ir kaip jie atsirado?
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Keliamieji metai – tai metai, kai vietoj įprastų 365 kalendorinių dienų yra 366. Pagal Grigaliaus kalendorių, kurį naudoja didžioji pasaulio dalis, jie pasitaiko kas ketvirti metai. Papildoma diena – vadinamoji keliamoji – yra vasario 29 d., kurios nebūna ne keliamaisiais metais. Kiekvieni metai, kurie dalijasi iš keturių – pavyzdžiui, 2020 ir 2024 – yra keliamieji, išskyrus kai kuriuos šimtmečio metus arba metus, kurie baigiasi skaičiumi 00, pavyzdžiui, 1900. (Kodėl taip yra, bus paaiškinta toliau.)
Keliamųjų metų pavadinimas kilęs iš to, kad nuo kovo mėnesio kiekviena keliamųjų metų data, palyginti su ankstesniais metais, perstumiama viena diena. Pavyzdžiui, 2023 m. kovo 1 d. buvo trečiadienis, bet 2024 m. kovo 1 d. bus penktadienis. (Įprastai ta pati data iš eilės einančiais metais persikelia tik viena diena į priekį).
Kiti kalendoriai, įskaitant hebrajų kalendorių, islamo kalendorių, kinų kalendorių ir Etiopijos kalendorių, taip pat turi keliamųjų metų versijas – tačiau šie metai ne visi būna kas ketverius metus ir dažnai būna kitais metais nei Grigaliaus kalendoriuje. Kai kuriuose kalendoriuose taip pat yra kelios keliamosios dienos – arba net sutrumpinti keliamieji mėnesiai.
Be keliamųjų metų ir keliamųjų dienų, Grigaliaus kalendorius taip pat turi keletą keliamųjų sekundžių, kurios retkarčiais buvo pridedamos tam tikrais metais – pastaruoju metu 2012, 2015 ir 2016 metais. Tačiau Tarptautinis svorių ir matų biuras (IBWM) – organizacija, atsakinga už pasaulinę laiko apskaitą – nuo 2035 m. panaikins keliamąsias sekundes.
Kam reikalingi keliamieji metai?
|
Iš pirmo žvilgsnio visas šis „šuoliavimas“ gali atrodyti kvailas sumanymas. Tačiau keliamieji metai yra labai svarbūs ir be jų mūsų metai ilgainiui atrodytų visai kitaip.
Keliamieji metai egzistuoja todėl, kad vieneri metai pagal Grigaliaus kalendorių yra šiek tiek trumpesni už Saulės metus, t. y. laiką, per kurį Žemė vieną kartą apskrieja aplink Saulę. Kalendoriniai metai trunka lygiai 365 dienas, o Saulės metai trunka maždaug 365,24 dienos, arba 365 dienas, 5 valandas, 48 minutes ir 56 sekundes.
Jei neatsižvelgtume į šį skirtumą, kiekvienais metais skirtumas tarp kalendorinių ir Saulės metų pradžios padidėtų 5 valandomis, 48 minutėmis ir 56 sekundėmis. Ilgainiui dėl to pasikeistų metų laikų laikas. Pavyzdžiui, jei nustotume naudoti keliamųjų metų sistemą, po maždaug 700 metų Šiaurės pusrutulio vasara prasidėtų ne birželį, o gruodį.
Kas ketvirtus metus pridedant keliamųjų dienų, ši problema iš esmės pašalinama, nes papildoma diena yra maždaug tokio pat ilgio, kaip ir per tą laiką susikaupęs skirtumas.
Tačiau sistema nėra tobula: kas ketverius metus gauname maždaug 44 papildomas minutes – arba vieną dieną per 129 metus. Norėdami išspręsti šią problemą, praleidžiame keliamuosius metus kiekvienais šimtaisiais metais, išskyrus tuos, kurie dalijasi iš 400 – pavyzdžiui, 1600 ir 2000. Tačiau net ir tada tarp kalendorinių ir Saulės metų lieka nedidelis skirtumas, todėl IBWM eksperimentavo su keliamaisiais metais.
Tačiau apibendrinant, keliamieji metai reiškia, kad Grigaliaus kalendorius atitinka mūsų kelionę aplink Saulę.
Keliamųjų metų istorija
Keliamųjų metų idėja kilo 45 m. pr. m. e., kai Senovės Romos imperatorius Julijus Cezaris įvedė Julijaus kalendorių, kurį sudarė 365 dienos, suskirstytos į 12 mėnesių – ką iki šiol naudojame pagal Grigaliaus kalendorių. Julijaus kalendoriuje kas ketverius metus be išimties buvo keliamieji metai ir jis buvo suderintas su Žemės metų laikais dėl „paskutiniųjų sumaišties metų“ 46 m. pr. m. e., kurie turėjo 15 mėnesių – iš viso 445 dienas.
Ilgus amžius atrodė, kad Julijaus kalendorius puikiai veikia. Tačiau XVI a. viduryje astronomai pastebėjo, kad metų laikai prasideda maždaug 10 dienų anksčiau nei tikėtasi – kai svarbios šventės, pavyzdžiui, Velykos, nebeatitiko konkrečių įvykių – tokių kaip pavasario lygiadienis.
Norėdamas tai ištaisyti, popiežius Grigalius XIII 1582 m. įvedė Grigaliaus kalendorių, kuris yra toks pats, kaip Julijaus kalendorius, tačiau į jį neįtraukti keliamieji metai daugumai šimtųjų metų (kaip minėta anksčiau).
Ilgus šimtmečius Grigaliaus kalendorius buvo naudojamas tik katalikiškose šalyse – pavyzdžiui, Italijoje ir Ispanijoje – tačiau galiausiai jį perėmė protestantiškos šalys – pavyzdžiui, Didžioji Britanija 1752 m., kai jų metai pradėjo labai skirtis nuo katalikiškų šalių.
Dėl kalendorių neatitikimo šalys, kurios vėliau perėjo prie Grigaliaus kalendoriaus, turėjo praleisti dienas, kad susiderintų su likusiu pasauliu. Pavyzdžiui, kai 1752 m. Didžioji Britanija pakeitė kalendorius, po rugsėjo 2 d. sekė rugsėjo 14 d.
Ir kada nors tolimoje ateityje gali tekti iš naujo įvertinti Grigaliaus kalendorių – nes jis nesinchronizuojamas su Saulės metais. Tačiau tam prireiks tūkstančių metų.
Kodėl keliamoji diena yra vasario 29 d.?
VIII a. pr. m. e. romėnų kalendoriuje buvo tik 10 mėnesių, prasidedančių kovą ir pasibaigiančių gruodį. Šaltasis žiemos sezonas buvo ignoruojamas, nes nebuvo jį žyminčių mėnesių. Tačiau šis kalendorius turėjo tik 304 dienas, todėl galiausiai sausio ir vasario mėnesiai buvo pridėti prie religinių metų pabaigos. Vasaris, kaip paskutinis mėnuo, turėjo mažiausiai dienų. Tačiau romėnai netrukus šiuos mėnesius pradėjo sieti su sekuliariųjų metų pradžia, o apie 450 m. pr. m. e. sausis buvo laikomas pirmuoju naujųjų metų mėnesiu.
Kai 1582 m. popiežius Grigalius XIII į Grigaliaus kalendorių įtraukė keliamąją dieną, jis pasirinko vasarį, nes tai buvo trumpiausias mėnuo – todėl keliamaisiais metais jis buvo viena diena ilgesnis.
Parengta pagal „Live Science“.
