Sibiro vienaragiai: Kazachstane rasta vos prieš 26 tūkst. metų gyvenusių mamuto dydžio vienaragių žvėrių kaulų  ()

Daugiau nei 1 m ilgio vertikali suragėjusi atauga, kyšanti iš snukio viršutinės dalies ir pakaušio – panašu, kad šie su žmonėmis vos prieš 26 tūkst. metų dar gyvenę padarai gali būti realieji mitologinių vienaragių protėviai.

Tai – gigantiškų Sibire gyvenusių raganosių rūšis, pavadinimu Sibiro vienaragiai (lot. – Elasmotherium sibiricum). Iki šiol buvo manoma, kad didžioji jos populiacijos dalis išmirė maždaug prieš 350 tūkst. metų.

Tačiau mokslininkai skelbia radę požymių, bylojančių, jog mamuto dydžio ir iki 5 tonų svėrę Sibiro vienaragiai Kazachstano stepėse ganėsi dar prieš 26 tūkst. metų. Panašu, kad juos galėjo matyti, o gal ir medžioti ir pirmykščiai žmonės. Mat pirmieji Homo sapiens Azijoje paplito maždaug prieš 50 tūkst. metų, o Sibirą galimai galėjo pasiekti prieš 35 tūkst. metų. Taigi, pirmykščiai žmonės vienaragius galėjo stebėti ne vieną tūkstantmetį.

"Labiausiai tikėtina, kad pietinė Vakarų Sibiro dalis buvo tam tikras natūralus Sibiro vienaragių rezervatas, kur ši egzotiškos išvaizdos raganosių rūšis sugebėjo išlikti gerokai ilgiau už gentainius iš kitų planetos regionų, - kalbėjo tyrimui vadovavęs Tomsko valstybinio universiteto (Rusija) paleontologijos daktaras Andrejus Španskis, kurio tyrimo rezultatai publikuoti žurnale "American Journal of Applied Science". – Kita galimybė – šie vienaragiai galėjo migruoti ir kuriam laikui apsistoti pietiniuose Sibiro regionuose."

Gigantiškojo sibirinio raganosio kaukolės liekanų mokslininkai rado netoli Kožamažaro kaimelio Pavlodaro Irtyšiaus regione (Kazachstano šiaurės rytinė dalis). Įdomiausia tai, kad kaukolės fragmentai rasti greta mamuto palaikų liekanų.

Manoma, kad Sibiro vienaragiai po visą Sibirą buvo paplitę prieš 2,6 mln. metų, o didžioji dalis jų populiacijos išmirė maždaug prieš 350 tūkst. metų. Sibiriniai raganosiais gyveno didžiulėje teritorijoje, kuri driekėsi nuo Dono upės netoli Voronežo (Rusija) iki dabartinio Kazachstano rytinės dalies.

Priešistorinio žvėries fosilijos byloja, kad Sibirinių vienaragių būta iš tikrųjų gigantiškų – apie 4,6 metro ilgio ir 2 metrų aukščio. Tai – viena stambiausių kada nors egzistavusių raganosių rūšių. Neabejojama, kad šie padarai buvo gerokai didesni už vadinamuosius gauruotuosius raganosius, kurie, kaip manoma, gyveno panašiu laikotarpiu.

Nors paleontologams nėra pavykę rasti nė vienos kaukolės su ragu ar paties rago, tyrimų duomenys leidžia manyti, kad šie žvėrys ant galvos turėjo didžiulį 1 metro ir didesnį ragą. Panašiomis keratino ataugomis dabinasi ir mūsų laikų afrikiniai raganosiai. Tiesa, ragas dygo ne iš snukio – jis augo iš kaktos ir pakaušio srities. Įspūdingas buvo ne tik rago ilgis (apie 1 metrą), bet ir apimtis (taipogi apie 1 metrą).

Anksčiau paleontologai pasakojo girdėję Sibiro totorių legendą apie keistą vienaragį padarą, kurio ragas būdavęs toks didelis, jog jį tekdavę vežti rogėmis. Spėjama, kad šiais milžiniškais ragais gyvūnai kaudavosi dėl poravimosi privilegijų, o žiemą nusikasdavo sniegą nuo žolės.

Ilgos buvo ir sibirinių vienaragių kojos, todėl šių gyvių bėgsena buvo grakšti ir labiau panaši į žirgų, nei į šiuolaikinių raganosių kerėplinimą.

Radioaktyviosios anglies datavimo metodu nustatyta, kad Kazachstane rasti sibirinio vienaragio kaukolės fragmentai yra 26 038 metų senumo. Kaukolė išsilaikiusi gana gerai, ir nors suskilusi, tačiau nėra neatpažįstamai sudūlėjusi.

"Labiausiai tikėtina, kad tai – stambaus subrendusio patino galva, - įsitikinęs A. Španskis. – Šio egzemplioriaus matmenys – didžiausi iš visų, kada nors aprašytų mokslinėje literatūroje."

Paleontologas pridūrė, kad sibirinių vienaragių išmirimą galėjo lemti Sibiro klimato pokyčiai – panašu, kad kai kuriuose Kazachstano regionuose sąlygos dar gana ilgai išliko palankios šių egzotiškų gyvūnų egzistavimui.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(48)
(0)
(48)

Komentarai ()