Skraidančios lėkštės ir auksas: ko lenkai ieško nacių bunkeriuose  (2)

Lobių ieškojimas – toli gražu ne (vien) vaikų žaidimas. Ypač – Žemutinėje Silezijoje, kur negesta viltis aptikti nacių „auksinį traukinį“.

1945 metais dalis nugalėtos nacistinės Vokietijos teritorijos, taip pat ir Žemutinė Silezija, atiteko Lenkijai. Ten gyvenę vokiečiai arba pabėgo iš ten, arba žuvo, arba vėliau buvo iškraustyti jėga, ir ištuštėjusiuose miestuose apsigyveno atvykę lenkai, kuriems atiteko svetimi namai su išlikusia manta. Ankstesni šeimininkai paliko daug ką, tačiau ne brangenybes. Prieš išeidami, brangenybes ir pinigus vokiečiai slėpdavo, užkasdavo, vildamiesi kada nors sugrįžti. Atvykę lenkai nuolat aptikdavo tokias slėptuves ir ilgainiui prie to priprato.

Žemutinė Silezija pagarsėjo kaip lobių medžiotojų žemė. Ir nors praėjo daug dešimtmečių, šnekos šia tema netyla iki šiol. Tarp vietinių gyventojų po senovei sklando legendos apie „nacių auksą“. Pavyzdžiui, kalbama, kad koncentracijos stovyklų belaisvių rankomis naciai sukūrė visą požeminį miestą, kuriame atsitraukdami „palaidojo“ nesuskaičiuojamus turtus. Žurnalo „New Yorker“ žurnalistas apsilankė tose vietose ir pasikalbėjo su lenkais lobių ieškotojais. Štai įdomiausi faktai iš tų, kuriuos leidiniui pavyko iškapstyti.

Gandai apie tai, kad egzistuoja didelė slėptuvė, be viso kito, kyla iš lenkų saugumo tarnybos sučiupto nacių karininko Herberto Klose, kuris anksčiau užėmė policijos kapitono pareigas Wrocławo mieste, esančiame Silezijoje. Apklausiamas jis papasakojo, kad 1944 metų gale vietinė policija padėjo miesto gyventojams centralizuotai surinkti ir paslėpti vertybes. Jas užlituodavo metalinėse skryniose, tačiau, pasak Klose, jis savo akimis neregėjo, kaip jos buvo slepiamos, todėl nežinojo, kur jos yra.

Lobių, apie kuriuos pasakojo Klose, dabar ieško vietiniai entuziastai. Kai kurie iš jų organizavo paieškų draugiją, vadinamąją Žemosios Silezijos tyrinėjimų grupę. Jos nariai tyrinėja žemėlapius ir archyvinius dokumentus, užsiima speleologija ir susitikinėja su karo liudininkais. Jie tiki legenda, kad Wałbrzycho miesto apylinkėse yra užmaskuotas tunelis, kuriame naciai paslėpė traukinį su auksu, brangakmeniais ir ginklais. 2015 metų rugpjūtį draugijos nariai Andreas Richter ir Piotr Koper pareiškė, kad radarais aptiko jį po žeme. Vietinė valdžia paskelbė, kad radinys jau tuoj bus parodytas. Pasklido gandai, kad paslaptingame traukinyje gali būti „Klose auksas“, plūstelėjo turistai, tačiau atradimas iki šiol taip ir neįvyko. Visgi vėliau, kaip spaudos konferencijoje Wałbrzyche paskelbė Kalnų metalurgijos akademijos profesorius Janusz Madej, mokslininkai vėliau paneigė Richterio ir Koperio atradimą. Vienas iš jų, Michał Banasz iš Lenkijos mokslų akademijos, termovizoriumi aptiko anomalijas dirvoje tariamoje paslėpto traukinio vietoje. Jo nuomone, būtent šios anomalijos galėjo įkvėpti ieškotojams tuščią viltį.

Nepaisydami nieko, artimiausiais mėnesiais, kaip rašo „New Yorker“, Richteris ir Koperis planuoja kruopščiau ištirti numanomo tunelio su mitiniu traukiniu rajoną. Be to, Kamienna Gura miesto valdžia rengiasi užsiimti galimų sunkvežimių su brangenybėmis „kapaviečių“ paieškomis.




Kaip „New Yorker“ žurnalistui papasakojo tyrinėjimų grupės prezidentas Tomaszas Jurekas, tunelis su traukiniu gali būti viso požeminio miesto dalis. Pasak p. Jureko, pagrindinė jo dalis, turėtų būti po vietine Książ pilimi. Viena vietinė gyventoja papasakojo leidiniui, kad Antrojo pasaulinio karo metais, kai naciai buvo užėmę pilį, iš po žemių reguliariai pasigirsdavo sprogimai, ir tai truko ilgiau nei metus. Sklandė gandai, kad ten statoma požeminė Hitlerio rezidencija.

Istorikai iš tiesų žino, kad karo metais Žemutinėje Silezijoje statė didelį septynių dalių požeminį kompleksą, o viena dalis buvo po Książ pilimi. Šio projekto kodinis pavadinimas – Riese (vok. milžinas). Visai tikėtinas, kad buvo planuojama sukurti milžinišką bunkerį nacių elitui – vokiečių istorikas Franzas Zeidleris mano, kad jame būtų galėję slėptis iki 27 tūkstančių žmonių. Tačiau tai nėra žinoma užtikrintai, nes projekto dokumentų neišliko. Naciai, veikiausiai, paskubėjo jų atsikratyti, idant šie nepakliūtų į rankas sovietų kariams.

Lobių ieškotojas iš Piława Górna miesto Andrzej Boczek papasakojo leidiniui, kaip galima rasti požeminius tunelius. Pirmiausia, reikia orientuotis į karo laikų fotografijas – jose galima pamatyti, kaip išsidėstę požeminį miestą stačiusių darbininkų barakai, o jie dažniausiai stovėdavo netoli nuo statybos vietos. Antra, būtina palyginti prieškarinius ir pokarinius vietovės žemėlapius ir išsiaiškinti, kur atsirado nauji upeliai – vanduo visai galėjo prasiskverbti per riedulius, kuriais užversti įėjimai į tunelius. Tačiau, be gan įprastų paieškos metodų, vietiniai lobių ieškotojai naudoja ir nestandartiškesnius. Straipsnio autorius prisimena, kaip kartą vaikštinėjant Wałbrzycho apylinkėse, vienas iš žinomiausių nacių požemių tyrinėtojų, Krzysztofas Szpakowskis rodė jam veikimą prietaisų, kuriais jis ieško tunelių ir aukso. Jie turėjo savotiškas antenas, kurios sukosi ir rodė tam tikras vietas žemėje, panašiai į naudojamus virgulininkų.

Kaip „New Yorker“ papasakojo Boczekas, žemėje gali slypėti nacių sukurta skraidanti lėkštė

Lobių paieškos nėra lengvas darbas. Norint pradėti savarankiškus kasinėjimus, reikia gauti žemės savininko leidimą. Taip pat būtina vadovautis įstatymu, įpareigojančiu deklaruoti rastą lobį (Lenkijoje radėjas gali pasilikti vos dešimtadalį, visa kita atitenka valstybei). Be to, tai labai daug nervų kainuojantis procesas, nes lobių ieškotojai dažnai niekuo nepasitiki, netgi savo bendražygiais. Jiems nuolat dingojasi, kad juos seka, o kai kas netgi prisipažįsta nerimaujantys dėl savo artimųjų gyvybių. Juos baugina ne tik svetimųjų pavydas, bet ir legenda apie tunelių „sargybinius“. Daugelis tiki, kad egzistuoja slaptųjų agentų tinklas iš buvusių nacių ir jų pasekėjų, sergstintis paslėptas brangenybes. Po karo Žemutinėje Silezijoje iš tiesų liko šiek tiek etninių vokiečių, ir būtent tarp jų galėjo būti tie „sargybiniai“.

1 | 2

(41)
(3)
(38)

Komentarai (2)