Kaip pirmasis žmogus Mėnulyje pakurstė konspiracijos teoriją: sovietai žmogų į kosmosą pasiuntė dar prieš J. Gagarinui įkeliant koją į „Vostok 1“?  (2)

Dar prieš kosmonautui apskridus aplink Žemę, sklido gandai, kad kažkas jau tą padarė.


Visi žino, kad pirmasis žmogus, iškėlęs koją Mėnulyje, buvo amerikietis Neilas Armstrongas. Dauguma taip pat žino, kad jis nebuvo pirmasis, išskridęs į kosmosą. Kaip ten bebūtų, kelią amerikiečių astronautams 1961 metų gegužės 5-ąją parodė Alanas Shepardas, o kiek anksčiau, tų pačių metų balandį, į Žemės orbitą pakilo sovietų kosmonautas Jurijus Gagarinas. Bet ar tikrai, klausia livescience.com?

Šiandien J. Gagarino vardas visiems laikams įrašytas rekordų knygose, visoje Sovietų Sąjungoje jis laikytas tautos didvyriu. Sovietų Sąjungos ir JAV kosmoso lenktynių triumfu įvardytas 27 metų kosmonautas, misijai pasirinktas iki jos likus trims dienoms, kosmose praleido 108 minutes, apskrido Žemę ir po dramatiško skrydžio sveikas ir gyvas grįžo namo.

Bet jam dar net nepradėjus savo kelionės į kosmosą, ne vieno žmogaus galvoje jau buvo pasėta abejonė. Sklandė gandai, kad sovietai žmogų į kosmosą pasiuntė dar prieš J. Gagarinui įkeliant koją į „Vostok 1“. Buvo kalbama, kad mįslingas kosmonautas tą padarė dar balandžio 7-ąją – prieš penkias dienas.

Britų komunistinio leidinio „Daily Worker“ korespondentas Dennisas Ogdenas rašė, kad istorija iš pirmojo puslapio rėkė skambia antrašte: „Pirmasis žmogus kosmose“. Straipsnyje teigta, kad tas žmogus – „vieno aukšto rango kosminių laivų kūrėjo sūnus lakūnas-bandytojas“ – „grįžo gyvas, tačiau kenčia dėl skrydžio padarinių“.

Dingusio kosmonauto konspiracijos teorijos pradžia

J. Gagarinas dar nebuvo atsispyręs nuo Žemės, kai laikraštis pasirodė prekybos vietose ir sukėlė šiokią tokią sumaištį, paskatindamas pirmuosius pasišnabždėjimus apie konspiracijos teoriją, kuria tikima ir šiandien. Sovietų Sąjunga tokius gandus primygtinai neigė ir skubėjo pranešti žiniasklaidai apie J. Gagarino triumfą.

D. Ogdenas taip pat apie tai rašė – ir apie „didvyrio sutikimą“, ir apie didžiulį Sovietų Sąjungos džiaugsmą „dėl sėkmingos kelionės už Žemės ribų“. Ši jo publikacija galėjo būti vertinama kaip bandymas ištaisyti pirminę klaidą, patvirtinimas, kad iš pradžių suklydo dėl balandžio 7-osios skrydžio. Bet tada D. Ogdeno pavyzdžiu pasekė žurnalistas iš Prancūzijos Eduardas Bobrovskis, kuris išsiaiškino, kad tas pilotas-bandytojas galėjo būti Vladimiras Iljušinas, ir patikslino, kad jo skrydis vyko kovo 25 dieną.

Skaitomiausi Naujausi

 

Bėda ta, kad misija, kaip tvirtina žiniasklaidos šaltiniai, pavyko visai ne taip, kaip planuota. Štai kodėl V. Iljušino misiją užgožė sėkmingas J. Gagarino pakylimas ir nusileidimas.

V. Iljušinas buvo sovietų generolas ir itin gerai vertinamas pilotas-bandytojas. Jis pagerino ne vieną greičio ir aukščio rekordą, o jo tėvas sukūrė ir pastatė ne vieną Antrojo pasaulinio karo naikintuvą ir bombonešį. Be to, Iljušinui vyresniajam pavyko įsitvirtinti ir valdžioje. Taigi, jo 34 metų ir karšto, ir šalto gyvenime matęs sūnus buvo tiesiog ideali kandidatūra kelionei į kosmosą. Deja, bet antroji misijos pusė buvo ne tokia sėkminga, kokios visi tikėjosi – nusileidimo metu jo erdvėlaivis nukrypo nuo kurso, tad pilotas patyrė tiek fizinių, tiek psichologinių traumų. Būta kalbų, kad po incidento jis netgi paniro į komą.

„Skelbta, kad jo erdvėlaivis aptiktas ten, kur ir buvo planuota, bet V. Iljušinas buvo psichiškai nestabilus, jis be sąmonės gydytas Maskvos ligoninėje“, – teigiama straipsnyje „Spokesman Review“, kur 1961 metų balandžio 12 dieną aptariami žurnalisto teiginiai. Publikacijoje priduriama, kad E. Bobrovskis tvirtina, kad jo informacija gauta iš patikimų šaltinių, kurių jis negali įvardyti, o Rusijos pareigūnai tokius teiginius paprasčiausiai atmetė.

Sovietų Sąjunga tvirtina, kad V. Iljušinas ligoninėje buvo gydomas dėl sužalojimų, kuriuos patyrė automobilio avarijoje. Sovietai ne vieninteliai įtariai vertino šią istoriją. Net ir amerikiečiai nepatikėjo žurnalisto teiginiais. Tuometinis Baltųjų Rūmų atstovas spaudai Pierre‘as Salingeris žurnalistams pareiškė, kad nėra įrodymų, jog balandžio 7-ąją vyko skrydis į kosmosą, niekas panašių įtarimų nesukėlė ir kovo mėnesį. Šiaurės Amerikos aerokosminės gynybos vadovybės (NORAD) kosmoso stebėjimo stotys nieko įtartino neužfiksavo, o Jungtinės Valstijos visai nenorėjo veltis į žodžių karą su rusais.

 

Bet ir to nepakako kalboms nutildyti. Dalis žurnalistų manė, kad pasakojimai apie kažkokią avariją tėra bandymas pridengti tiesą. O ir atvejų, kai sovietai noriai renkasi tyliai pamiršti padarytas klaidas ir vėl tarsi pirmą kartą bandyti iš naujo, istorijoje ne vienas ir ne du. Be to, juk tuo metu Vašingtonas ir Maskva intensyviai varžėsi, kurio pasiekimai kosmose bus įspūdingesni, tad svaresnės priežasties palaidoti nesėkmę net ir norėdamas nesugalvosi: sovietai bet kokia kaina stengėsi komunizmą pristatyti kaip tobuliausią ideologiją.

Tik ar tai (dar ir niekam nežinomi žurnalistų šaltiniai) pakankama priežastis tikėti, kad J. Gagarino istorija kosmose ne tokia, kokia pristatoma? D. Ogdenas vėliau ėmė tvirtinti, kad buvo matęs V. Iljušino nuotrauką prieš tariamą skrydį į kosmosą, jis vilkėjo specialų kostiumą, bet ir tai viskas. Pats V. Iljušinas, miręs 2010 metais eidamas 83-uosius metus, niekada niekam neprisipažino skridęs į kosmosą.

Tik tie gandai niekur niekada taip ir nedingo. Vienas iš įdomiausių informacijos šaltinių šia tema yra 52 minučių trukmės 1999 metų dokumentinis filmas „The Cosmonaut Cover-Up“, kurį pristatė „Global Science Productions“, o režisavo Elliottas Haimoffas, kuris dar po metų sukūrė juostą „Vladimir Ilyushin: The Real First Man in Space“.

 

Filme teigiama, kad V. Iljušinui nepavyko ištrūkti iš kapsulės, jis nukrito Kinijoje, buvo ten sučiuptas, o Sovietų Sąjungai grąžintas tik 1962 metais. Dokumentinės juostos kūrėjai sako, kad V. Iljušinas prieš kamerą apie savo patirtis kalbėti nesutiko, teigiama „Sun Community News“, panoro išlikti paslaptyje.

Tik ar galėjo būti taip, kad pats V. Iljušinas, patvirtinęs tokiu teiginius, atsivers jį kaip reikiant bauginusiam pasauliui? Turint omenyje, jog filmas buvo sukurtas praėjus nemažai laiko po Sovietų Sąjungos griūties, kai dauguma paslapčių iškilo į paviršių, o istoriniai įvykiai pagaliau atgavo objektyvumą, dauguma svarsto, jog V. Iljušinas kaip ir neturėjo, ko bijoti.

Tiesą sakant, sovietai kalbėti tiesą pradėjo dar egzistuojant Sovietų Sąjungai. 1980 metais Vakarai pagaliau sužinojo apie Valentino Bondarenkos mirtį. Jis 1961 metais Maskvoje mirė dešimtąją iš penkiolikos žemo slėgio ištvermės eksperimento dieną. Tragedija įvyko kilus gaisrui.

Prireikė kiek daugiau laiko, kol pasaulis sužinojo apie lemtingą incidentą paleidimo aikštelėje 1960 metų spalio 24 dieną, kai oficialiais duomenimis žuvo 78 asmenys. Tiesa paaiškėjo tik 1989 metais. Kalbama, kad J. Gagarinu naudojamasi propagandai, o štai nė viename dokumente ar pareiškime po Sovietų Sąjungos griūties V. Iljušinas neminimas.

Visgi keistų įrodymų vis pasitaikydavę. Du buvę Italijos radijo operatoriai mėgėjai Achille‘as ir Giovanni Judica-Cordiglios tvirtina, kad jiems pavykę įrašyti garsų iš orbita skriejančios kapsulės kelios dienos iki J. Gagarino skrydžio. Ir tai tik vienas iš keturių porelės paviešintų svarbių ištraukų.
Pirmasis buvo darytas 1960 gegužę, tai buvo žmogaus valdomas nuo kurso nukrypęs erdvėlaivis. Antrasis iš tų pačių metų lapkričio, tai buvo SOS signalas Morzės abėcėle iš į bėdą pakliuvusio Žemės orbitą paliekančio erdvėlaivio. Trečioji ištrauka – kraują stingdantis, kaip spėjama, 1961 metais mirtinai dūstančio kosmonauto kriokimas.

 

Jeigu šiuos įrašus laikytume neginčijamais įrodymais, tuomet tektų pripažinti, kad ne tik J. Gagarinas nebuvo pirmasis žmogus kosmose, bet juo nebuvo ir V. Iljušinas. Bet turint omenyje, kad visi asmenys, susiję su minėtaisiais įrašais, jau nebegyvi, sužinoti tiesą gali būti labai sunku.

Kas buvo pirmasis žmogus kosmose?

O ką, jeigu Michailas Rudenka, buvęs sovietų inžinierius ir „Experimental Design Office 456“, sudaryto iš seniausio sovietinio laikraščio „Pravda“ redakcijos darbuotojų, įkūrėjas, pareikštų, kad rusai kosmonautų į kosmosą siuntė 1957, 1958 ir 1959 metais?

„Visi trys pilotai skrydžių metu žuvo, jų vardai niekada oficialiai neskelbti“, – straipsnyje pravda.ru, pasirodžiusiame 2001 metų balandžio 12 dieną, teigia M. Rudenka ir tvirtina, kad asmenų, apie kuriuos čia kalbama, pavardės yra Ledovskichas, Šaborinas ir Mitkovas. Visi jie dalyvavo skrydžiuose aplink Žemę.

„Kosmonautai turėjo pasiekti aukščiausią orbitos tašką ir sugrįžti į Žemę“, - pridūrė straipsnio autorius. Turint omenyje, kad „Pravda“ turėjo ir tokių antraščių kaip „Ateiviai išstūmė amerikiečius iš Mėnulio“ ir „Marse rasta ateivių ir žmonių kaukolių“, tikėti jos žurnalistais nelabai norėtųsi.

Dar sunkiau pasakyti, kur 1961 metų kovą ir balandį buvo V. Iljušinas. Negalėdami tiksliai atsakyti į klausimą, kodėl jis buvo sužeistas, sovietai sau taip pat nepadėjo. Avarija buvo itin abstraktus paaiškinimas, o be to, niekas nesugebėjo patikslinti, kada ir kur ji įvyko. Taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl pilotas-bandytojas atsidūrė Kinijoje. Dar pridūrė, kad jis niekada nebuvo kosmonautas. Jokios išslaptintos informacijos ar memuarų, galinčių patvirtinti, kad jis kada nors buvo originalioje kosmonautų komandoje, taip pat nėra.

 

Be to, labai sudėtinga italų įrašus palyginti su kokiais nors oficialių šaltinių duomenimis.

Pasiklausymo stotys neužfiksavo nieko panašaus į tai, ką teigia įrašę italai, o radioastronomas Bernardas Lovellis, kuris Anglijoje, Češyte įsteigė „Jodrell Bank Observatory“, atmeta teiginius, jog 1963 metais būta kitų rusų bandymų išskristi į kosmosą.

Bet ir čia viskas nėra taip paprasta. B. Lovellis maždaug tuo metu lankėsi Rusijoje, sklandė gandai, jog jam ten buvo kaip reikiant išplautos smegenys. Tais metais po vienos tokios kelionės jis sunkiai susirgo, Jungtinės Karalystės gynybos ministerija sakė, kad taip galėjo nutikti bebandant jam ištrinti atmintį apie sovietų pateiktą siūlymą statyti teleskopą Sovietų Sąjungoje. Sūnaus teigimu, mokslininkas susirgo nuo pervargimo, teigta žurnale „Physics World“ pasirodžiusiame straipsnyje. Tokia versija skamba gana įtikinamai.

Be to, jeigu Rusija būtų patyrusi tokių nesėkmingų bandymų kosmose, mirčių ir nesėkmių, ar būtų taip paskelbusi apie J. Gagarino pasiekimą?

Kaip 1975 metų straipsnyje „Space World“ žurnale teigia Jamesas E. Obergas, Rusijos naujienų agentūra TASS, kuria dažnai savo tikslais naudojosi sovietų žvalgyba, pirmąjį pranešimą paskelbė, kai J. Gagarinas dar skrido. Jeigu būtų nerimavę dėl galimai prastų naujienų, juk būtų palaukę, kol misija pasibaigs, ir J. Gagarino kojos pasieks žemę?

Atsakymų į šiuos klausimus greičiausiai nesužinosime. Du tiesiogiai su šia istorija susiję vyrai nebegyvi – J. Gagarinas žuvo 1968 metų kovo 27 dieną sudužus jo pilotuojamam mokomajam MiG-15, jam tebuvo 34 metai. Taigi, remiantis turimais įrodymais, galima teigti, jog visgi J. Gagarinas buvo pirmasis į kosmosą pakilęs žmogus.

Aut. teisės: delfi.lt
(12)
(3)
(9)

Komentarai (2)