Greito proveržio kare su Rusija nebus: jis pereina į pavojingą Ukrainai pozicinę fazę. Įveikti pato situaciją Ukrainai reikia technologiniu proveržiu tose sferose, kuriose RF pirmauja. Tokią poziciją išsakė UGP vadas Valerijus Zalužnas žurnalo The Economistpublikacijų serijoje. Truputį anksčiau žurnalas TIME publikavo medžiagą apie Volodymyrą Zelenskį, kurioje tvirtinama, kad Ukrainos prezidento nepalaiko netgi jo aplinka. O buvęs prezidento administracijos patarėjas Aleksejus Arestovičius paragino derėtis su Rusija dėl taikos ir pareiškė dalyvausiantis prezidento rinkimuose. Visa tai kartu su stambių pasiekimų fronte nebuvimu Ukrainoje kuria neramią neapibrėžtumo atmosferą.
Ukrainos politologas Vladimiras Fesenko papasakojo Faridai Kurbangalejevai, kokie santykiai susiklostė tarp prezidento administracijos ir Zalužno, ar Ukrainoje 2024 metais vyks rinkimai, kokie Arestovičiaus šansai tapti prezidentu ir ar įmanomos taikos derybos tarp Kyjivo ir Maskvos.
„Tik Zalužnas galėjo pasakyti rūsčią tiesą apie pozicinį karą. Iš kito žmogaus tai būtų priimta kritiškai“
– Ukrainos prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Igoris Žovkva Zalužno straipsnį sukritikavo, pareiškęs, kad jis sukėlė tarptautinių partnerių „paniškas nuotaikas, o įvykių fronte komentuoti nereikia, nes tai „palengvina darbą agresoriui“. Ar tai neliudija Prezidento administracijos (PA) ir vyriausiojo vado konflikto?
– Ne. Buvau [telemaratono] eteryje, kur Žovkva tai pasakė, sėdėjau greta jo. Šis pareiškimas rodo, kad PA yra nepatenkintų, tačiau tai nebyloja apie konfliktą. Atkreipkite dėmesį, kaip Žovkva pasisakė. Jis išsakė nepasitenkinimą, tačiau tiesioginės Zalužno kritikos nebuvo. Tai veikia stilistiniai ir taktiniai mūsų interesų Vakaruose gynimo skirtumai.
Jis tiesiog pasakė, kad to geriau nepublikuoti. PA manymu, tai sukels problemas mūsų interesams, konkrečiai, JAV. Ir tie patys trumpistai, kurie ir šiaip nelinkę mūsų palaikyti, gali šį straipsnį panaudoti kaip argumentą nutraukti pagalbą Ukrainai.
– Tačiau kokia prasmė būti nepatenkintu, jeigu Zalužnas aprašė objektyvų vaizdą, apie kurį daugelis ir taip nutuokė?
– Ne paslaptis, kad Prezidento administracijoje seniai pavyduliaujama Zalužnui. Jie iki galo jo nekontroliuoja. Ir tuo pat metu abipusės supranta, kad tiesioginė priešprieša ganėtinai pavojinga ir jiems, ir šaliai. PA suvokia, kad jeigu imtųsi kokių nors prieš Zalužną nukreiptų priemonių, pavyzdžiui, atleistų iš kariuomenės vado pareigų, tai savo rankomis įvestų jį politikon. O tai jiems būtų kur kas pavojingesnis iššūkis, nei dešimt Arestovičių.
Visuomenės nuomonės formavimo prasme, Zalužno straipsnis Ukrainai naudingas. Nes jis pašalina iliuzijas.
Žinoma, tai, kad karas užsitęsia, buvo akivaizdu ir iki Zalužno straipsnio, atsargius vertinimus pateikė netgi valdžios žmonės. Tačiau be „pozicinio karo“ termino, išsaugant naujo puolimo sėkmės viltis. Žmonės tikėjosi greitos pergalės – kad jau vasarą bus išvaduotas Krymas ir taip toliau. Ir kai taip nenutiko, aišku, prasidėjo nusivylimas.
Tačiau kitaip, nei TIME straipsnis apie Zelenskį, Zalužno straipsnis The Economist buvo priimtas supratingai. Taip, kai kas vadina jį šaltu dušu, kai kam tai tapo atradimu, kai kam Ukrainoje tai nepatinka. Norisi tikėti stebuklu, kad rytoj nugalėsime. Tačiau tai yra griežta ir sąžininga situacijos analizė.
– O kieno pusėje daugiau ukrainiečių visuomenės simpatijų – Prezidento administracijos ar Zalužno?
– Didžioji dalis simpatizuoja ir ir Zalužnuui, ir Zelenskiui. Šiaip tai yra labai delikati tema. Rusai dar nuo pernai metų perša mintį, kad jie konfliktuoja. Tuo užsiėmė ir Porošenko šalininkai.
Zalužno reitingas – Ukrainos ginkluotųjų pajėgų autoriteto atspindys. Pasitikėjimas jomis lygis yra aukščiausias tarp visų Ukrainos valstybinių institutų.
Tuo pačiu Zalužnu pasitiki tiek palaikantys Zelenskį, tiek ir jo nemylintys ar net nekenčiantys. Dabar jis yra vienintelis valstybės ir visuomenės veikėjas, kurio negatyvaus vertinimo lygis praktiškai nulinis. Kaip tokiais atvejais kartais sakoma, „tefloninis“.
Ir, tikriausiai, tik Zalužnas galėjo pasakyti tokią rūsčią tiesą apie pozicinį karą. Bet kurio kito žmogaus pasakymas būtų priimtas itin kritiškai. Net nekalbu apie Arestovičių, kuris pasakė kažką panašaus. Jei tai būtų pasakęs Zelenskis, seni kritikai kaip mat apkaltintų prezidentą vos ne išdavyste.
Nors kaip apie žmogų ir Ukrainos valstybės veikėją, apie Zalužną žino gerokai mažiau, nei apie Zelenskį ar [Ukrainos Pagrindinės žvalgybos valdybos viršininką Kirilą] Budanovą. Beje, gerokai artimesnio prezidento komandai Budanovo aktyvumas medijose, yra tam tikras bandymas šiek tiek atsverti Zalužno populiarumą. Ir iš dalies šis tikslas buvo pasiektas. Man atrodo, praėjusį pavasarį Budanovas ėmė atlikti vaidmenį, kurį iš pradžių atliko Arestovičius: ramino, diegė tikėjimą pozityviomis tendencijomis. Na, ir be to, jis toks paslaptingas: rodo, kad žino, kas dedasi Kremliuje, kaip vystysis karas.
Kitaip nei Budanovas, Zalužnas ne toks viešas iš dalies ir dėl to, kad PA nepageidauja jo medijinio aktyvumo. Nors jis ir pats ten nesiveržia, interviu duoda itin retai. Tačiau susiduriantys su juo asmeniškai kalba, kad jis labai charizmatiškas ir žavus žmogus, tarp kariškių jo autoritetas milžiniškas. Ir, kaip bebūtų keista, medijinio aktyvumo ribojimas jam padeda, nes stichiškai susiformavo kažkoks bendras „Zalužno mitas“.
Neoficialiais duomenimis, pasitikėjimo Zalužnu rodikliai kiek geresni, nei Zelenskio. Matuojant rinkiminius rodiklius, tai prezidento rinkimuose antrame ture laimėtų Zelenskis, o štai parlamento rinkimuose Zalužno partija aplenktų „Tautos tarną“. Tačiau bet kokiu atveju, tiesioginės ir juo labiau viešos, priešpriešos tarp Zalužno ir Zelenskio nėra.
– Zalužnas publikacijoje neteigia, kad laimėti karo negali?
– Ne, aš taip nemanau. Pagrindinė straipsnio tezė: ką reikia daryti, norint išsilaisvinti iš pozicinio karo spąstų. Zalužnas suformulavo penkis prioritetus. Keturi iš jų susiję su mūsų bendravimu su Vakarų partneriais. Naujas karines technologijas, būtinas pakeisti jėgų santykį kare, daugiausiai gali pateikti mūsų sąjungininkai. Kažką galime padaryti ir patys, tik mūsų jėgų nepakanka. Todėl šis straipsnis adresuotas visų pirma mūsų partneriams Vakaruose.
Zalužnas signalizuoja, perspėja: „Tiesiog minimaliai mums padėti – negana“. Tačiau straipsnyje nėra nei pralaimėjimo nuotaikų, nei kapituliacijos. Jis tiesiog kalba apie poreikius, kurie, beje, iki galo nebuvo realizuoti.
Apie F-16 ir АТАСMS būtinybę jis kalbėjo dar pernai. Tačiau viskas vyksta vėliau, ir, tarkime taip, ribotu mastu.
Tokios specifiškos JAV administracijos strategijos logiką aš suprantu. Jie bijo per didelio karo eskalavimo ir padeda taip, kad mes nepralaimėtume. Iš principo, jie džiaugtųsi, jei mes šį karą laimėtume, tačiau taip, kad neįvyktų nieko neeilinio, kad Rusija nepanaudotų prieš mus taktinio branduolinio ginklo ar nepradėtų masinės mobilizacijos. Tai sukeltų didžiules problemas visiems. Amerikiečiai turi savo strategiją, kuri ne visai atitinka mūsų interesus.
„Derybos dėl karinių veiksmų nutraukimo – mano nuomone, labiausiai tikėtinas ateities scenarijus“
– Ukrainos medijose vis dažniau skamba nuomonė, kad plataus masto karo pradžioje visuomenę „į šiltą vokią paguldė“ greitos pergalės pažadais. Ir Budanovas, ir Podoliakas kalbėjo, kad tai įvyks 2023 metais. Juk tai tikriausiai atsiliepia valdžios reitingui?
– Šios prognozės, manau, buvo didžiulė ir Budanovo, ir Podoliako klaida. Aš asmeniškai sakiau, kad Budanovo lygio žmogės neturėtų teikti konkrečių prognozių. Nevalia taip. Taip ir save pakišate, ir valstybę. Ukrainos visuomenėje tai suformavo pernelyg didelius lūkesčius ir vėl sukėlė emocines sūpuokles.
Ukrainoje taip jau buvo ir po rinkimų, ir po 2014 m. vasario revoliucijos: iš pradžių pasitikėjimas staigiai pašokdavo, o po pusmečio perdėti lūkesčiai nepasiteisindavo ir politinių emocijų švytuoklė lėkdavo į priešingą pusę.
Dabar pasireiškia tas pats, nors ir ne taip stipriai, nes patys kariškiai sako, kad rusų gynyba galinga, milžiniški minų laukai. O mums nepakanka ginkluotės, ir ji ateina vėluodama. Tai nusivylimą šiek tiek kompensuoja.
Žinoma, nepasitenkinimas tuo, kad lauktoji greita pergalė nepasiekta, yra. Sumažėjo pasitikėjimas vyriausybe, atskiromis institucijomis. Ir Zelenskio reitingas sumažėjo. Šių metų vasarį-kovą, Razumkovo centro apklausose juo pasitikėjo 85%, o dauguma juo pasitikėjusių pasitikėjo visiškai. O dabar pasitiki 75%.
Tačiau toks jo palaikymas, kaip dabar, buvo po prezidento rinkimų. Todėl negalima būtų sakyti, kad visuomenės nuomonė kardinaliai pasikeitė. Ukrainos žmonės ir tolau mano, kad mes neprivalome daryti teritorinių nuolaidų vardan taikos. Dauguma ukrainiečių tebesilaiko tokios nuomonės.
– Tuo įdomiau, kad buvęs PA patarėjas Aleksejus Arestovičius pristatė savo taikos planą, kuriame išsakė idėją, kad dabar kovoti už okupuotas teritorijas neverta, o reikia sėsti prie derybų stalo su Rusija. Ką apie tai manote?
– Arestovičių, kaip ir Ostapą Benderį, užneša. Pirmiausia Arestovičius klysta, kad derybas reikia pradėti jau dabar.
Pradėti derybas, kai rusai atkuto ir mato, kad rimtų poslinkių neatliekame – principinė klaida. Tas, kas dabar pirmasis ims viešai siūlyti paliaubas, bus silpnoji pusė.
Kokia buvo Zelenskio idėja? Pasiekti Azovo jūros pakrantę, administracinę Krymo ribą, ir iš jėgos pozicijų spausti rusus pradėti derybas. Nes nereikia jų pradėti iš silpnų pozicijų, kai tave spaudžia.
Pažiūrėjau Arestovičiaus interviu Latyninai, ir ten jis mini terminą „susitaikyti“. Joks susitaikymas su šalimi agresore ukrainiečiams dabar neįmanomas. Gali būti derybos dėl karo veiksmų nutraukimo – tai, mano nuomone, labiausiai tikėtinas ateities scenarijus. Tai vadinamas užšaldytas karas, ir tai labai nepatinka Zelenskiui. Tačiau tai gali būti realistiškiausias karo užbaigimo variantas, nes abi puses patenkinančio kompromiso okupuotų teritorijų statuso klausimu pasiekti neįmanoma. Bet tai nereiškia, kad mes „susitaikėme“ su situacija.
Gal bus ilgametės paliaubos, kaip nutiko po Korėjos karo, arba dalinės ir nestabilios, kaip buvo su Minsko susitarimais. Tačiau šiuo atveju visada išlieka naujo karo grėsmė. Ir kad būtų saugumo garantijos, taip, būtina narystė NATO, čia тут Arestovičius teisus. Jo reklamuojamas Kisindžerio planas, – svarstytina idėja. Tačiau ten daug niuansų, ir šie niuansai labai svarbūs. Reikia labai kruopščiai ir atsargiai nagrinėti detales.
– Kaip bendrai ukrainiečiai priima Arestovičių?
– Dauguma priima kritiškai. Rugsėjo gale Razumkovo centro atliktos apklausos duomenimis, Arestovičiumi nepasitiki 71% respondentų. Visiškai ar iš dalies pasitiki 15%. O visiškai pasitiki vos 2%. Nepasitikėjimo juo lygis nenumaldomai auga. Jeigu pernai Arestovičiumi nepasitikėjo apie trečdalį ukrainiečių, tai jau vasarį-kovą 58–59%, tad, dinamika neigiama.
– Tuomet keista, kas privertė jį pareikšti apie prezidentines ambicijas, o nuo švelnios kritikos pereiti prie griežto Zelenskio užsipuolimo?
– Mano paaiškinimas toks: ji pamatė, kad kinta visuomenės nuotaika. Jis protingas žmogus, seka sociologiją ir politikos dinamiką. Jis mato, kaip daugėja kritikos prezidento adresu, taip pat ir dėl korupcijos skandalų. Anksčiau tai buvo tabu, o dabar šis neformalus draudimas nebeveikia, ir kai kas pradėjo prezidentą kritikuoti tiesiogiai, asmeniškai. Iki vasaros do dar buvo vengiama.
Jis sumetė, kad karas užsitęsia neapibrėžtai ilgai ir tai irgi kelia žmonių nepasitenkinimą. Kažkam norisi rasti kaltą dėl to, kad nėra pergalės. O kai kas tiesiog sako: „Jei taip, tai traukimės iš to karo“. Ir štai Arestovičius, veikiausiai, čia įžvelgė šansą sau.
O dar jis išvydo, kad jo reitingai krenta, ir pagalvojo, kad reikia pakeisti politinę poziciją. Reikia veikti radikaliau, agresyviau. Ir galvoju, kad tai daryti jam patarė ir patys tokį stilių medijose praktikuojantys jo draugai. Girdi, ko taip vangiai elgiesi? Reikia užsipulti prezidentą!
Tai yra vienas iš politikos dėsnių: kad taptum garsus, kad į tave atkreiptų dėmesį, privalai pulti.
Tai yra, reikia suformuoti konfliktą. Na, o toliau pagal žinomą taisyklę: „Ach, žinia, stiprus šunelis, jei ant dramblio loja!“ Nesvarbu, koks tavo statusas dabar. Jei pulsi prezidentą, vadinasi, į tave atkreips dėmesį nepatenkinti jo politika. Aš galvoju, kad iš Arestovičiaus pusės čia grynos politinės technologijos.
Pernai Arestovičius interviu Gordonui sakė esąs pasirengęs eiti į rinkimus, jeigu į juos neis Zelenskis, ir būti jo dubleriu, „jaunuoju partneriu“. Ir daugelis įtarė, kad jis į parlamentą įves savo politinę jėgą, kuri bus prezidento partijos sąjungininkė parlamento daugumoje. Maždaug rugsėjį jis suformulavo naują idėją: blokas su Zalužnu. Jokio atsakymo jis nesulaukė. Ir aš galvoju, kad Zalužnas vargu ar sutiks sudaryti tokią sąjungą. Bendrai, kol jis vadovaus ginkluotosioms pajėgoms, jis šalinsis politikos.
Man atrodo, Arestovičius vykdo žuvies-prielipos strategiją. Tai yra, iš pradžių varomąja jėga iš pradžių jam turėjo būti Zelenskis, o paskui Zalužnas. Nei viena, nei kita nesuveikė. Ką daryti? Štai ir nutarė staigiai pakeisti politinį pozicionavimą, atsižvelgdamas į visuomenės nuotaikas.
Be to, kaip jau sakiau, dalis gyventojų – kol kas mažuma – iš tiesų nori taikos. Štai jis ir nusprendė sužaisti šia grupe. Tikriausiai, jis mano, kad tai jam atneš sėkmę. Aš tuo nesu tikras.
– Kodėl? Jam pranašauja balsus Ukrainos visuomenės dalies, kuri anksčiau balsavo už prorusiškas jėgas, pavyzdžiui, „Opozicijos platforma – Už gyvenimą“ (OPZŽ) bloką.
– Arestovičiaus problema ta, kad pasitraukdamas į Zelenskio priešininkų stovyklą, tiems žmonėms jis netaps savu. Anksčiau jį smarkiausiai kritikavo Zelensko nekentėjai. Nes jiems jis buvo Zelenskio komandos narys, ir pasitikėjimo juo neatsiras. Tiems, kas anksčiau balsavo už OPZŽ, lengviau priimti Charkivo merą ar Odesos merą, arba dar ką iš „savų“.
Tuo pačiu OPZŽ šalininkai skirtingi, tai irgi nevienalytė masė. Yra atvirai prorusiškas jų sparnas – žmonės, kurie simpatizavo Medvedčiukui, kuriems patiko Putinas*. Dabar šis sparnas demoralizuotas, jis pasitraukė į pogrindį ir niekaip nesireiškia. 2014 metais, po Maidano ir Krymo aneksijos, jie irgi nežinojo, ką daryti ir kaip vystysis situacija, todėl tiesiog nevaikščiojo į rinkimus, nebalsavo.
Dabar su prorusiškiausia OPZŽ dalimi bus tas pats. Šie žmonės rinkimuose neras savo žmogaus, bet ir Arestovičius jiems svetimas. Jis gi prorusiškos pozicijos nedemonstruoja. Atvirkšiai, jis antiputinistas. Ir svarbiausia, kad Ukrainai kariaujant, šis prorusiškas sparnas perspektyvų neturi.
Iš kitos pusės, Ukrainoje vis dar yra žmonių, kurie norėtų tiesiog normalių, kaimyniškų santykių su Rusija ir „kad nebūtų karo“. Šiais žmonėmis Arestovičius tikriausiai galėtų kliautis.
Tačiau tik tada, jeigu jie nesiorientuos į kitas personalijas. Nes OPZŽ stovykloje yra savi lyderiai, pavyzdžiui, Jurijus Bojko. Dabar nepasitikėjo juo lygis didesnis, nei Arestovičiaus. Visgi 6 – 9% gyventojų simpatijas jis išlaiko – tai už jį anksčiau balsavę žmonės. Ir jeigu Bojko dalyvaus rinkimuose, jie tikriausiai už jį balsuos.
Kitas momentas: daugumai iš patriotų stovyklos, netgi, kai buvo Zelenskio komandoje, Arestovičius nepatiko dėl jo politinės praeities. Nes anksčiau jis keitė savo pasaulėžiūrą, netgi su Duginu kontaktavo. Jis daug mėtėsi: buvo ir žvalgas, ir aktorius, ir praktikuojantis psichologas. Dabar jam prasidėjo kažkoks naujas ciklas. Kiek jo užteks? Nežinau. Tai yra Arestovičiaus psichologinio nestabilumo ir politinio lengvabūdiškumo problema.
Jis turi nuostabų gebėjimą kurti skandalus ir konfliktus. Užtenka prisiminti, kaip jis agresyviai pasisakė apie moteris (Arestovičius pareiškė, kad moterys – tai „sutvėrimai“, kurie iš nori pradžių „dulkintis“, o paskui „pažeminti“ ir „dusinti nesustojant“. Taip pat jis pasakė, kad moterys „privalo žiūrėti į vyrą kaip į dievybę“. – Republic). Taip ir susirinko tie 70%, kurie dėl įvairių priežasčių Arestovičiaus nemėgsta arba juo nepasitiki.
– O žmonės, kurie vis labiau pavargs nuo besitęsiančio karo argi nedidins Arestovičiaus šalininkų stovyklos?
– Tokia galimybė yra. Juo labiau, kad jis yra žinoma figūra, kurią pažįsta visa šalis: remiantis apklausose Arestovičiaus nepažįsta tik 3,5 – 5% respondentų. Šalyje gal dešimtukas iš politinės sferos, kuriuos pažįsta tiek daug žmonių, tad šis rodiklis labai aukštas. Be to, Arestovičiaus vardas tapo savotišku prekės ženklus, brendu. Nevienareikšmiu, bet brendu. Jis, aišku, patraukia dėmesį. Atsiras žmonių, kurie gali juo sekti.
Bet ar jis sugebės tapti lyderiu ir suformuoti komandą? Ar atras savo rinkimų nišą? Savo populiarumą jis iškovojo kaip antrasis prezidento balsas, jo alter ego blogerių sferoje karo metu, o dabar jo vaidmuo kardinaliai priešingas – agresyvi Zelenskio kritika, ir tokie mėtymaisi politikui aiškiai ne į naudą.
Be to, jam aiškiai išreikšta daugelio politikų liga – narcisizmas. Jis laiko save genijumi. Aš prisimenu, kaip jis viename interviu sakė, kad jeigu būtų vadovavęs į Kyjivą einančiai rusų kariuomenei, Kyjivas būtų paimtas. Arba jo projektas „JugoRusija“.
Arestovičiui patinka piešti fantastiškus projektus ir dalinti bet kokios tarptautinės, nacionalinės ar karinės problemos sprendimo pažadus. Tačiau rūsti praktika tokias utopijas dažniausiai sudaužo.
Kurį laką jais galima tikėti, bet kai žmonės įsitikins, kad jis geras blogeris ir pasakotojas, o kaip politikas ne toks geras, savo potencialą jis gali išbarstyti.
Todėl dalį visuomenės jis gali užkabinti. Bet veikiausiai tai bus jo asmeniniai fanai. А štai ar pavyks jam taikos tema susikurti didelį populiarumą – atviras klausimas. Viskas priklauso nuo jo veiksmų efektyvumo ir visuomeninės atmosferos. Jeigu jis galės užsiregistruoti kaip kandidatas į prezidentus, tai, mano nuomone, remiantis sociologiniais duomenimis apie pasitikėjimą, jis gaus nuo 1 iki 3% balsų. Tačiau tada kyla rizika prarasti dalį sponsorių, nes jie statys už politikus, galinčius įveikti 5 procentų barjerą.
Yra dar kitas aspektas. Jis dabar ne Ukrainoje, užsienyje. Ir jo sugrįžimas bus jo paties ir jo drąsos išbandymas. Štai Navalnas grįžo į Rusiją, ir jį pasodino. [Ukrainos Nacionalinės saugumo saugumo ir gynybos tarybos vadovas Aleksejus] Danilovas stengiasi kaltinti Arestovičių tuo, kad jis dirba rusams, tačiau manau, kad itin menkai tikėtina, kad Arestovičių gali pasodinti. Greičiau, gali užsiimti jo įvaizdžio diskreditacija ir skeletų tampymu iš spintų.
Ir tai bus Arestovičiaus patikrinimas – į šalį grįžti jis bijo ar ne. Jei iš tiesų nori dalyvauti rinkimuose, privalai nebijoti. Jeigu jis neatvyks asmeniškai, tai gali būti panaudota kaip formali priežastis neleisti dalyvauti rinkimuose, pavyzdžiui, todėl, kad kandidatas asmeniškai nepasirašė ar neatliko dar ko nors. Nors kol kas visiškai nesuprantama, ar bus patys rinkimai.
– Savo videokreipimesi Zelenskis pareiškė, kad „dabar ne laikas rinkimams“, bet tuo pat metu tiesiai nepasakė, kad jų nebus. Kaip manote, 2024 metais rinkimai bus?
– Mano nuojata kužda, kad rinkimų nebus. Prezidentas rinkimų ir nenorėjo. Sprendžiant iš daugelio jo pasisakymų ir interviu, ši idėja jam nepatiko. Ir, be jokios abejonės, jis įsiklauso į visuomenės nuomonės apklausų duomenis, o dauguma ukrainiečių – nuo dviejų trečdalių iki 70% –prieš rinkimus karo metu. Zelenskis nenori eiti prieš visuomenės nuotaikas. Juo labiau, po tragiškų įvykių, kai rusų raketa pataikė į karinį dalinį ir žuvo ~20 ukrainiečių kariškių, ir po to, kai žuvo Zalužno padėjėjas.
Visa tai liudija, kad karas tęsiasi, ir tokiomis sąlygomis ne rinkimai galvoje. Juo labiau, yra šalies susiskaldymo rizika, o mes negalime kariauti vienas prieš kitą politiškai, kai vyksta karas su išorės priešu. Tad, aš galvoju, kad Zelenskis kažkuriam laikui išties padėjo tašką šiam klausimui. Jei karo veiksmai iš tiesų užsitęs ir nebus tokie intensyvūs, arba jeigu pasikeis visuomenės nuomonė, galbūt tema vėl iškils. Tačiau kol kas gan užtikrintai galima sakyti, kad vargu ar bus nuspręsta surengti rinkimus kitų metų kovą.
„Aš manau, kad dar išvysime tikrąją Zelenskio dramą. Bet man atrodo, tai bus jau po karo“
– Kiek Zelenskis atitinka portretą, kurį Simonas Shusteris aprašė ТIME žurnale – vienišas ir pykstantis ant Vakarų politikas, nesulaukiantis supratimo netgi savo komandoje?
– Pacituosiu jums tą patį Igorį Žovkvą iš Prezidento administracijos. Kai jo paklausė, ar tarp Zelenskio ir jo aplinkos vyksta konfliktas, kai jis vienas nori pergalės, o visi likę nenori, jis atsakė trumpai ir, kaip man pasirodė, nuoširdžiai: „Skiedalai“.
Dabar kalbėsiu nuo savęs. Aš galvoju, kad Simonas Shusteris pernelyg dramatizavo situaciją, galbūt, netgi stengėsi sukelti simpatiją Zelenskiu, parodyti, kaip jam dabar sunku. Tačiau jis pernelyg sutirštino spalvas.
Asmeniškai žinau nemažai Zelenskio komandos narių, esu pažįstamas su kai kuriais jo patarėjais. Tačiau aš nežinau nė vieno, kuris mąstytų taip: „Ne, mes karą pralaimėjome, reikia taikytis su Rusija“, kaip mano Arestovičius.
Dėl to daug ukrainiečių žurnalistų netgi pamanė, kad Arestovičius buvo pagrindiniu Shusterio informatoriumi. Nors ir Arestovičius, ir pats Shusteris tai neigia.
Jeigu Zelenskio komandoje dėl ko nors nesutariama, tai al dėl kokių nors niuansų. O pergalės siekio aspektu ir kritiško derybų su Rusija temos vertinimo klausimu, absoliuti dauguma komandos žmonių laikosi tokios pat pozicijos, kaip ir jis pats. Dėl to Zelenskio „vienatvės“ tikrai nėra.
Tarp PA artimų politologų, konsultantų tikriausiai vyksta diskusijos, kad nereikia tokios kategoriškos retorikos Negalima kalbėti tik apie pergalę, apie tai, kad „mes visiškai išsilaisvinsiem visą teritoriją“. Reikia būti realistais. Reikia kalbėti apie tai, kad mes galime šį tikslą pasiekti, tačiau ne iš karto. Shusteris tikriausiai ką nors panašaus girdėjo.
Kalbant apie reakciją į Vakarų klaidas, aš tai pavadinčiau ne pykčiu, o susierzinimu. Zelenskis – emocionalus žmogus, ir kartais tai jam kiša koją. Buvo istorija, ir tai aiškiai buvo klaida, kai jis atliko kritišką pasažą [manomai] Lenkijos adresu dėl grūdų krizės, kas šiek tiek paaštrino santykius su Lenkijos vyriausybe. Nevertėjo iš mūsų pusės reikšti šios nuoskaudos. Panaši emocija jam pasireiškė ir pasisakymo NATO šalių vadovų susitikime Vilniuje metu.
Tačiau racionaliai ir pats Zelenskis, ir visa jo aplinka puikiai supranta, kad mes priklausome nuo Vakarų ir negalime su jais pyktis. Dėl to politika Vakarų atžvilgiu nesikeis.
Vyksta diskusija, kokią teisingą taktiką Vakarų atžvilgiu reikia suformuoti. Bet kokia ataka, spaudimas, pagalbos reikalavimas jau neveikia, todėl reikia keisti taktiką.
– Tai yra, negalima sakyti, kad Zelenskio žvaigždė ima leistis?
– Ukrainoje nėra nė vieno politiko, kurio žvaigždė nuolat kabėtų zenite. Visų žvaigždės anksčiau ar vėliau nusileidžia.
Tačiau koks yra Zelenskio fenomenas? Jis aiškiai nebuvo pasirengęs vaidmeniui, kuris jam teko. Tačiau jis mokėsi. Jo stiprus pranašumas – valia. Jam kartais trūksta patirties, kompetencijos, tačiau valią jis turi. Jis gali veikti ryžtingai, kaip, pavyzdžiui, Medvedčiuko kanalų uždarymas prieš karą. Jeigu jie būtų veikę rusų įsiveržimo metu, tai būtų buvusi katastrofa. Tad, jis tai atliko laiku.
Jis padarė nemažai klaidų kadrų politikoje, kai kuriuose atskiruose sprendimuose, pavyzdžiui, užsiciklindamas politiniame kare su Porošenko. Pirmaisiais prezidentavimo metais jo reitingas smarkiai nukrito. Tačiau karas jį „prikėlė“. Jis pradėjo veikti visai ne tap, nei iš jo tikėjosi. Karo išvakarėse man asmeniškai jį pažinoję žmonės sakė, kad „jis pabėgs, jis silpnas“. O jis pasielgė visai kitaip. Jis parodė ir stiprią valią, ir asmeninę drąsą.
Dabar sūpuokles vėl leidžiasi, tačiau jis visgi tiki pergale, nenori pasiduoti, nepaisant problemų su Vakarų pagalbos tiekimu, problemų fronte. Ir jo palaikymo lygis visuomenėje lieka labai aukštas. Tad, jis lankstus ir moka adaptuotis naujoje realybėje ir tuo pat metu ryžtingas. Aš manau, kad tai labai neblogos lyderio savybės. Ir aš galvoju, kad mes dar išvysime tikrą Zelenskio dramą. Tačiau man atrodo, kad tai bus po karo.
– Tuo tarpu, NBC News praneša, kad „esami ir buvę amerikiečiai pareigūnai“ pradėjo „delikačias derybas“ su Ukrainos valdžia dėl karo nutraukimo. Tai, neva, vyksta dėl to, kas JAV nerimauja, kad karas Ukrainoje atsidūrė akligatvyje. Jei tai tiesa, kaip Ukraina gali reaguoti į tokius pasiūlymus?
– Derėtis dėl taikos gali tik įpareigoti asmenys, atliekantys valstybės funkcijas nacionalinio saugumo, gynybos ir diplomatijos srityse. O kažkokie „buvę pareigūnai“… Tai ne derybas, tai, geriausiu atveju privati konsultacija, zondavimas. Dėl to į gandus ir nutekėjimus, kur neįvardinamas joks konkretus asmuo ir faktas, reaguoju itin skeptiškai. Tai pirma.
Antra. Derybos turi vykti ne su JAV, o tarp dviejų kariaujančių pusių, ir pagrindinė problema čia ne Ukraina, Rusija. Aš pacituosiu Peskovo reakciją į Zalužno straipsnį, ji labai akivaizdi: „Rusija sieks realizuoti visus SVO planus“. Išvertus į suprantamą kalbą, tai reiškia, kad RF dėl nieko nesirengia derėtis. Negana to, Kremlius aiškiai pasuko link karo užtęsimo iki JAV prezidento rinkimų.
Ne paslaptis, kad kiekvieną kartą susitikus JAV ir Ukrainos pusės atstovams, aptariama Ukrainos pasirengimo kokioms nors deryboms tema. Tačiau, mano vertinimu, šiuo metu joms nepasirengusi nei Ukraina, nei Rusija.
Taikos derybos anksčiau ar vėliau bus, tačiau bus tada, kai joms subręs abi pusės.
Situacija, kai viena pusė labiau pasirengusi deryboms ar kompromisui, o kita mažiau, nebus rezultatyvi. Tai mes jau matėme pernai kovą, kai Ukraina pristatė savo taikos sutarties projektą, o Rusija į jį laiku neatsakė. O kai Kremlius savo taikos sutarties variantą atsiuntė antroje balandžio pusėje, jau buvo vėlu. Galimybių langas užsivėrė po Bučos ir Irpinės. Ir šiuo metu jis tebėra užvertas.
Färidä Qorbanğäilevä
republic.ru
* Vladimiras Putinas Tarptautinio baudžiamojo teismo kaltinamas nusikaltimais žmonijai. Išduotas jo arešto orderis. 2023 metų spalio 13 d., Europos Tarybos Parlamentinė Asamblėja (ETPA) priėmė rezoliuciją, pripažįstančią Rusijos Federacijos vadovą Vladimirą Putiną diktatoriumi.