Tech­no­log­ij­os ist­or­ija ga­li su­teik­ti pa­mo­kų vi­sie­ms, ne­rūp­est­ing­ai tik­in­tiems, kad vis­oms XXI am­žiaus bė­doms yra tech­no­log­iniai spren­di­mai

Kai admirolas Zheng He įplukdė savo flotilę į rytų Kinijos uostą Sudžou 1405-aisiais, tai turėjo būti įspūdingas reginys. Didžiausias iš jo vadovaujamų laivų buvo dabartinio lėktuvnešio dydžio ir turėjo 500 vyrų įgulą. Flotilė iš viso atliko septynias ekspedicijas, skelbdama Mingų dinastijos galią Indijos vandenyne, bet grįžusi į uostą paskutinį kartą, ji buvo išformuota, ir išnyko kartu su jos sukūrimui naudotomis žiniomis. Kitus keletą šimtmečių pagrindiniai Kinijos jūrų laivai buvo daug kuklesnės džonkos.

Sunku patikėti, kad tokios įspūdingos ir efektyvios žinios galėjo taip paprastai išnykti, tačiau istorija kupina tokių pavyzdžių. Kai archeologai XVIII amžiuje pradėjo kasinėti Pompėją, jie atrado romėnų akveduko sistemą, kuri buvo sudėtingesnė, nei naudota tuo metu. Egipto piramidės vis dar neatskleidė visų savo statybos paslapčių. O žvelgiant dar toliau praeitin, Howiesono tarpeklio olos radiniai Pietų Afrikoje rodo, kad žmonės ten gamino labai sudėtingus akmeninius įrankius jau maždaug prieš 60 000 metų, kai dėl nežinomų priežasčių, perėjo prie daug paprastesnių gamybos.

Esame linkę technologinę evoliuciją įsivaizduoti kaip eksponentinę kreivę, prasidedančią nuo plokščios ankstyvajame akmens amžiuje ir spartėjančiai kylančios ligi mūsų dienų. Bet mintis, kad tampame vis išradingesni, gali būti iliuzija. Žvelgiant į šią, atrodytų, glotnią kreivę per padidinamąjį stiklą, ji suskyla į audringų proveržių, atsitraukimų ir naujų pasiekimų seriją – ją Peteris Richersonas, studijuojantis kultūrinę evoliuciją Kalifornijos universitete, Davise, apibūdina, kaip vystymosi „raizgalynę“. Iš tiesų, per visą žmonijos istoriją, tikriausiai praradome daugiau inovacijų, nei dabar naudojame, spėja antropologas Luke'as Premo iš Vašingtono universiteto Pullmane.

Tai prablaivanti mintis. Vos tik pradėjome sieti dabartinių mūsų problemų – klimato kaitos, spartaus gyventojų skaičiaus augimo, atsirandančių infekcinių susirgimų ir taip toliau – sprendimą su aukštosiomis technologijomis, pasirodo naujienų, kad vis dėlto nežengiame tiesiai link technologijų nirvanos. Kaip bebūtų, geresnis technologijų vystymosi supratimas gali pateikti vertingų pamokų ateičiai. Kurdami nuodugnų žmogiškųjų technologijų istorijos paveikslą, galima atpažinti užuominas, rodančias, kas pavyks, o kas – ne.

Viena iš senų žmonijos technologijų vystymosi paslapčių yra klausimas, kodėl mūsų akmens amžiaus protėviai buvo tokie neišradingi įrankių gamintojai. Ko kas seniausi rasti įrankiai yra 2,6 milijonų metų amžiaus akmeninės nuolaužos dabartinės Etiopijos teritorijoje. Jos žymi tobulinimo proceso pradžią, kurio kulminaciją žymi išties efektyvūs akmeniniai kirvukai po maždaug 2 milijonų metų. Šis lėtas progresas, plokščioji technologijų evoliucijos kreivės dalis, siejama su ribotomis ankstyvųjų homininų kognityvinėmis galimybėmis. Negalėdama mokytis iš ankstesniųjų kartų̃, kiekviena vėlesnė turėdavo viską pradėti nuo pradžių, ir tai paaiškina vadinamosios kumuliacinės kultūros nebuvimą.

Paprastai laikoma skiriamuoju žmonių ir kitų primatų ženklu, kumuliacinė kultūra remiasi dviem pagrindiniais gebėjimais: socialiniu mokymusi, tai yra žinių perdavimu naujiems grupės nariams, ir perdėtu imitavimu – nuodugniu elgesio kopijavimu, įtraukiant nesusijusius ar atsitiktinius elementus, leidžiančius kartu perduoti elgesį ir jo kontekstą. Kai kurie tyrėjau teigė, kad kumuliacinė kultūra atsirado maždaug prieš 100 000 metų, kartu su Homo sapiens . Tačiau antropologas ir akmeninių įrankių ekspertas Dietrichas Stoutas iš Emory universiteto Atlantoje, Džordžijoje, šiam požiūriui nepritaria.

Inovacijos paprastai atsiranda dėl tyčinių ar kitokių kopijavimo klaidų – biologinės evoliucijos genetinių mutavimų atitikmens, – o suteikiančios prisitaikymo pranašumą turi daugiau šansų būti perduotos. Ankstyvieji žmonės buvo pakankamai protingi, kad galėtų mokytis iš savo tėvų, teigia Stoutas, tiesiog, turint tokius paprastus įrankius, nelabai buvo kur suklysti (Philosophical Transactions of the Royal Society B, vol 366, p 1050). Paprastai tariant, sako jis, „nelabai ką galima pakeisti kirvyje, jei nori, kad jis atliktų visas kirvio funkcijas“. Tačiau įrankiams sudėtingėjant, inovacijų potencialas augo.

Premo siūlo kitą akmens amžiaus kūrybingumo neįvertinimo priežastį. Per tuos 2 milijonus metų, kol, regis, nieko nevyko, žmonės buvo medžiotojai rinkėjai, gyvenę išskaidytomis klajojančiomis šeimų grupėmis iš 20 – 40 suaugusiųjų ir vaikų. „Tokioms mažoms grupėms grėsė gana didelis visos grupės išnykimo pavojus,“ sako jis, jei geriausias jų medžiotojas taptų neįgalus dėl ligos ar sužeidimo, ar dėl staiga pasikeitusių aplinkos sąlygų. Vietinei populiacijai išnykus, visos jos inovacijos irgi išnyktų su jais, ir kartais tai galėjo reikšti ištisų kartų̃ žinių išnykimą.

2010 m. Premo, kartu su antropologu Stevenu Kuhnu iš Arizonos universiteto Tucsone, sukūrė kompiuterinį modelį, atkuriantį inovatyvių, įrankius naudojančių homininų elgesį akmens amžiaus aplinkoje. Jis parodė, kad technologinių inovacijų, periodas, po kurio inovatoriai ir jų giminės išnyksta, plačiu mastu atrodo identiškai technologinio sąstingio periodui (PLoS One, vol 5, p e15582).

Tačiau, jei akmens amžiaus įrankių meistrai buvo inovatyvūs, kur to įrodymai? Archeologiniai radiniai liūdnai garsėja savo fragmentiškumu, o kuo toliau praeitin žiūrima, tuo jų mažiau. Tačiau netgi turint tai galvoje, tariamą progreso nebuvimą galima iš dalies paaiškinti tiriamos laiko atkarpos ilgiu. Greitai pasirodysiančiame darbe, Charlesas Perreault iš Santa Fe Instituto Niu Meksike, surinko informaciją apie maždaug 500 archeologinių radinių – įrankių, puodų ir kitų pastarųjų 10 000 metų artefaktų daugiausiai iš Šiaurės Amerikos – ir išanalizavo jų kaitą. Pasirodė, kad pokyčių sparta priklausė nuo tiriamo periodo ilgio – pokyčiai atrodė spartūs trumpuose perioduose ir lėtesni per ilgesnius. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad per trumpesnį laiką yra daugiau poslinkių ir atsitraukimų, kurie vienas kitą panaikina, vertinant ilgesnį laikotarpį.

Yra intriguojanti paralelė su biologine evoliucija. 1983 metais Michigano universiteto paleontologas Philipas Gingerichas tyrė daugelio gyvūnų rūšių formos ir struktūros pokyčius per milijonus metų. Jis taip pat rado atvirkštinę priklausomybę tarp pokyčių spartos ir matuojamo laikotarpio ir, panašiai, kaip ir Perreault, padarė išvadą, kad tėra paprasčiausias perspektyvos iliuzija (Science, vol 222, p 159). Pagrindinis dviejų tyrimų skirtumas, remiantis Perreault skaičiavimais yra tas, kad technologiniai pokyčiai vyksta maždaug 50 kartų sparčiau, nei morfologiniai.

Be gyvavusių išankstinių įsitikinimų apie akmens amžiaus protėvius keitimo, šie atradimai pakurstė vis stiprėjantį suvokimą, kad technologinės inovacijos gali labai lengvai išnykti. Premo'o ir Kuhno modelis pateikė užuominų, kad yra daug priežasčių, kodėl netgi, atrodytų, protingi išradimai nepaplinta ar išnyksta. Klasikinis to pavyzdys gali būti randamas Tasmanijos saloje. Maždaug prieš 12 000 metų, paskutiniojo ledynmečio pabaigoje pakilus temperatūrai ir jūros lygiui, Tasmanija buvo atkirsta nuo Australijos kontinento ir gyventojai pasiliko saloje. Archeologiniai radiniai rodo, kad iki sausumos tilto išnykimo tasmanai turėjo sudėtingų technologijų, tarp kurių aprangos šaltam orui, žvejybos tinklų, iečių ir bumerangų. Po dešimties tūkstantmečių atvykus europiečiams, beveik nieko nebuvo likę. Jie rado žmones, kurių technologija buvo paprasčiausia iš bet kokių žinomų to meto žmonių grupių.

Pasak Stepheno Shennano, UCL Archeologijos instituto direktoriaus, pagrindinės to priežastys buvo populiacijos tankis ir trapūs žinių perdavimo tinklai. Tačiau jis pažymi, kad kitose vietose ir erose, veikdavo skirtingi veiksniai. Pavyzdžiui, rinkos jėgos ir politiniai ar socialiniai faktoriai gali diktuoti inovacijų spartą. Turtingas elitas gali būti pagrindinis veiksnys, išlaikantis amatininkų bendruomenes, kuriems reikia ilgai mokytis, norint pagaminti elito trokštamus artefaktus. Patentai, kaip juos suprantame dabar, atsirado XV a., o prieš tai amatininkai sugalvodavo kitų būdų kuo ilgiau pelnytis iš turimų žinių – būdų, paveikusių technologijų vystymąsi. Įgūdžių apsaugojimui, pavyzdžiui, atsirado gildijos, išlaikančios aukštas kainas, bet mažą įgūdžių perdavėjų skaičių ir dėl to galinčius išnykti, pasikeitus sąlygoms.

Tam tikrai technologijai būdingi faktoriai taip pat gali apspręsti jos evoliuciją. Toks pavyzdys yra japoniški samurajų kardai – katanos, kurie išliko nepakitę per amžius, nes geležčių kaldinimo klaidos pasidarė per brangios, neskatinančios eksperimentuoti. „Esame likę nevertinti kainos ir naudos santykio,“ sako Shennanas, bet jis gali būti lemiamas faktorius. „Kas nors, kas atrodo, kaip labai naudinga inovacija gali išnykti dėl su ja susijusių kaštų.“ Ir atvirkščiai, technologija gali plisti geresnių alternatyvų sąskaita, nes kartą įsitvirtinus, tampa per brangu keistis. Toks pavyzdys yra QWERTY klaviatūra, kuria spausdinama lėčiau nei kito išdėstymo klaviatūromis, bet angliškai kalbančiose pasaulio dalyse išlaiko klaviatūrų monopolį.

Technologijų trajektoriją taip pat gali keisti gandai ir apkalbos. Praeityje, naudodamas naują įrankį ar gydomąją žolelę, galėjai būti apšauktas ragana, o tai skatino žmones užgniaužti ir slėpti atradimus. Ir dabar religinės institucijos tebeturi tam tikrą galią – priskirdamos moralinę ar dvasinę vertę inovacijai, jos gali paskatinti jos priėmimą, o pasmerkdamos – trukdyti jos plitimui.

Tad, kas laukia ateityje? Ar dabar viskas kitaip ir technologijų evoliucija gali tęstis vis spartesniu tempu? Vien dėl mūsų skaičiaus Žemėje, išsibarsčiusios populiacijos ir trapūs žinių perdavimo tinklai inovacijoms grėsmės nebekelia. Be to, nuo rašto išradimo galime saugoti žinias ne žmonių galvose ir plačiai jas paskleisti. Bet nenorėdami, galėjome sukurti kitus progreso stabdžius.

Pernai publikuotame darbe, Mesoudi pažymėjo, kad Nobelio premijos laureatų, prizą laimėjusių atradimą padarymo, ar išradėjų, sukūrusių išradimų, vertų įtraukimo į plačiai žinomus technologijų almanachus, vidutinis amžius per šimtmetį nuo 1900-ųjų pailgėjo nuo 32 iki 38 metų. Šiame periode jis surado bendrą inovacijų atsiradimo skaičiaus mažėjimą (PLoS One, vol 6, p e18239). „Yra ženklų, kad šios sritys lėtėja,“ sako jis.

Vyksta ir dar kai kas. Technologijoms sudėtingėjant, prarandamos konteksto ar priežastinių ryšių žinios. Pavyzdžiui, dabar gaminantiems automobilius žmonėms nėra būtina suprasti, kaip automobilis veikia, kadangi jie gali tiesiog surinkti vieną detalę ar valdyti robotą, atliekantį šį darbą už juos. Fidžyje, kur namai turi atlaikyti uraganų šėlsmą, antropologas Robertas Boydas iš Arizonos valstijos universiteto Tempe mieste, išsiaiškino, kad vietiniai gana gerai supranta, kodėl kai kurios medžiagos geriau atlaiko uraganus, bet ne tai, kodėl tam tikri struktūriniai sprendimai veikia, o tuo tarpu kiti – ne. „Priežasčių supratimas – labai galingas ir naudingas dalykas,“ sako jis. „Pakliuvus į kitą situaciją, tarkime, dėl aplinkos kaitos, galima daug greičiau prisitaikyti, suprantant technologijos veikimą, nei prisitaikyti kaip populiacijai, bandymų ir klaidų metodu.“

Dar neaišku kokio masto ši problema, kadangi informaciją užrašoma, o ją suprantančių žmonių dalis, nors santykinai maža, tikriausiai pakankamai didelė, kad galėtų užtikrinti jos išsaugojimą. Publikuodamas savo atradimus, Mesoudi ketino būti veikiau provokatyvus, nei pesimistiškas. Jis norėjo paskatinti žmones galvoti, kaip nuolat prisitaikantys žmonės taikosi prie naujų, technologinio pranašumo keliamų problemų. Pavyzdžiui, jis iškelia mintį, kad vienas būdas, kurį taikome ilgo mokymosi periodo problemos sprendimui yra mokslo kolektyvizmas. Kas anksčiau buvo dažniausiai individuali veikla, dabar vis labiau tampa grupių, besispecializuojančių savo srityje, užsiėmimu. Yra potencialios naudos tokiame „avilio“ proto galios panaudojime.

Mesoudi tikisi, kad įkėlus tokią adaptaciją į technologinės evoliucijos modelius, tyrėjai galės daryti tikslesnes prognozes ir iš anksto atpažinti inovacijos sėkmę ar nesėkmę. Ne visi šie faktoriai bus pavaldūs inovatoriams. Kaip bebūtų, su geresnėmis įžvalgomis jie galės bent jau sumažinti tikimybę, kad pasikartos vargšo Zheng He patirtis, kuris prarado didingiausią, kokią kada nors pasaulis matė, flotilę.

Laura Spinney
New Scientist, № 2884

Komentarai (23)