Pareidolija: žmogiško proto keistumai kompiuteriuose  (4)

Kas ski­ria žmo­gaus pro­tą nuo kom­piu­te­rio, ko­kios sa­vy­bės, per mi­li­jo­nus evo­liu­ci­jos me­tų ta­pu­sios mū­sų, žmo­nių, sa­vas­ti­mi, pe­rei­na ir me­cha­ni­nia­ms mū­sų kom­pa­nio­nams?
Ar žmo­giš­ko vei­do re­gė­ji­mas vi­siš­kai ne­žmo­giš­kuo­se ob­jek­tuo­se yra vie­na iš mus jun­gian­čių gran­džių?

Ši uolėta kalva Ebihense, Prancūzijoje ir tėra tik tai – uolėta kalva Ebihense, Prancūzijoje. Tačiau beveik visiems žmonėms ši bereikšmių kampų sankaupa primins žmogaus veido profilį. Jame aiškiai matosi nosis, akys, lūpos ir skruostas, viršuje augalija primena plaukus. Iš tokios perspektyvos kalne neįmanoma neįžiūrėti žmogaus.

Tai yra pavyzdys reiškinio, vadinamo pareidolija, žmogaus polinkio surasti svarbą atsitiktiniuose ar neaiškiuose stimuluose (vizualiniuose ir garsiniuose). Terminas kilo iš graikiškų žodžių „para“ (παρά), reiškiančio „šalia“ arba „už“, ir „eidolon“ (εἴδωλον), reiškiančio „forma“ arba „atvaizdas“. Nors gyvūnai ar augalai gali „atsirasti“ debesyse ir žmogaus kalba tą patį gali padaryti su statiniu triukšmu, veido regėjimas ten, kur jo nėra, yra labiausiai paplitęs pareidolijos variantas (tai pasakytina ir Jėzaus ar Marijos regėjime visur, nuo skrebučio iki krabo).

Pareidolija kadaise buvo laikomas psichozės simptomu, bet dabar laikomas normaliu, žmogišku bruožu. Carlas Saganas kėlė teoriją, kad perdėtas veidų radimas kilo iš evoliucinio poreikio atpažinti – dažnai greitai – veidus. Savo 1995 m. knygoje, Demonų apsėstas pasaulis jis rašė, „Vos kūdikis gali regėti, jis atpažįsta veidus ir dabar žinome, kad šis sugebėjimas užprogramuotas smegenyse. Tie kūdikiai, kurie prieš milijonus metų nesugebėdavo atpažinti veidų, rečiau šypsodavosi atsakydami, turėjo mažiau šansų užkariauti savo tėvų širdis ir klestėti.“

Ne vien žmonės stengiasi „matyti“ žmonių veidus juos supančių vizualinių ženklų jūroje. Dešimtmečiais mokslininkai treniravo kompiuterius tai pačiai užduočiai. Ir, panašiai kaip žmonėms, kompiuteriams pasireiškia pareidolija.

Nors tendencija regėti veidus nežmogiškose aplinkos formose, antropomorfizuoti prietaisus ar uolas kalvos šlaite yra iš esmės žmogiška, tai, kad kompiuteriai mato žmones ten, kur jų išties nėra, neturėtų labai stebinti. Veido atpažinimo programinė įranga yra nemenkas technologinis iššūkis, ir kompiuteriai gali pateikti klaidingą atpažinimą. Ar tai daro kompiuterius panašesnius į mus? Ar jei perėmė mūsų žmogiškiausias kognityvines klaidas? Iš pirmo žvilgsnio, taip, kompiuteriai daro klaidas, panašias į pareidoliją, ir tai atrodo labai žmogiška. Bet pažvelgus į kompiuterių klaidingus atpažinimus, matomas kitoks paveikslas.

Atlikdamas nuostabų mažą kūrybinį triuką, Niujorko universiteto tyrėjas Gregas Borensteinas panaudojo atvirojo kodo programinę įrangą FaceTracker atvaizdų grupei, paimtai iš Flickr, pavadintai Hello Little Fella. Kartais FaceTracker rasdavo veidus ten pat, kur rastumėte jūs ar aš:

6691020489_c3cebbe9fe-615.jpg

Kaip ir žmogus, kompiuteris pateikė klaidingą atpažinimą. Tai, kad žmonėms ir kompiuteriams būdingi kai kurie pareidolijos atvejai, atrodytų, pabrėžia kompiuterių „žmogiškumą“, atsiradusį dėl žmonių vykdyto treniravimo. Šia prasme, kompiuterių klaidos daro kompiuterius šiek tiek žmogiškesniais.

Bet gal priežastis, kodėl kompiuteriai „mato“ veidus rakte yra labai paprasta: mus supantys daiktai išties kartais turi veidą sudarančias formas. Kaip galime sakyti, kad tai yra pareidolija, keistas reiškinys, kuris, manoma, yra milijonų metų evoliucijos produktas, o ne paprasčiausia tiesa, kad kai kada formos primena dalykus, kurie jos nėra?

Phil McCarthy projektas, pavadintas Pareidoloop verčia pamąstyti apie klausimus. Apjungdama atsitiktinių daugiakampių generavimo programinę įrangą ir veido atpažinimo programinę įrangą, McCarthy'čio programa kuria atsitiktinai generuotų veidų serijas. Iš nieko bendro neturinčių formų sluoksnių programa „atpažįsta“ veidus ir suteikia jiems žmogiška panašumą. (McCarthy pažymi, kad daugelis jų primena senus Einšteino piešinius.)

tumblr_m7p502hL1×1qz7as3o1_500-615.jpg

Kompiuteris „mato“ veidus ten, kur tėra atsitiktinės formos! Tačiau ar bet kas nematytų? Rezultatai yra aiškiai veidai, taip aiškiai, kad vadinti juos pareidolija galima tiek pat, kiek veidų atpažinimą paveiksle. Kur yra riba? Jei regėti veidą dviejuose namo languose ir duryse yra pareidolija, kodėl ne dviejų akių ir nosies eskize? Galiausiai, juk veidai tėra serija gerai suderintų daugiakampių. Matysime juos mus supančiame pasaulyje, nes kartais neišvengiamai formos sudarys dviejų akių, nosies ir burnos rinkinį. Kaip galime atskirti pareidoliją nuo „tiksliai“ meniškai pateikiamo veido? Kaip išvis galime sakyti, kad pareidolija yra žmogaus proto reiškinys?

Borensteino darbas su kompiuteriais suteikia išeitį, atsakydamas į žmogiškiausią klausimą, žvelgdamas į algoritmų idiosinkraziją. Jis rašo:

Veidų atpažinimo technikos suteikia kompiuteriams nuosavą pareidolijos prieskonį. Be tikrų veidų atpažinimo, tokios sistemos, lygiai kaip žmogaus regėjimo sistema, kartais pateikia neteisingus atpažinimus, priimdama kai kuriuos bruožų derinius kaip atitinkančius jų veido modelį. Jų pareidoliją remiasi ne milijonais evoliucijos metų, kaip žmogaus regos atveju, o jų algoritmo detalėmis ir treniravimui naudotų duomenų įvairove.

Jų pareidolija skiriasi nuo mūsų. Ją sukelia skirtingi dalykai.

Borensteino pavyzdyje FaceTracker veidus randa tik septyniuose procentuose atvaizdų, o tai reiškia, kad nors programa parodė tokią žmogišką tendenciją, ji tai darė daug rečiau, nei žmonės, vertinę Flickr rinkinį. Tačiau nežinome, kiek neteisingų atpažinimų programa parodytų aplinkoje, kur žmonės nedarytų rinkinio sudarymui įtakos, nors kai ką galima nujausti iš programos padarytų „klaidų“, kartais praleidusios akivaizdų „veidą“ ir pastebėjusios kitą. Tokios klaidos naudingos, norint parodyti, kad pareidolija yra ypatingai žmogiška. Štai pavyzdys:

6691021373_27c46b2a82.jpg

Bet kuris žmogus pasakytų, kad kompiuterio klaidingas atpažinimas yra neteisingas – neteisingas neteisingas atsakymas, kai pasirenkamas B, kur žmogus sakytų A, o atsakymas iš tiesų yra D. Kompiuterio klaidos yra visai kitokios, tokios nežmogiškos, kad galime sakyti, jog pareidolija nėra vien bet kokių akių, nosies ir burnos ansambliai, bet specifiniai, turintys kilti iš žmogiškojo stebėtojo, kurių nėra aplinkinėse formose.

Ir tai rodo kažką daugiau. Nors kompiuteriai gali, kaip ir žmonės, aplinkiniame pasaulyje daryti klaidingus atpažinimus, jų suvokimas, kas daugiakampių rinkinį daro veidu, tebėra ne toks. Iš pirmo žvilgsnio, kompiuterių polinkis į pareidoliją, labai žmogišką fenomeną, atrodo žmogiškas. Keistame tendencijos matyti žmogaus veidus atsitiktinėse formose atgarsyje regime savo pačių refleksiją mašinos suvokime – savotiška proto pareidolija. Žvelgiame į kompiuterio pareidoliją, mąstome „Mes irgi darome tokias pačias klaidas!“

Bet iš tiesų, ne. Klaidos skirtingos. Kompiuterio klaidos tebėra labai mašininės – o mūsų labai žmogiškas.


Rebecca J. Rosen
www.theatlantic.com

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(8)
(0)
(1)

Komentarai (4)