Nuo A iki Z: viskas, ką reikia žinoti apie nežemišką gyvybę ir ateivius  (7)

Čia išvardinau pakankamai dažnai literatūroje minimus „gal...“. Jų yra žymiai daugiau. Tačiau gausioje tokių klausimų aibėje norėčiau išskirti dvi reikšmingas alternatyvas.

Pirmoji. Biologinės evoliucijos kelyje susiformavęs Protas susiduria su sudėtingais ir pavojingais aplinkos poveikiais. Bet evoliucijos kelyje vis labiau prisitaikydamas prie aplinkos, ją keisdamas, o pats vis labiau tobulėdamas Protas atveria sau milijonus metų besitęsiančią ateities evoliucijos kelią.

Kokias tad intelektines aukštumas tokioje begalinėje evoliucijoje pasieks atskiri Proto individai ir kokias technines-energetines aukštumas pasieks Kosminės civilizacijos? Kokie kūrybos ir tobulėjimo akstinai Jiems egzistuos? Kokiomis vertybėmis Jie vadovausis, kokių tikslų Jie sieks? Ar tokioje begalinėje evoliucijoje yra kokios nors baigtinės ribos? Kaip tada atrodytų kontaktas su tokių supercivilizacijų atstovais? Mes nepajėgūs to įsivaizduoti.

Tačiau šioje Nežinomybėje yra vienas labai reikšmingas klausimas: gal tokia begalinė Proto evoliucija iš principo yra negalima? Gal Proto evoliucija vis didesniu tempu progresuodama neišvengiamai ir greitai pasiekia kritinę ribą ir susinaikina? Tai ir būtų antroji Proto evoliucijos alternatyva.

Ir, kaip pesimistiškai tai beskambėtų, ši alternatyva šiandien atrodo daug labiau tikėtina, nes daugelio mokslininkų, filosofų, sociologų nuomone mūsų civilizacijos technologinis-energetinis-ekonominis negailestingai pragmatinis progresas, toli aplenkęs visuomenės moralinį-etinį lygį, veda Žemės civilizaciją į neišvengiamą katastrofą.

O Kosmoso tyla tarsi patvirtina šią grėsmingą alternatyvą – nors kitų Kosminių civilizacijų būtų pakankamai daug mūsų Galaktikoje, bet savo greitėjančios evoliucijos kelyje jos tiesiog staigiai sužimba ir neišvengiamai užgęsta, neužmezgusios jokių ryšio kontaktų ir neatidariusios tarpžvaigždinių kelionių trasų.

Tai viena iš realiausių Fermi paradokso – Kosminės tylos interpretacijų – Proto suklestėjimo salų, išsibarsčiusių kosminėse beribėse, prasilenkimas laike.

Mes visada esame atsakingi už savo vaikų, savo tautos, už visos Žemės civilizacijos ateitį. Bet jeigu ši prielaida dėl Kosminių civilizacijų neišvengiamos suklestėjimo katastrofos, neišvengiamos baigties yra tikimybiškai reali – mūsų Žemės žmonių atsakomybė už žmonijos išlikimą tampa pagrindine šiandienos žmonijos problema.

Deja, ir tokios interpretacijos, tokios prielaidos vienareikšmiškai įrodyti neįmanoma, todėl ir neturime svarbiausio tarptautinio mokslinio centro žemėje – Žemės civilizacijos ateities strategijų centro. Mes liekame apsupti begalinio, tyloje skendinčio, Visatos Nežinomybės okeano. Ir mūsų evoliucija, mūsų tariamas progresas – tik aklas ėjimas į ateities Nežinomybę.

Tačiau, kita vertus, visai realu, kad rytoj, po šimto ar po tūkstančio metų (jeigu, žinoma, mes dar turime tą tūkstantį metų...) iš Nežinomybės išners kosminis laivas su egzotiškos išvaizdos ar labai į mus panašiais Ateiviais ar mūsų miestų gatves netikėtai užplūs minios Ateivių hologramų pavidale. Gal tada iš jų sužinosime šviesesnės ateities scenarijų? Klausimai be atsakymų.

Tik niekuo nepagrįsti samprotavimai. Tik amžinai gyvas Nežinomybės aidas mąstančių žmonių širdyse.. Ir lieka tik vienas galimas ir tikras kelias – ieškoti.

Vienas tikslas – ieškoti

Seka natūralus klausimas – kur, ko ir kaip ieškoti? Atsakymas labai paprastas – daryti viską, kas įmanoma, ieškoti ten, kur pasiekiama ir klausytis su begaline viltimi išgirsti.

Kaip beviltiškai atrodytų mūsų pastangos, kokia beviltiškai maža tikimybė būtų kažką rasti ar išgirsti, bet mūsų pastangas pateisinanti problema savo reikšmingumu iškyla virš bet kokio pesimizmo. Tai – Gyvybės ir Proto egzistavimo Visatoje problema.

Kadangi mes žinome šimtaprocentinį egzistavimo faktą Saulės sistemos planetoje Žemėje, mums, norintiems suprasti savo kilmę ir prasmę, neišvengiamai iškyla klausimai: Kas ir kokios sąlygos lemia gyvybės užuomazgą negyvoje gamtoje? Kaip dažnai tokios sąlygos pasikartoja kosminiuose objektuose? Ar visada, esant tinkamoms sąlygoms, užsimezga gyvybė? Kaip dažnai gyvybė evoliucionuoja iki Proto lygio? Ar Proto evoliucija neišvengiamai pasiekia technologinės evoliucijos lygį? Ar yra kitos KC vystymosi alternatyvos, sakysim intelektualinės? Ar Kosmoso tyla nepaneigia KC egzistavimo, o tik byloja, kad mes dar labai daug ko nežinome? Ar Kosmoso tyla byloja, kad mes taip nieko iki galo ir nesužinosime? Ir vėl klausimai be atsakymų.

Paskutinis pats pesimistiškiausias. Bet nepriklausomai nuo bet kokio pesimizmo, ieškome galimų, argumentuotų ir siektinų galutinių atsakymų. Pirma galimybė – tai gyvybės, esamos ar buvusios, radimas Saulės sistemos planetose ar palydovuose.

Pirmiausia, žinoma Marse, nes čia šansų daugiausia. Jau žinome, kad kadaise Marsą supo vandenynai ir jūros, tekėjo upės ir atmosfera buvo žymiai tankesnė. Ir tai ne viskas, prielaidų yra daugiau ir tikimybė, kad Marse galėjo egzistuoti gyvybė yra pakankamai didelė. Būtent todėl, nepriklausomai nuo gausių Marsą tiriančių kosminių aparatų, planuojami pilotuojami skrydžiai į Marsą.

Vargu ar galėčiau įsivaizduoti didesnę sensaciją, kaip Marso mikroorganizmų radimas! Ypač, jei tie Marso mikroorganizmai būtų visiškai skirtingi nuo žemiškųjų – tai bylotų, kad Marse jie išsivystė savarankiškai, tik dėl tinkamų aplinkos sąlygų ir matyt kiek skirtingų sąlygų negu Žemėje.

Pasekmės būtų didžiulės – tai kardinaliai pakeistų šiandieninį požiūrį į Gyvybės ir Proto problemą Visatoje, tai turėtų ženklią įtaką religinėms konfesijoms, tai būtų labai stiprus impulsas filosofijai, tai labai padidintų KC egzistavimo tikimybę.

Viso to paseka – intensyvesnės Kosminio Proto salų, Kosminių civilizacijų paieškos. Be Marso, potencialiu gyvybės lopšiu galima laikyti ir Jupiterio palydovą Europą. Europa, šiek tiek mažesnė už mūsų Mėnulį, yra padengta ištisine ledo pluta, po kuria tyvuliuoja visą palydovą gaubiantis skysto vandens okeanas. Astronominiai tyrimai byloja, kad ledo pluta gali būti 10 – 15 kilometrų storio. Skystas vanduo – būtina gyvybės egzistavimo sąlyga, bent jau tokios, kaip mūsų žemiškoji.

NASA planuose jau yra nagrinėjama kosminė nusileidimo misija ant Europos ledo dangos. Poledinis vandens telkinys rastas ir Saturno palydove Encelade. Be galimų mikroorganizmų ar jų fosilijų radimo Saulės sistemoje, yra tikimybė, kad mikroorganizmai anabiozės būklėje, tarsi gyvybės sporos gali klajoti kosminėje erdvėje.

Ši tikimybe remiasi panspermijos hipotezė, kuri aiškina būtent tokią gyvybės atsiradimo faktą Žemėje. Tokios hipotezės patvirtinimui renkami aukščiausių atmosferos sluoksnių pavyzdžiai, tikintis ten rasti nežemiškos kilmės mikroorganizmų. Įtartinų objektų jau rado Anglijos mokslininkai, bet neginčijamo įrodymo dar nėra. Palikus Saulės sistemos objektus, visos viltys koncentruojasi ties Žemės tipo planetomis prie kitų mūsų Galaktikos žvaigždžių.

Jokiais teleskopais įžvelgti ką nors tokių planetų paviršiuose nėra jokių galimybių – atstumai milžiniški, šimtais ir tūkstančiais šviesmečių matuojami. Tačiau yra viena teorinė ir praktinė galimybė – tolimų planetų atmosferos cheminė sudėtis, kurią būtų galima nustatyti spektroskopiniais metodais.

Radus atmosferos sudėtyje cheminius junginius, kurie gali susidaryti tik biologinių procesų metu, galėtume konstatuoti apie organinės gyvybės egzistavimą tokioje planetoje. Tokiems tyrimams reikalingi galingi , daug šviesos surenkantys teleskopai.

Tokia galimybė atsiras, kai bus pastatyti jau suprojektuoti 30 – 40 metrų skersmens antžeminiai teleskopai ir 2018 metais iškeltas į orbitą naujas kosminis 6,5 metrų skersmens teleskopas, kurio veidrodžio segmentai jau pagaminti ir padengti aukso plėvele. Žinoma, niekada neužsivers didžiųjų Žemės radijo teleskopų antenos – tikimybė priimti kitų Kosminių civilizacijų siunčiamus signalus išliks visada.

Praeis dešimtmečiai ar šimtmečiai be rezultatų, tačiau pastangos rasti kosminės Gyvybės ir Proto egzistavimo įrodymus niekada nesiliaus. 1960 metais radijo astronomas Frenkas Dreikas pirma kartą žmonijos istorijoje nukreipė radijo teleskopą į dvi pakankamai artimas žvaigždes, tikintis ten esant planetinėms sistemoms, su viltimi išgirsti iš ten esančių Kosminių civilizacijų sklindančius radijo signalus. Signalų nebuvo.

Po to buvo dar labai daug įvairiausių bandymų su didesniais teleskopais, su tobulesne priėmimo aparatūra, bet – nieko, tik kosminis radijo fono triukšmas. Praėjo 55 metai. Tačiau ką reiškia 55 metų akimirka, lyginant su milijardų metų Visatos laiko begalybe?

Todėl ir liekame su įgimtu ir neblėstančiu žmogaus noru pažinti ir suprasti, su drąsa laukiant netikėtumų iš Kosminio Nežinomybės okeano.
 

Aut. teisės: delfi.lt
Autoriai: Gunaras Kakaras

1 | 2

(65)
(11)
(54)

Komentarai (7)