Ši istorija – apie žmogų, kuris kadaise padarė perversmą šachmatų istorijoje.

Būdamas vos 29-erių amerikietis Robertas Fisheris 1972 metais tapo pasaulio čempionu, nutraukęs Sovietų sąjungos didmeistrių vienvaldystę. Bet titulą jis prarado taip ir nesužaidęs gyvenimo dvikovos su SSRS šachmatų vėliavnešiu Anatolijumi Karpovu, patyrė, ką reiškia kalėjimas, o dienas baigė atsižadėjęs JAV.

Sovietams šachmatai buvo didžioji politika

Po Antrojo pasaulinio karo planetos čempionais tapdavo tik SSRS šachmatininkai – Michailas Botvinikas, Vasilijus Smyslovas, Michailas Talis, Tigranas Petrosianas. Pastarąjį šachmatų karaliaus soste 1969-aisiais pakeitė tuomet talentingiausias sovietų mokyklos atstovas Borisas Spaskis.

Būtent jam metė iššūkį R.Fisheris, pakeliui į šią dvikovą puikiu stiliumi vieną po kito nugalėjęs Marką Taimanovą (SSRS), Bentą Larseną (Danija) ir T.Petrosianą. 1972-aisiais Reikjavike (Islandija) surengtame mače prieš amerikietį krito ir čempionas B.Spaskis.

SSRS prarado šachmatų karūną pačiame Šaltojo karo įkarštyje. Tada šachmatai buvo anaiptol ne politikos užribyje: šį senovinį žaidimą sovietai vertino kaip ideologinį ginklą, o SSRS šachmatininkų pergalės buvo „pažangios“ socialistinės santvarkos pranašumo įrodymas prieš „pūvantį“ kapitalizmą.

Todėl suprantama, kad aukščiausia politinė SSRS vadovybė jautriai sureagavo, kai šachmatų karūna atsidūrė pagrindinio sovietų ideologinio ir geopolitinio priešo rankose. Susigrąžinti titulą tapo pagrindine viso sporto užduotimi.

Ir kaip tik laiku SSRS iškilo nauja žvaigždė – Anatolijus Karpovas. R.Fisheris sutriuškino visus senosios sovietų šachmatų mokyklos atstovus, bet su A.Karpovu jam nebuvo tekę susidurti.

Mačas iki begalybės

Kitas mačas dėl pasaulio čempiono vardo turėjo vykti 1975-aisiais. Bet R.Fisheris pradėjo kelti savo sąlygas Tarptautinei šachmatų federacijai (FIDE) kai jo varžovo pavardė dar nebuvo žinoma. Ir tai tapo pirmuoju žingsniu link to, kad mačas išvis neįvyktų.

11-asis planetos čempionas R.Fisheris taip pat sukiojo rankas JAV šachmatų federacijai – reikalavo 150 tūkst. dolerių už dalyvavimą pasaulinėse šachmatų olimpiadose. Kėlė sąlygas ir žurnalistams – prašė 2,5 tūkst. dolerių už trumpą interviu telefonu, o už ilgą pokalbį – 25 tūkst. dolerių.

Pagrindinis R.Fisherio reikalavimas, kurį FIDE atsisakė tenkinti, buvo žaisti finalą iki 10 pergalių – partijų skaičius neturėjo būti limituotas. Tokiomis sąlygomis šachmatininkai kovojo 19-ajame amžiuje, bet šįkart toks maratonas grėsė išsitęsti laike iki begalybės.

Būtent tą įrodė garsusis mačas be partijų limito tarp A.Karpovo ir Gario Kasparovo. SSRS didmeistriai žaidė tik iki 6 pergalių, bet dvikova užtruko nuo 1984-ųjų rugsėjo iki 1985-ųjų vasario – kol FIDE prezidentas varžybas nutraukė A.Karpovui pirmaujant 5:3. Tas mačas išvargino visus.

Maža to, R.Fisheris reikalavo, kad rezultatui esant 9:9 pasaulio čempiono titulas liktų esamam jo savininkui – vadinasi, pretendentas turėjo laimėti dviem partijomis daugiau.

FIDE – prieš R.Fisherio absurdo teatrą

Kad ir kaip būtų norėjusi tokio finalo, FIDE negalėjo sutikti su amerikiečio reikalavimais, nes joks pretendentas nebūtų žaidęs tokiomis sąlygomis.

O kai FIDE nesutiko, R.Fisheris išvis atsisakė žaisti.

Viena populiariausių versijų, kodėl taip atsitiko – amerikietis baiminosi akistatos su A.Karpovu. Visus ankstesnius varžovus R.Fisheris žinojo, visus buvo įtikinamai nugalėjęs.

Tuo tarpu A.Karpovas į elitą įsiveržė tada, kai R.Fisheris jau buvo pasaulio čempionas. Būdamas karūnos savininku, jis nesužaidė nė vienos oficialios partijos. O A.Karpovas per trejus metus iki neįvykusio mačo dėl titulo laimėjo keletą labai pajėgių turnyrų ir visas dvikovas su kitais pretendentais.

1975-aisiais A.Karpovui buvo 24-eri – pats jėgų žydėjimas. Labai tikėtina, kad R.Fisheris tiesiog bijojo žaisti su nepažįstamu priešininku. Be to, yra žinoma, kad amerikietis patologiškai baiminosi prarasti pasaulio čempiono titulą. Ir jei net kitas SSRS šachmatininkas Viktoras Korčnojus būtų pranokęs A.Karpovą finaliniame pretendentų mače, tikėtina, kad R.Fisheris irgi vargu ar būtų sėdęs prie lentos net su jam jau žinomu V.Korčnojumi.

Laurų vainikas ant galvos

1975-ųjų balandžio 3-iąją Maskvoje FIDE prezidentas Maxas Euwe paskelbė A.Karpovą 12-uoju pasaulio šachmatų čempionu. Kitą dieną visi pagrindiniai SSRS laikraščiai pirmajame puslapyje publikavo A.Karpovo nuotrauką su laurų vainiku ant galvos.

Sovietų didmeistris tapo vieninteliu istorijoje pasaulio čempionu, šį vardą pelniusiu ne tik be finalinės kovos, bet ir apskritai nė sykio nesužaidęs su savo pirmtaku.

Neįvykusią dvikovą su R.Fisheriu A.Karpovas laikė didele netektimi šachmatams.

„Aš nežinau nė vieno kito žmogaus šachmatų istorijoje, kuriam mūsų žaidimas būtų tiek skolingas, – vėliau rašė A.Karpovas. – Iki jo šachmatų populiarumas buvo labai ribotas – R.Fisheris šachmatus pavertė pasauliniu žaidimu. Jis sugebėjo pakylėti šachmatų populiarumą į tokias neregėtas aukštumas, kad mes jau kelis dešimtmečius leidžiame jo sukauptą kapitalą. Bet nei mūsų kartos, nei jaunesniems šachmatininkams nedera pamiršti, kad mes gyvename iš dividendų, kuriuos garantavo Robertas Jamesas Fisheris“.

Tokijas. Viešbutis

Komentarai (2)