Koks buvo stipriausias garsas Žemėje ir kodėl mes jo negirdėjome  ()

Ankstų 1883-ųjų metų rugpjūčio 27-osios rytą, Australijos viduryje piemenys išgirdo du garsius pokštelėjimus, primenančius šūvio garsus. Jie išgirdo, kaip daugiau nei už 3500 kilometrų, Indonezijoje, tarp Javos ir Sumatros, į gabalus skyla ir skęsta Krakatoa sala. Mokslininkų nuomone, katastrofiškas to paties pavadinimo ugnikalnio išsiveržimo sukeltas garsas buvo garsiausias kada nors žmonijos užfiksuotas.

Krakatoa sprogimo sukelta garso banga mūsų planetą apskriejo keturis kartus. Tai nereiškia, kad pokštelėjimus ar gaudesį išgirdo Londone, Toronte ar Sankt Peterburge. Tačiau šių – ir kelių dešimčių kitų visame pasaulyje išsidėsčiusių – miestų meteorologinės stotys užregistravo atmosferos slėgio šuolius, 5 dienas pasikartojusius kas 34 valandas – būtent tiek laiko trunka garso kelionė aplink Žemės rutulį.

Krakatoa nebėra ir nežinia, ar dar liko ugnikalnių galinčių panašiai išsiveržti, tačiau pasaulyje nemažai tokio intensyvumo garsų, kad jie galėtų žmogų užmušti vietoje. Apie garsiausią egzistuojantį pasakoja mokslo žurnalistė Maggie Koerth-Baker svetainėje FiveThirtyEight.

Pavyzdžiui, gyvūnas, galintis išleisti, ko gero patį garsiausią garsą, gyvena po vandeniu – tai kašalotas, rašo ji. Kašalotai echolokaciją naudoja orientavimuisi: leisdami spragsinčius garsus ir klausydami jų atspindžio nuo aplinkinių objektų, banginiai supranta aplinką ir ieško grobio. Pasak Jennifer Miksis-Olds, Pensilvanijos valstijos universiteto akustikos profesorės, tokių kašalotų spragsėjimų intensyvumas siekia 200 decibelų (dB).

Galingiausiu dabar egzistuojančiu garsu laikomas raketos – nešėjos „Saturn V“ pirmosios pakopos keliamas triukšmas: jis lygus 204 dB. Sakyti, kad banginis gali konkuruoti su raketa, būtų klaidinga – dėl oro ir vandens tankių skirtumo kašaloto spragsėjimų intensyvumas po vandeniu būtų jau ne 200, o 174 dB, – visgi ir tokio garsumo pakaktų žmogaus ausies būgnelių suplėšymui. Pasak Koerth-Baker, maždaug tokį garso stiprumą 1883 metais užfiksavo arčiausiai prie Krakatoa, už 160 kilometrų nuo vulkano buvęs barometras.

Nepakeliamai garsus žmogaus ausiai būtų ir tonos TNT sprogimas (210 dB už 75 metrų nuo epicentro), mėlynojo banginio riksmas (188 dB) ir dregsterių leidžiami garsai (155–160 dB). Remiantis dabartiniais vertinimais, garsiausias istorinis įvykis buvo ore įvykęs Tunguskos meteorito sprogimas – jo garsumas galėjo viršyti 300 dB.

Intensyvus infragarsas verčia nevalingai išpūsti ir susitraukti plaučius

Reikia suprasti, kad žmonės keletą kartų per pasaulį nusiritusio Krakatoa išsiveržimo garso negirdėjo, nes jo dažnio garsų žmogaus ausis negirdi, – jis buvo infragarso diapazone. Žemo dažnio garsas gali toli sklisti, tad yra svarbus ir įdomus tyrėjams. Taip Visuotinio branduolinių ginklų bandymų draudimo sutarties organizacija (Comprehensive Nuclear-Test-Ban Treaty Organization) 60 stebėjimo stočių 35 pasaulio šalyse fiksuoja infragarsą ir seka neteisėtus branduolinius sprogimus. USArray projektas matuoja infragarsą Š. Amerikos teritorijoje, registruodamas seisminį aktyvumą.

 
Ira Solomonova

World Press rubrikos redaktorė

Aplink daugybė negirdimų garsų, kuriuos galima tyrinėti: jutikliai geba užfiksuoti už šimtų kilometrų griaudinčias perkūnijas, „išgirsti“, kai nuošaliose požeminėse šachtose vykdoma gavyba. Mokslininkų žodžiais tariant, į branduolinius bandymus sekančių laboratorijų darbą nuolat įsiterpia du konkretūs garsai, – mikrobaromos (infragarsiniai virpesiai, kuriami jūroje ar vandenyne susiduriančių bangų) ir vėjas, kuris infragarso lygiu kelia tokį triukšmą, kaip motociklo variklis girdimame diapazone. Jei žmonės girdėtų nuolatinį vėjo garsą, jie negalėtų susikalbėti. Tačiau, netgi negirdimas, infragarsas gali paveikti žmogaus organizmą. Veikiant stipresniam, nei 110 dB infragarsui, žmonėms fiksuojamas kraujo spaudimo ir kvėpavimo dažnio pakitimas, galvos svaigimas ir kyla kūno pusiausvyros palaikymo problemos (būtent ausyse yra pusiausvyrą jaučiantis mechanizmas). JAV KOP eksperimentai parodė, kad pakankamai intensyviai veikiant infragarsu, dėl slėgio skirtumų žmogaus plaučiai ima nevalingai plėstis ir trauktis. Šis efektas gali suteikti dar vieną garso panaudojimą: jis gali būti ne tik mirtinai pavojingas ginklas, bet ir gelbėti gyvybes, jei medicina išmoks jį panaudoti – pavyzdžiui, dirbtiniam plaučių ventiliavimui.

Ира Соломонова
slon.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(30)
(0)
(30)

Komentarai ()

Visi šio ciklo įrašai