Elektros aukso amžius: ne­įti­kė­tinos, o kartais net ir visiškai be­pro­tiš­kos Viktorijos laikų idėjos, kaip galima naudoti elektrą  ()

Šiuo­lai­ki­niam žmo­gui elekt­ra kone to­kia pat svar­bi, kaip oras. Apie žmo­gaus ir elekt­ros ar­ti­mą bendra­būvį moks­li­nin­kai ir fi­lo­so­fai sva­jo­jo jau ne vieną am­žių. Kai kam elekt­ra pie­šė švie­sią me­di­ci­nos atei­tį, kai kas lai­kė ją va­ro­mą­ja žmo­gaus or­ga­niz­mo jė­ga, o kai kas fan­ta­za­vo, kad žmo­nės ka­da nors ne tik su­kurs ta­pa­čius sau ro­bo­tus, bet ir pa­tys taps pa­na­šūs į ma­ši­nas. Istorijos profesorius Iwan Rhys Morus straipsnyje pa­sa­ko­ja, kaip mū­sų po­žiū­ris ki­to XVIII–XIX a. ir ko­kios ne­įti­kė­tinos (kar­tais vi­siš­kai be­pro­tiš­kos) idė­jos kil­da­vo „vi­sa­ga­lės“ elek­tros ger­bė­jams.

Jau XVIII amžiuje mokslininkai pradėjo aktyviai tyrinėti elektros poveikį žmonėms. Keistoki mokslininkų bandymai visuomenės sąmonėje kūrė legendas, kad elektra gali suteikti kūnui neįprastų galimybių. Pavyzdžiui, škotas gydytojas Jamesas Grahamas, seksualinės terapijos pionierius, 1781 metų rengdavo seansus vadinamojoje „Dangiškojoje lovoje“ (Celestial Bed), prie kurios būdavo prijungta elektra. Toje lovoje už 50£ turtingi ir bevaikiai klientai galėjo praleisti naktį su moterimi, ir žmonės tikėjo, kad ja galima gydyti nevaisingumą ir įžiebti tarp partnerių aistrą. „[Tai] davė pradžią idėjai apie sekso ir vaisingumo ryšį su elektra, išlikusiai per visą Viktorijos epochą“, – rašo Morus.

1791 metais italas fiziologas Luidžis Galvanis savo „Traktate apie elektros jėgas judant raumenims“ atvėrė pasauliui gyvūnų elektrą, kurią aptiko, atlikinėdamas bandymus su preparuotomis varlėmis. Iš jų paaiškėjo, kad elektros išlydžiu galima priversti judėti mirusių gyvūnų (atitinkamai, ir žmonių) kūnus judėti. Šis reiškinys atradėjo garbei pradėtas vadinti galvanizmu. Maždaug tuo pat metu atsirado ir kitas mokymas – mesmerizmas, irgi pavadintas jo kūrėjo, vokiečio gydytojo Franzo Mesmerio garbei. Jei galvanizmas – gyvūnų elektra, tai mesmerizmas reiškia gyvūnų magnetizmą. Šią nemokslinę teoriją, nepaisant jos populiarumo, jau tada kai kurie mokslininkai laikė dar vienu šarlatanizmo pavyzdžiu.

Mesmeris teigė, kad gyvūnų kūnuose yra tam tikras fluidas, tokia magnetinė energija, ir išmokus ją kontroliuoti, galima gydyti psichinius ir nervų susirgimus, o taipogi valdyti patį žmogų, nelyginant marionetę. Elektra pradėta suvokti kaip kažkas dvasingo, įkvepiančio ir kartu – bauginama, pasakoja Morus. Prielaida, kad žmogui įtaką galima daryti magnetais ar elektros iškrovomis, reiškė, kad teoriškai įmanoma sukurti galingą masių valdymo įrankį.

1803 metais Galvanio sūnėnas ir pasekėjas Giovanni Aldini atsivežė į Londoną galvanizacijos bandymus, kuriais „atgaivindavo“ mirusius gyvūnus ir žmones. Vieną tokį pasirodymą savo apsilankymu pagerbė ir karališkosios šeimos nariai – jie stebėjo, kaip Aldini elektros iškrovomis veikia begalvio šuns kūną. Mokslininko apsilankymo kulminacija tapo Karališkajame chirurgijos koledže atliktas eksperimentas su pakarto žmogžudžio George'o Forsterio kūnu. Liudininkai pasakojo, kad lavono veido raumenys trūkčiojo, drebėjo žandikaulis ir net atsimerkė viena akis. Vėliau Karališkoji humanistinė draugija pasiūlė Aldiniui savo globą, nes galvanizaciją regėjo kaip būdą grąžinti žmones į gyvenimą.

XIX amžiaus pradžioje Anglijos literatūroje buvo aktyviai aptarinėjama dirbtinės gyvybės sukūrimo galimybė. Šių nuotaikų banga ant keteros 1818 metais iškelia romaną Frankenšteinas, kurio autorę Mary Shelley, manoma, kvėpė Anglijos publikai demonstruoti Aldinio eksperimentai. Maždaug tuo pat metu Škotijos mieste Glazge chemikas ir ekonomistas Andrew Ure atliko kūno galvanizavimo eksperimentą. Bandymo subjektas vėlgi buvo myriop nuteistas nusikaltėlis. Tada, mokslininko žodžiais tariant, elektros iškrova pavyko mirusiojo veide pavaizduoti niekšišką šypseną ir visą emocijų gamą: įniršį, siaubą, nusivylimą, kenčią. Ure akivaizdžiai jaudino žmogaus, kaip elektra varomos mašinos, idėja, mat vėliau jis savo kūrinyje „Manufaktūrų filosofija“ (.pdf) Ure šlovino faktą, kad gamyboje naudojamos mašinos verčia žmones elgtis kaip automatus. Pats Karlas Marxas vadino Ure'ą „automatinių fabrikų Pindaru“.

Grahamo „Dangiškoji lova“ pagimdė idėją apie sekso ir vaisingumą ryšį su elektra

XIX amžiaus viduryje tarp britų mąstytojų plito įsitikinimas, kad žmogaus smegenys panašios į elektros bateriją, o nervai – savotiški „biotelegrafai“. Anglų gydytojas Alfred Smee savo darbe Elements of Electro-biology (1849) rašė, kad mūsų nervai kupini elektrinio fluido. Smee manė, kad kitaip nei gyvūnų, žmogaus smegenyse yra schema, leidžianti pažinti dieviškąją prigimtį, o mūsų jausmai aktyvuojami vidinėmis elektros grandinėmis. Pavyzdžiui, jis aiškino, kad rega, – tai akių šviesai jautrių elementų elektrinių impulsų poveikio smegenims rezultatas. Iš to jis darė išvadą, kad visus mūsų jausmus galima atkurti tam tikrais elektriniais prietaisais, o nervų sistemos ligas galima išgydyti elektros iškrovomis (taip veikiant fluidus).

Tuo ir užsiiminėjo fiziologas Goldingas Birdas. Vienoje Londono ligoninėje jis įrengė „elektros kambarį“, kur elektroterapija gydė pacientus, sergančius nervų ligomis. Kamuojamiems kitų susirgimų jis irgi siūlė gydymą elektros voniomis. Tai buvo ne vienintelė tokia gydykla. Pavyzdžiui, Gydomosios elektros institutas Londone, siūlė savo pacientams derinti fizinius pratimus ir elektroterapiją, kas truputį primena dabartinius pasiekimus miostimuliacijos sferoje.

Šalia tokių praktinių panaudojimo būdų antroje XIX amžiaus pusėje sklandė ir fantastiškesnės elektros idėjos apie elektros vaidmenį. 1892 metais anglų mokslininkas William Crookes, būsimasis Londono Karališkosios draugijos prezidentas, pareiškė, kad žmogaus smegenyse yra tam tikra zona, atsakinga už savotišką telepatiją – minčių perdavimą kitam žmogui elektromagnetiniu eteriu. Anglų rašytojas Edward Bulwer Lytton savo romane „The Coming Race“ (1871) aprašė požemiuose gyvenančią Vril-ya rasę, galinčią valdyti elektrą savo kūnu ir protu, o kitas rašytojas, E. E. Kellettas, savo 1901 metais išleistame kūrinyje „The Lady Automaton“, rašė apie moterį robotą, neatskiriamai panašią į realų žmogų.

1900 metais Paryžiuje vyko Pasaulinė paroda, kurios garbei prancūzų dailininkai sukūrė atvirukų seriją „2000-aisiais metais“. Juose pavaizduoti to meto žmonių lūkesčiai: jie įsivaizdavo, kad po šimto metų žmonės naudos elektrą daugelyje gyvenimo sričių – nuo makiažo iki ūkininkavimo ir kelionių. Įdomu, kad vienoje atvirutėje buvo pavaizduoti suole sėdintys mokiniai, prie kurių galvų prijungti elektrodai. Tuo tarpu netoliese sėdintis mokytojas knygomis „maitina“ aparatą smulkintuvą, išgaunantį iš jų informaciją ir siunčiantį jį į mokinių galvas.

 

Daug ką mūsų pirmtakai atspėjo: aplinkui pilna elektrinių prietaisų, galinčių atlikti kone viską. Sukurti robotai tvarkytojai ir robotai asistentai, technologijų specialistai kuria mašinas, kurias vis sunkiau atskirti nuo žmonių.

Medikai pacientams skiria fizioterapiją, o mokslininkai ir toliau tyrinėja smegenų stimuliacijos elektra galimybes. Ir lygiai kaip Viktorijos epochos žmonės į savo kūną projektavo pažangias to meto mokslo ir technologijų idėjas (prisiminkite kad ir nervus kaip „biotelegrafą“), mes dabar save suprantame kaip kompiuterį. Kaip ir mūsų protėviai, bijoję daktaro Frankenšteino monstro, mes dabar baiminamės dirbtinio intelekto, svarsto Morus. Tuo tarpu, jo nuomone, svarbiausia, kad netgi kai perkrauti save šiuolaikinėmis technologijomis tapo šiuolaikinio gyvenimo norma, nevalia pamiršti, kad jos gali teikti mums ne tik malonumą, bet ir kančias.

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(30)
(1)
(29)

Komentarai ()