Singuliarumas: sveiki atvykę į niekur  (6)

Apsinuoginantis singuliarumas

Beje, tai toli gražu nėra vienintelė singuliarumo keistenybė. Iš BRT besiremiančių egzotiškų hipotezių, verta prisiminti „nuogų singuliarumų“ egzistavimo idėją – singuliarumų, kurių nesupa įvykių horizontas, o tai reiškia, juos galima stebėti iš išorės.

Kai kurių fizikų manymu, nuogas singuliarumas gali atsirasti iš paprastos juodosios bedugnės. Jeigu ji sukasi itin greitai, singuliarumas gali įgauti žiedo pavidalą, toro formą, apsuptą įvykių horizonto. Kuo greičiau JB sukasi, tuo labiau suartėja vidinis ir išorinis horizontas – kažkuriuo metu jie gali susilieti ir išnykti.

Deja, realybėje nuogo singuliarumo išvysti kol kas nepavyksta, tačiau fantastikoje pasitaiko nuolat. Viena iš protingomis būtybėmis apgyvendintų kolonijų kultinėje kino sagoje Battlestar Galactica sukasi ne apie žvaigždę ar planetą, o būtent apie tokį nuogą singuliarumą.

Verta paminėti, kad Rogeris Penrose'as į kosmologiją įvedė kosminės cenzūros principą, pagal kurį nuogų singuliarumų Visatoje negali būti. Mokslininkas tokį teiginį suformulavo vaizdžiai: „Gamta nepakenčia nuogų singuliarumų“. Šis principas iki šiol galutinai nepaneigtas ir nepatvirtintas.

Kaip (ne)patekti į singuliarumą

Svarstant logiškai, galima padaryti išvadą, kad singuliarumo viduje atsidurti negalėsime niekada – iki pat galutinės Visatos žūties momento. Įsivaizduokime juodosios bedugnės pritrauktą dalelę. Štai ji, greitėdama, spirale artėja prie jos. Kuo stipresnė gravitacija ir didesnis greitis, tuo, remiantis to paties Einšteino specialiąja reliatyvumo teorija, labiau sulėtėja laikas. Galiausiai mūsų dalelė kerta įvykių horizontą.

Ir kiek laiko tai truko? Stebėtojui iš šalies tai gali būti metai. Bet štai, dalelė skrieja link singuliarumo bedugnės centre – erdvėlaikis prieš ją stoja piestu ir laikas dalelei praktiškai sustoja. Galima įsivaizduoti ir atvirkščiai: Visatos laikas jos atžvilgiu pagreitėja praktiškai iki begalybės.

Tačiau juk netgi juodosios bedugnės nėra amžinos. Kaip S. Hawkingas parodė dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje, dėl sudėtingo gravitacijos ir kvantinių efektų žaidimo prie įvykių horizonto, visos juodosios bedugnės pamažu garuoja ir anksčiau ar vėliau išnyksta. Gali būti, išnyks ir dalelė, taip ir nepasiekusi singuliarumo. Tačiau tada kyla paradoksai, keistesni už Alisos patirtus Stebuklų šalyje. Pavyzdžiui – kur gi yra ši dalelė?

Teorinės fizikos požiūriu, juodosios bedugnė yra tuščios. Taip, jas apriboja įvykių horizontas, tačiau už jo nėra nieko, ką būtų galima išmatuoti, pažymėti, užfiksuoti – tai reiškia, nėra visai nieko. Visa juodosios bedugnės masė sutelkta singuliarume – be galo mažame taške, kurį supa kone metafizinės tamsos kupina sfera.

Kas viduje?

Kai kurie teoretikai spėja, kad Visata nepakenčia ne tik nuogų singuliarumų, tačiau ir erdvėlaikio trūkių. Todėl kiekvienas singuliarumas yra kirmgrauža – savotiška įgriuva, tunelis, jungiantis vieną pasaulio dalį su kažkuria kita tiesiogiai, vaizdžiai tariant, „nukertant kampą“. Tačiau tai tik hipotezė, ir nežinia, ar kada nors galėsime kaip nors ją patvirtinti ar paneigti.

Tad, lieka pagrindinis klausimas: kas ten, singuliarumo viduje? Kas nutinka, kai pats erdvėlaikio audinys glamžosi, tįsta, kol galiausiai nutrūksta? Atsakymas paprastas: nežinia.

S. Vasiljev
naked-science.ru

Aut. teisės: www.technologijos.lt

1 | 2

(95)
(7)
(88)

Komentarai (6)