Kodėl jau 40 metų „Patriot“ oro gynybos sistema yra nepakeičiama ir jos taip bijo JAV priešai? (Video)  ()

Jau beveik 40 metų viena gynybos sistema saugo JAV oro erdvę. Nuolat atnaujinama, šiandien „Patriot“ sistema užtikrina turbūt geriausią apsaugą nuo visų žinomų oro pavojų, nuo balistinių raketų iki paprasčiausių buitinių dronų, rašoma „National Interest“.

„Patriot“ istorija prasideda 1965 metais, kuomet tuometinis JAV gynybos sekretorius Robertas McNamara pavedė sukurti naują oro gynybos sistemą, SAM-D. SAM-D buvo skirta pakeisti jau pasenusią vidutinio ir didelio nuotolio raketų gynybos sistemą „Hercules“. „Patriot“ turėjo savyje apjungti naujausias tų laikų technologijas: kompiuterinę kontrolę, daugelio taikinių aptikimą, ir galimybę veikti priešiškoje elektroninėje aplinkoje.

Projekto pradžioje norėjo nutraukti „Patriot“ kūrimą

Ambicingi planai, kuriuos iškėlė SAM-D kūrėjams, nulėmė sudėtingą kūrybos procesą. 1973 metais projekto vos neuždarė tuometinis JAV gynybos sekretorius Jamesas Schlesingeris, kuris, kaip ir dalis kitų ekspertų, manė, kad tolimojo nuotolio „žemė-oras“ raketos yra karinių oro pajėgų sritis, o pati kuriama sistema yra „pernelyg komplikuota“.

1975 metais, kūrėjams pavyko bandymų metu įrodyti SAM-D galimybes numušti taikinius, ir kažkur tuo metu naujoji gynybos sistema buvo pavadinta „MIM-104 Patriot“. „Patriot“ iššifruojamas kaip „Phased Array Tracking Intercept of Target“, tačiau nėra aišku, kas pirmiau atsirado – pavadinimas ar akronimas. „Patriot“ pradėtas gaminti 1980-aisiais, pirmoji raketa praktiškai išbandyta 1985-aisiais. Skirtingai negu ankstesnioji „Nike Hercules“ sistema, „Patriot“ tapo transportuojama. Į kovinę poziciją ji gali būti iš sunkvežimių iškelta ir parengta šaudyti per mažiau nei valandą.

Kovinį vienetą sudaro modulinių taikinių radarai, aptikimo kontrolės stotis, mobili elektrinės stotis, antenos, komunikacijos užtikrinimo grupė, ir aštuonios paleidimo stotys, kurių kiekviena turi po keturias raketas.

Kaip ir visos vidutinio ir ilgojo nuotolio priešraketinės gynybos sistemos, „Patriot“ remiasi radaro duomenimis, stebint oro erdvę, aptinkant taikinį, klasifikuojant jį ir sekant, bei galutiniame procese – paleidžiant raketą į atskriejantį taikinį. PAC-1 sistema buvo pristatyta 1988-aisiais, o jau 1990 metais atsirado naujesnė jos versija PAC-2.

AN/MPQ-53 (PAC-2) yra priešlėktuvinė „Patriot“ versija, o dar naujesnė versija AN/MPQ-65 (PAC-3), yra balistines raketas gaudanti gynybos sistema.

Irako karas parodė PAC-2 trūkumus

1990-ųjų rugpjūtį Irako prezidentas Saddamas Husseinas užpuolė ir aneksavo kaimyninį Kuveitą. Tai iššaukė galingą Vakarų atsaką, o JAV išsiuntė savo kariuomenės dalinius saugoti Saudo Arabijos ir išvaduoti užgrobtos teritorijos. Būtent „Patriot“ raketos saugojo koalicijos dalinius, dislokuotus Saudo Arabijoje.

Po to kai 1991-ųjų sausį prasidėjo karinė oro operacija, Irako kariuomenė prieš Saudo Arabijos ir Izraelio taikinius pradėjo naudoti trumpojo nuotolio balistines raketas „Scud“. „Patriot“ pasitiko „Scud“ raketas ir iš pradžių buvo teigiama, kad visos jos buvo numuštos.

Tuometinis JAV prezidentas George’as H. W. Bushas teigė, jog „Patriot“ sėkmingai numušė 41 iš 42 paleistų raketų. Vėliau šis skaičius buvo sumažintas iki 80 proc. perimtų raketų, kurias Irakas paleido į Saudo Arabiją ir 50 proc. į Izraelį. Dar vėliau šie skaičiai buvo sumažinti iki 70 ir 40 proc. atitinkamai. Tapo aišku, kad ne daugelis „Patriot“ paleistų raketų pasiekė ir neutralizavo savo taikinius.

Kas nutiko? Priežastis slypi irakiečių raketų konstrukcijoje. Irake gaminamos „Scud“ raketos, vadintos „Al Hussein“, buvo techniškai „netobulos“ – dažniausiai jos subyrėdavo ore. Tai sukurdavo didelį taikinių debesį ir „Patriot“ naudojama nuotolinio sprogdinimo sistema nepasiekdavo nuo priešo raketos atsiskyrusios kovinės galvutės.

Kritikai taip pat teigė, kad „Patriot“ sekimo sistema buvo skirta aptikti ir sunaikinti orlaivius, tačiau nesugeba „pagauti“ balistinių raketų, judančių dideliu greičiu.

Inžinieriai, žinodami šiuos PAC-2 trūkumus, sukūrė naują versiją, skirtą būtent balistinėms raketoms aptikti ir sunaikinti. PAC-3 jau buvo įdiegta „hit-to-kill“ sistema, kuri naikina priešo kovinę galvutę tiesioginiu pataikymu, o ne nuotoliniu sprogdinimu. PAC-3 raketos yra gerokai mažesnės už prieš tai buvusias versijas, todėl „Patriot“ gali vienu metu vežiotis šešiolika naujųjų raketų, kai PAC-2 turėjo vos keturias. Tiesa, mažesnės raketos reiškia ir trumpesnį skridimo nuotolį.

Sugeba aptikti ir dronus

Šiandien „Patriot“ yra viena priešakinėse linijose visame pasaulyje, nuo Pietų Korėjos ir Taivano iki Turkijos, Izraelio ir Jemeno. Izraelyje „Patriot“ numušė tris dronus, paleistus „Hamas“ ir Sirijos pajėgų. Saudo Arabijos gynybos sistemos susidorojo su „Scud“ raketomis, kurias paleido hučių sukilėliai. Baimindamasi Šiaurės Korėjos balistinių raketų, Japonija dislokavo savo „Patriot“ sistemas pagrindinių galimų taikinių vietose, nuo Tokijo centro iki tolimųjų Ryukių salų.

Kaip veikia PAC-3 sistema?

Prieš keletą mėnesių JAV generolas Davidas Perkinsas atskleidė, kad šalis sąjungininkė „Patriot“ panaudojo numušti priešišką droną. Nors numušti 200 dolerių kainuojantį droną su 3,4 mln. vertės raketa daugeliui pasirodė pernelyg didele investicija, tačiau šis atvejis įrodė įspūdingas „Patriot“ gynybos sistemos radarų galimybes, kurie sugebėjo aptikti ir susekti tokį mažą objektą bei sėkmingai jį sunaikinti.

Aut. teisės: TV3
TV3

(50)
(2)
(48)

Komentarai ()

Visi šio ciklo įrašai