Kaip skystinamos smegenys pakeitė žmogaus proto istoriją ()
Intelekto lenktynėse primatus nuo kitų žinduolių galėjo atskirti vienas esminis evoliucijos momentas.
Prisijunk prie technologijos.lt komandos!
Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.
Sudomino? Užpildyk šią anketą!
Suzana Herculano-Houzel didžiąją dalį 2003-ųjų metų praleido, tobulindama makabrišką receptą – smegenų sriubos formulę. Kartais ji užšaldydavo liulančią masę skystu azotu, o tada susmulkindavo maišytuve. Kartais išmirkydavo formaldehide ir valiklyje trindavo iki švelnios, rožinės tyrelės konsistencijos.
Herculano-Houzel savo Ph.D. neuromokslų srityje pelnė keliais metais anksčiau, ir 2002 pradėjo dirbti kaip asist. profesorė Federaliniame Rio de Janeiro universitete Brazilijoje. Jos niekas nefinansavo, ji neturėjo savo laboratorijos – kolega užleido jai dalį darbastalio ir tiek.„Domėjausi klausimais, į kuriuos būtų galima atsakyti, turint labai mažai pinigų [ir] technologijų,” prisimena ji. Tačiau ji turėjo drąsią idėją. Pasistengusi – ir su kukliu sėkmės šypsniu – savo virtuvinio smulkintuvo projektu tikėjosi ką nors pasiekti, nagrinėdama mokslininkams ilgai ramybės nedavusį klausimą: kiek ląstelių yra smegenyse. Ne tik žmonių smegenų, bet ir marmozečių, makakų, kirstukų, žirafų, dramblių ir dešimčių kitų žinduolių.
Iš pirmo žvilgsnio, jos metodai atrodė nerūpestingai destruktyvūs. Kaip galima gauti naudingų įžvalgų, sunaikinant tokį trapų ir sudėtingą organą? Bet per 15 metų Herculano-Houzel ir jos komandos darbas iš pagrindų pakeitė kai kurias ilgai gyvavusias idėjas apie žmonių proto evoliuciją. Jis padeda atskleisti fundamentalius smegenų sandaros principus ir biologinį proto pagrindą: kodėl kai kurios didelės smegenys įgyja ir didesnį intelektą, tuo tarpu kitiems smegenų augimas jokios naudos nesuteikia. Jos darbas atskleidė subtilų smegenų organizavimo pokytį, įvykusį daugiau nei prieš 60 milijonų metų, neilgai trukus po to, kai primatai atsiskyrė nuo savo graužikus primenančių pusbrolių. Tai galėjo būti mažutėlis pokytis, tačiau be jo žmonės niekada nebūtų galėję išsivystyti.Herculano-Houzel spręstam klausimui – daugiau nei 100 metų, tuomet mokslininkai pradėjo tirti smegenų dydžio ir intelekto ryšį.
1891 metų rugpjūtį Indonezijai priklausančioje Javos saloje olandų anatomo Eugène Dubois darbininkai pradėjo kasti griovius išilgai stačios upės pakrantės. Dubois tikėjosi rasti ankstyvųjų homininų palaikų.
Per 15 mėnesių iš smiltainio ir sukietėjusių vulkano pelenų sluoksnių iškrapštyti dramblių ir raganosių kaulai, ir, svarbiausia, prieš beveik milijoną metų mirusio, į žmogų panašaus sutvėrimo viršugalvis, kairys šlaunikaulis ir du krūminiai dantys. Šis pavyzdys, pavadintas Pithecanthropus erectus, o vėliau – Javos žmogumi, tapo pirmuoju Homo erectus pavyzdžiu.Dubois pasiryžo nustatyti šio ankstyvojo hominino proto lygį. Tačiau jis teturėjo tris fragmentus, galinčius suteikti informacijos: numanomą smegenų dydį, stovėseną ir kūno svorį. Ar to gali pakakti?
Zoologai seniai pastebėjo, kad didesnį kūną turinčių gyvūnų ir smegenys būna didesnės. Atrodytų, kūno ir smegenų svorio santykį lemia matematikos dėsniai. Iš pradžių, Dubois pasistengė tą dėsnį nustatyti. Jis surinko kitų mokslininkų nustatytus duomenis apie kelių dešimčių gyvūnų rūšių kūnų ir smegenų santykius ir jais remdamasis, paskaičiavo smegenų dydžio priklausomybę nuo kūno dydžio. Tai pasireiškė visiems stuburiniams, ir smegenys iš tiesų didėja panašiu tempu, kaip ir kūnas.
Dubois tai pagrindė tuo, kad didėjančiam kūnui reikia didesnių smegenų, kurios susitvarkytų su didesniu neuronų „ūkiu“. Jo manymu, toks smegenų didėjimas niekaip neprisidėtų prie proto. Juk karvės smegenys bent 200 kartų didesnės už žiurkės, tačiau nepanašu, kad jos bent kiek protingesnės. Bet Dubois manė, kad nukrypimai nuo tos matematinės linijos atspindi gyvūnų protą. Rūšys, turinčios didesnes, nei įprasta, smegenis, būtų išmanesnės nei turinčios mažesnes už vidurkį. Dubois skaičiavimais, Javos žmogus buvo išties protingas, jo santykinis smegenų dydis – ir intelektas – patenka kažkur tarp šiuolaikinio žmogaus ir šimpanzės.
Vėliau Dubois formulę kiti mokslininkai keitė, tačiau bendras principas, vadinamasis „alometrinis didėjimas”, išliko. Naujesniuose vertinimuose iškelta idėja, kad žinduolių smegenų masė kūno masės atžvilgiu didėja dviejų trečiųjų eksponente. Tad, skaliko, sveriančio maždaug 27 kartus daugiau už voverę, smegenys turėtų būti didesnės maždaug 9 kartus – ir taip iš tiesų yra. Kitą šimtmetį alometrinio didėjimo koncepcija vyravo intelekto priklausomybės nuo smegenų dydžio diskusijose.
Matydami visuotinį kūno ir smegenų masės santykį, mokslininkai sukūrė naują matą – encefalizacijos koeficinetą (EQ). EQ rodo rūšies tikrosios smegenų masės santykį su prognozuojama smegenų mase. Tai tapo plačiai naudojama intelekto nuoroda. Žmonės, kaip ir tikėtasi, pagal šį rodiklį pirmauja, jų EQ yra 7,4 – 7,8, įkandin seka delfinai (~5), šimpanzės (2,2 – 2,5), ir saimiriai (~2,3). Šunys ir katės atsidūrė sąrašo viduryje, jų EQ nuo 1,0 iki 1,2, tuo tarpu žiurkės, triušiai ir jaučiai su 0,4 – 0,5 EQ – gale. Toks mąstymas apie smegenis ir intelektą dominavo labai ilgai, sako Evan MacLean, evoliucijos antropologas Arizonos universitete Tucsone. „Tai lyg ir fundamentali įžvalga.”
Kai dešimtajame dešimtmetyje Herculano-Houzel mokėsi mokykloje, ši paradigma viešpatavo. „Intuityviai ji atrodė visiškai logiška,” sako ji. Šio amžiaus pradžioje bandydama suskaičiuoti neuronus, ji įsivaizdavo tiesiog pridėsianti naują šios teorijos niuansą, o ne sugriausianti ją.
Šio tūkstantmečio pradžioje mokslininkai neuronus buvo skaičiavę jau ne vieną dešimtmetį. Tai buvo lėtas, varginantis darbas, paprastai – mikroskopu tiriant ultraplonais sluoksneliais supjaustytus smegenų audinio preparatus. Viename tokiame sluoksnelyje tyrėjai įprastai suskaičiuodavo šimtus ląstelių. Neuronų skaičiavimas, siekiant įvertinti atskiros rūšies smegenų ląstelių skaičių, buvo daug laiko reikalaujantis ir dažnai nepakankamai tikslus darbas. Kiekviena nervų ląstelė išsišakoja, jos ataugos persipina su kitų ląstelių ataugomis, tad, sunku suprasti, kur pasibaigia viena ląstelė, o kur – prasideda kita.Šią problemą Herculano-Houzel ir pasiryžo išspręsti. 2003 metų pradžioje ji suprato, kad nervų ląsteles geriausia skaičiuoti, pašalinant visą sudėtingumą. Ji suvokė, kad kiekviena nervų ląstelė, kad ir kokia išsišakojusi ir išsikraipiusi, teturi vieną branduolį – mažą rutuliuką, kuriame yra ląstelės DNR. Tad, tereikėjo sugalvoti, kaip būtų galima ištirpinti smegenų audinį, nepažeidžiant branduolių. Tada ji galėtų suskaičiuoti branduolius ir paaiškėtų, kiek buvo ląstelių – paprasta, kaip suskaičiuoti šaškes ant lentos.
Po 18 mėnesių ji apsistojo prie smegenų audinio kietinimo formaldehidu, o paskui švelnaus jų trynimo, panaudojant ploviklį – vis pamaišant, kol gaunama vientisa masė. Tada ji atskiedė skystį, užlašino ant objektinio stikliuko ir pažiūrėjo per mikroskopą. Išvydo mėlynų taškų spiečių: ląstelių branduolius, išryškintus DNR dažais. Nudažydama branduolius antru pigmentu, limpančiu prie specializuotų nervo baltymų, ji galėjo suskaičiuoti, kiek jų radosi būtent iš nervų ląstelių – informaciją smegenyse apdorojančių ląstelių – o ne kitų smegenų audinį sudarančių ląstelių.
Herculano-Houzel kelis šimtus ląstelių suskaičiavo per 15 minučių; padauginusi šį skaičių iš viso skysčio tūrio, ji galėjo suskaičiuoti visiškai naują informaciją: visose žiurkės smegenyse yra ~200 milijonų nervų ląstelių.
Ji apžiūrėjo kitų penkių graužikų smegenis, nuo 40 gramų pelės iki 48 kilogramų kapibaros (didžiausio graužiko pasaulyje, kuris gyvena Herculano-Houzel gimtojoje Brazilijoje). Jos rezultatai parodė, kad graužikų smegenims didėjant ir sunkėjant, neuronų skaičius joje auga lėčiau, nei pačių smegenų masė: kapibaros smegenys 190 kartų didesnės už pelės, bet neuronų joje daugiau tik 22 kartus.
2006 metais, lankydamasi pas neurologą Joną Kaasą iš Vanderbilto universiteto Nashville'yje Tennessee'io valstijoje, Herculano-Houzel turėjo progą apžiūrėti šešių primatų smegenis. Ir tada reikalai ėmė darytis įdomūs.
Herculano-Houzel išsiaiškino, kad šių primatų rezultatai visiškai nepanašūs į tai, ką ji aptiko graužikuose. „Primatų smegenyse neuronų buvo daug daugiau, nei tikėjomės,” sako ji. „Tai buvo visiškai aišku ir akivaizdu.”
Prielaida, kad skirtingų žinduolių rūšių smegenys didėja taip pat – kuo akivaizdžiausiai klaidinga.Herculano-Houzel išvydo aiškią matematinę tendenciją tarp šešių dabar gyvenančių rūšių: einant nuo mažesnių primatų prie didesnių, smegenys didėjo, o neuronų skaičius jose didėjo tokiu pat greičiu. Tai reiškia, kad neuronai nedidėja ir neužima daugiau vietos, kaip kad vyksta su graužikais. Jie lieka kompaktiški. Mirikinos, kurių smegenys dvigubai didesnės už marmozečių, turi dvigubai daugiau neuronų – tuo tarpu padvigubėjus graužikų smegenims, neuronų juose būna tik 20 – 30 procentų daugiau. O makakų smegenyse, kurios 11 kartų didesnės už marmozečių, nervų ląstelių yra 10 kartų daugiau.
Visų daroma prielaida, kad skirtingų žinduolių rūšių smegenys didėja taip pat, „buvo kuo akivaizdžiausiai klaidinga,” sako Herculano-Houzel. Primatų smegenys labai smarkiai skyrėsi nuo graužikų.
Šiuos pirmuosius nežmoginių primatų rezultatus kartu su Kaasu ir dar dviem bendraautoriais Herculano-Houzel publikavo 2007. O 2009 metais ji patvirtino, kad tokia schema tinka nuo mažas smegenis turinčių primatų iki pat žmonių: apie 1500 gramų sveriančios žmogaus smegenys yra 190 kartų sunkesnės už marmozečių, ir jose yra 134 kartus daugiau neuronų – iš viso apie 86 milijardus. Vėlesnėse studijose, publikuotose nuo 2009 iki 2017, galima įžvelgti, kad kitose didžiosiose žinduolių grupėse, tokiose, kaip vabzdžiaėdžių ir skeltanagių porakanopių (kaip kiaulės, antilopės ir žirafos), smegenys didėja panašiai kaip ir graužikų, kai neuronų skaičius didėja gerokai lėčiau nei smegenų masė. „Yra didžiulis skirtumas tarp primatų ir neprimatų,” pažymi Herculano-Houzel, 2016 metais persikėlusi į Vanderbilto universitetą.
EQ skaičiavę mokslininkai buvo tikri, kad smegenų dydžio ir neuronų skaičiaus santykis visiems žinduoliams vienodas. Herculano-Houzel parodė, kad taip nėra.
Antropolgų bendruomenė jos darbus priėmė teigiamai, nors ir atsargiai. Antropologas Robert Barton, tyrinėjantis smegenų evoliuciją ir elgesį Durhamo universitete JK, yra įsitikinęs, kad neuronai primatų smegenyse susitelkę ankščiau, nei kitų žinduolių. Bet jis nėra tikras, kad primatų matematinė tendencijos linija – sparta, kuria didėja neuronų skaičius, didėjant smegenų masei – yra spartesnė nei kitų. „Norėčiau išvysti daugiau duomenų prieš galutinai tuo įsitikindamas,” sako jis, nurodydamas, kad Herculano-Houzel kol kas ištyrė tik maždaug tuziną primatų rūšių iš kelių šimtų žinomų.
Bet Herculano-Houzel’s rezultatai jau gerokai supurtė bendrą supratimą. EQ skaičiavę mokslininkai buvo tikri, kad jie lygina to paties tipo objektus, kad smegenų dydžio ir neuronų skaičiaus santykis visiems žinduoliams vienodas. Herculano-Houzel parodė, kad taip nėra.
„Tai yra nuostabi įžvalga,” sako MacLean, pats ne vienus metus praleidęs, studijuodamas gyvūnų intelektualinius gabumus. „Ji neišpasakytai stipriai pastūmėjo visą sritį.”
Paties MacLeano darbas irgi paklibino EQ universalumą. Jo tyrime, drauge su dideliu bendraautorių kosorciumu publikuotame 2014 metais, lyginamos 36 gyvūnų rūšių smegenys ir kognityviniai gebėjimai – 23 primatų, kelių kitų žinduolių ir septynių paukščių. MacLeanas įvertino jų impulsų kontrolę (matuojamą, pavyzdžiui, pagal gyvūno gebėjimą ramiai pasiimti maistą iš už skaidraus barjero, užuot stengusis impulsyviai pagriebtį jį tiesiai). Impulsų kontrolė yra svarbus intelekto komponentas, kuris, kitaip nei algebros supratimas, gali būti pamatuotas skirtingoms gyvūnų rūšims.
MacLeanas išsiaiškino, kad pagal EQ šią savybę numatyti sunku. Šimpanzių ir gorilų EQ yra apgailėtini nuo 1,5 iki 2,5, bet „[su impulsų kontrole] jos susidorojo itin gerai. Jos buvo viršūnėje.” sako MacLeanas. Tuo tarpu saimiriai savikontrolės rungtyje, pasirodė gerokai prasčiau už šimpanzes ir gorilas, nors jų rūšies EQ siekia net 2,3.
Nepaisant santykinai menkos gyvūnų imties ir plataus duomenų išsibarstymo, MacLeanas išsiaiškino, kad savikontrolę geriausiai numatyti padeda absoliutus smegenų tūris, be kūno dydžio pataisos: šimpanzių ir gorilų EQ nėra didesni už saimirių, bet absoliutus dydis yra nuo 15 iki 20 kartų didesnis. (Jų EQ gali būti netikslūs, nes jų kūnai neįprastai dideli, o ne smegenys mažos.) Primatų atveju, didesnės smegenys geresnės, nepaisant gyvūno dydžio. (Tas pats buvo ir paukščių atveju.)
2017 metais Herculano-Houzel publikavo tyrimą kuriame panaudojo MacLeano impulsų kontrolės matavimus, bet palygino juos su nauju kintamuoju: neuronų skaičiumi smegenų žievėje – viršutiniame, dažnai susiraukšlėjusiame, smegenų audinio sluoksnyje, atliekančiame sudėtingas kognityvines funkcijas, tarkime, objektų atpažinimą. Herculano-Houzel išsiaiškino, kad žievės neuronų skaičius savikontrolę numato daugmaž taip pat gerai, kaip ir absoliutus smegenų dydis MacLeano tyrime – ir dar sušvelnino jo rezultatų spragą: gal paukščių smegenys ir mažos, tačiau Herculano-Houzel išsiaiškino, kad jos tankiai užpildytos. Kėkšto smegenys mažesnės už lazdyno riešutą, bet jų smegenų apsiauste* yra beveik 530 milijonų neuronų. Jos gauti skaičiai įtikinamai paaiškina, kodėl šiems paukščiams impulsų kontrolės užduotyje sekėsi geriau, nei kai kuriems primatams, turintiems kelis kartus didesnes smegenis.
Jei intelekto paslaptis tėra didesnis neuronų skaičius, gali kilti klausimas, kodėl graužikams ir kitiems žinduoliams neišsivystė didesnės smegenys, kuriose tilptų didesni neuronai. Priežastis didėjant neuronams, kyla problema – tai tampa neįgyvendinama. Įsivaizduokite graužiką, turintį tiek pat neuronų, kaip ir žmogus – apie 86 milijardus. Toks žvėris turėtų valkioti paskui save 35 kilogramus sveriančias smegenis. Tai beveik 25 kartus daugiau nei žmogaus smegenys – beveik kaip devyni galonai vandens. „Tai biologiškai neįmanoma,” sako MacLeanas. Tai „būtų beprotiška – negalėtumėte paeiti.”
Ši neuronų dydžio pūtimosi problema tikriausiai buvo vienu iš svarbiausių faktorių, ribojusių daugumos rūšių smegenų augimą. Natūralu, kyla opus klausimas – o kaip primatams pavyko šią problemą apeiti?
Įprastas vis didėjančių neuronų prakeiksmas gali būti kilęs iš fakto, kad smegenys veikia kaip tinklai, kuriuose individualūs neuronai vienas kitam siunčia signalus. Didėjant smegenims, kiekviena nervų ląstelė turi išlaikyti ryšį su vis daugiau ir daugiau neuronų. O didėjant smegenims, tie kiti neuronai būną vis toliau ir toliau.
„Didinant smegenis, šias problemas būtina išspręsti,” pastebi Kaasas, dažnai bendradarbiaujantis su Herculano-Houzel. Jis iškėlė hipotezę, kad graužikai ir dauguma kitų žinduolių šias problemas sprendė paprastai: augindami ryšio gijas – aksonus, kurie būna vis ilgesni ir taip kiekvienas neuronas užima daugiau vietos.
2013 metais Herculano-Houzel rado šios teorijos patvirtinimą, stebėdama penkių graužikų ir devynių primatų rūšių smegenų baltąją medžiagą. Baltojoje medžiagoje yra didžioji dalis smegenų laidų – riebalais padengtų aksonų, kuriais žievės neuronai atlieka tolimus prisijungimus. Jos darbas parodė, kad baltosios medžiagos apimtis stambių graužikų rūšių smegenyse auga daug sparčiau, nei primatų rūšyse. Didelis graužikas agutis turi aštuonis kartus daugiau neuronų smegenų žievėje nei pelė, o jo baltoji medžiaga užima net 77 kartus daugiau vietos. Bet bet kapucinų smegenyse, kuriose aštuonis kartus daugiau žievės neuronų, nei mažų primatų galagų, baltosios medžiagos yra tik 11 kartų daugiau.
Tad, didėjant graužikų smegenims, vis daugiau ir daugiau jų tūrio skiriama laidams, paprasčiausiai perduodantiems informaciją. Šie laidai ne tik ilgėja, bet ir storėja – kad signalai galėtų sklisti greičiau, ir įveikti vis didėjantį atstumą. Dėl to vis mažiau vietos lieka informaciją apdorojančioms nervų ląstelėms.
Kitaip tariant, graužikų bėda, – jų smegenys neprisitaiko prie buvimo didelėmis, efektyviai nekompensuoja smegenims augant atsirandančio komunikacijos trūkumo. Šis apribojimas smarkiai apribojo jų intelektinius gebėjimus.
Tuo tarpu primatai šiuos iššūkius įveikia. Smegenims didėjant tarp skirtingų primatų rūšių, pamažu keičiasi ir jų struktūra – taip jie gali apeiti tolimos komunikacijos problemą.
Kaasas mano, kad primatams daugumą neuronų išlaikyti tokio paties dydžio pavyksta, perkeliant tolimų komunikacijų naštą nedidelei daliai nervų ląstelių. Jis nurodo mikroskopu atliktus tyrimus, kurie rodo, kad primatų didelėse smegenyse padidėja gal 1 % neuronų: tai neuronai, renkantys informaciją iš gausybės gretimų neuronų ir persiunčiantys ją toli esantiems neuronams. Kai kurie tokie tolimojo ryšio aksonai irgi sustorėja; taip aktuali informacija, pavyzdžiui greitai judančio plėšrūno ar grobio vaizdas tikslą pasiekia nedelsiant. Bet ne tokia skubi informacija – tai yra, didžioji jos dalis – siunčiama lėtesniais, plonesniais aksonais. Taip primatų vidutinis aksonų storis nedidėja, ir užtenka mažiau baltosios medžiagos.
Toks daugelio ryšių išlaikymas vietiniais, tik kelioms ląstelėms vykdant tolimus susijungimus, turėjo milžinišką įtaką primatų evoliucijai. Primatų smegenyse galėjo tilpti ne tik daugiau neuronų. Kaaso nuomone, tai paveikė daug labiau: tai pakeitė patį smegenų veikimo būdą. Kadangi dauguma ląstelių bendravo tik su greta esančiais partneriais, šie neuronai susiskirstė į lokalias grupes. Kiekvienoje tokioje grupėje neuronai specializavosi kokiai nors užduočiai – ir į toli esančias vietas siunčia tik galutinius grupės darbo rezultatus. Kitaip tariant, primatų smegenys tapo labiau pasiskirsčiusios. O daugėjant tokių vietinių grupių, dėl šio organizacinio pokyčio primatams galėjo vystytis vis daugiau ir daugiau kognityvinių gebėjimų.
Visų žinduolių smegenys suskirstytos į vadinamas „žievės plotus,” ir kiekviename jų yra po kelis milijonus neuronų. Ir kiekvienas toks žievės plotelis atlieka specializuotą užduotį: tarkime, vaizdo sistemoje yra atskiri ploteliai formų ribų atpažinimui ir objektų atpažinimui. Didesnių graužikų smegenys netampa labiau suskirstytos, pažymi Kaasas. Visų graužikų – nuo smulkiausios pelės iki dobermano dydžio kapibarų – smegenyse yra daugmaž tiek pat žievės plotų – apie 40. Bet primatų smegenys kitokios. Mažų primatų, tokių kaip galagos, smegenyse tokių plotų apie 100; marmozečių – apie 170, makakų – apie 270, o žmonių smegenyse – apie 360.
Primatų smegenyse kai kurie iš šių plotų perėmė naujas socialines užduotis, pavyzdžiui, kitų asmenų veidų ir emocijų atpažinimą, kalbos ar rašymo įgūdžius – šie įgūdžiai padėjo vystytis homininų kultūrai ir, tikriausiai, žmonių intelektui. „Dideles smegenis turintys primatai išties sugeba daugiau. Tuo tarpu didesnes smegenis turintys graužikai naujų gebėjimų, lyginant su mažesnes smegenis turinčiais, praktiškai negauna,” pastebi Kaasas.
Antropologai daug metų tyrinėjo svarbius smegenų struktūros pokyčius, įvykusius po H. erectus pasirodymo prieš 1,9 milijonus metų ar po homininų ir žmogbeždžionių atsiskyrimo prieš 8 milijonus. Bet Herculano-Houzel šį paveikslą papildė, nurodydama kitą esminį žmonių intelekto vystymosi momentą. Ji tam tikra prasme atrado naują žmonijos kilmės istoriją – ne menkiau svarbią, nei mūsų jau žinotą.
Ši istorija įvyko kiek anksčiau nei prieš 60 milijonų metų, neilgai trukus po to, kai ankstyvieji primatai vienas po kitų išsiskyrė į tris pagrindines žinduolių grupes: graužikus, kirstukus ir kaguanus (vadinamuosius „skraidančius lemūrus“).
Šie ankstyvieji primatai buvo mažesni už žiurkes. Naktimis, laikydamiesi už šakelių kibiais galūnių pirštais, tylutėliai kabarojosi medžių šakomis ir medžiojo vabzdžius. Jie visai neatrodė perspektyvūs, sako Herculano-Houzel.
Bet jų mažutėse smegenėlėse jau buvo įvykęs subtilus genų pokytis, apsprendžiantis besivystančio vaisiaus neuronų jungimąsi. Iš pradžių šis pokytis tikriausiai nieko ypatingo nedarė. Bet laikui bėgant, jis smarkiai atskyrė primatus nuo graužikų ir kitų grupių. Šis mažutėlis pokytis išlaikė nervų ląsteles mažas, net kai smegenys vis didėjo. Jis pakreipė primatų evoliucijos kelią dešimtims milijonų metų. Be jo nebūtų išsivystę žmonės.
Douglas Fox
www.theatlantic.com
* smegenų apsiaustas – paukščių smegenų struktūra, daugmaž atitinkanti žinduolių smegenų žievę