Internetas turėjo būti utopija. Kokia padėtis po 50 metų?  ()

Prieš pusę amžiaus nedidukas kariškių finansuojamas eksperimentas pasaulį pakeitė taip, kad tik dabar imame tai suvokti

Šiame 1969 spalio 29 dieną šiame UCLA kabinete, programavimo studentas pasiuntė pirmąją žinutę, naudodamas modernaus interneto pirmtaką ARPANET
Šiame 1969 spalio 29 dieną šiame UCLA kabinete, programavimo studentas pasiuntė pirmąją žinutę, naudodamas modernaus interneto pirmtaką ARPANET
© ROBYN BECK | Getty Images

Jis prasidėjo – kai kas pasakytų, kaip ir turėjo – nuo klaidos pranešimo. Vėlyvą 1969 metų spalio 29-osios vakarą, studentas programuotojas Charles Kline pabandė nusiųsti tekstą iš Kalifornijos universiteto Los Angele (UCLA) kompiuterio, į kitą, esantį daugiau nei už 500 kilometrų nuo Kalifornijos pakrantės Stanfordo tyrimų institute.

Žinutė turėjo būti „LOGIN“. Kline'ui pavyko nusiųsti „LO“ ir sistema užlūžo. Po valandos buvo nusiųsta visa žinutė. Įvyko debiutas to, kas ilgainiui pavirs didžiausiu komunikacijų tinklu žmonijos istorijoje: interneto

Galima sakyti, kad niekas to, kas nutiko, tinkamai neįvertino. „Žinojome, kad kuriame svarbią naują technologiją, kuri, tikėjomės, bus naudinga daliai gyventojų, tačiau nė neįtarėme, koks tai buvo reikšmingas momentas,“ vėliau pasakojo Kline'o vadovas Leonard Kleinrock. Po penkiasdešimties metų mes vis dar tik pradedame suvokti pasekmes.

Interneto pirmtakas, Pažangių tyrimų projektų tinklas (Advanced Research Projects Agency Network – ARPANET), buvo akademinis projektas, kurio tikslas – leisti kompiuteriams dalytis informacija. Finansuojami JAV Gynybos departamento, UCLA ir Stanfordo kompiuteriai tapo pirmaisiais dviem šio tinklo mazgais. Iki 1969 gruodžuio buvo instaliuoti dar du: Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje ir Jutos universiteto Salt Lake Cityje.

1973 metais ARPANET tapo tarptautiniu, palydoviniu ryšiu susijungęs su mazgais Norvegijos seisminiame masyve Kjeller netoli Oslo ie Londono universiteto koledže (UCL). Dabar optiniai kabeliai jūros dugne ir sausumoje, papildomi palydovų jungtimis ir ne tokio aukšto techninio lygio varinėmis telefono linijomis, užtikrina beveik visuotinę prieigą.

Pagrindiniai modernaus interneto veikimo principai buvo jau ir pačioje pradžioje. Svabiausia, nebuvo centralizuotos kontrolės. ARPANET buvo paskirstytas „tinklų tinklas“. Informacija keliavo iš mazgo į mazgą tarp tinklų ar pačiuose tinkluose, suskaidyta į šimtus ar tūkstančius smulkių paketų. Jei vienas mazgas neveikdavo, informacija galėjo keliauti per kitą mazgą, ir kiekvienas paketas trajektoriją pasirenka pagal ankstesnes.

Šią koncepciją, vadinamą paketų perjungimu, septintojo dešimtmečio pradžioje sukūrė nepriklausoma tyrėjų grupė iš JK ir JAV, kuriai priklausė ir Kleinrocko komanda. „Taip sukuriama labai atspari sistema,“ sako Johnny Ryan iš technologijų firmos Brave, knygos A History of the Internet and the Digital Future autorius. „Šie paketai aklai eina per tinklą, stengdamiesi rasti greitą maršrutą.“

Bendrai komunikacijai reikėjo ir bendros kalbos. Ja tapusį standartų rinkinį, vadinamą TCP/IP – Perdavimo kontrolės protokolas/Interneto protokolas (Transmission Control Protocol and Internet Protocol) – pirmiausia viešai paskelbė informatikai Vint Cerf ir Bob Kahn 1974. Jie, be viso kito, aprašo standartinį paketų formatą ir unifikuotą adresavimo sistemą, kuria tinklai galėtų identifikuoti vienas kitą. Tokie IP adresai ir dabar priskiriami visiems prie tinklo prijungtiems kompiuteriams.

„Tai buvo proveržis,“ sako informatikė Wendy Hall iš Southamptono universiteto, JK. Atviras ir laisvas TCP/IP suteikė galimybę bet kam prijungti kompiuterį prie tinklo, ir bet kokiems kompiuteriams bendrauti. 1983 metų sausio 1 dieną ARPANET priėmė jį kaip „internetinklio“ standartą ir gimė modernus internetas.

Iš pradžių jis jungė tik mažą grupelę bendraminčių akademikų. „Jis buvo itin naudingas, siunčiant duomenis tarp nutolusių mokslininkų grupių,“ sako Grant Blank iš Oxfordo interneto instituto JK. Jokios formalios priežiūros politikos nebuvo, bet žmonės retai elgdavosi netinkamai. Kaip pažymėta MIT kompiuterijos vadove, kur aptariamas tinklo etiketas, „elektroninių laiškų siuntimas ARPAnet tinklu komerciniais ar politiniais tikslais yra antisocialus ir nelegalus. Siųsdami tokias žinutes, galite įžeisti daug žmonių.“

Platyn ir platyn

Tai buvo „tinka viskas, laisva visiems, geros valios požiūris“, sako Ryan – toks, koks liko, internetui augant. „Daugelio dabartinių problemų šaknyskilo iš to periodo,“ pažymi Blackas.

Vienas iš to pavyzdžių – įmontuoto saugumo nebuvimas. „Iš esmės, standartinis elgesys buvo pasitikėti visais kitais,“ sako Blackas. Internetui išplitus ir tapus viešam, jis tapo prieinamas apgaulėms ir nusikaltimams. Naudojimui plečiantis, tinklo anonimiškumas, kai naudotojus identifkuoja tik jų IP adresas, taip pat paskatino klaidingos informacijos ir kenksmingo turinio plitimą.

Kairėje, SDS Sigma-7 buvo pirmasis prie interneto prijungtas kompiuteris. Dešinėje – pirmasis pasaulyje maršrutizatorius, 1969-10-29 užmezgęs pirmąjį ryšį tarp dviejų kompiuterių
Kairėje, SDS Sigma-7 buvo pirmasis prie interneto prijungtas kompiuteris. Dešinėje – pirmasis pasaulyje maršrutizatorius, 1969-10-29 užmezgęs pirmąjį ryšį tarp dviejų kompiuterių
© Wikimedia Commons

Interneto pasiekiamumą didino atvirą interneto prigimtį panaudojusi kertinė programinė įranga. Tarp jų svarbiausia buvo World Wide Web. Tinklą, kuriame panaudojant adresavimo ir publikavimo protokolų rinkinį, skirtinguose kompiuteriuose esančius dokumentus buvo galima paviešinti ir susieti tarpusavyje nuorodomis, 1989 metais sukūrė Tim Berners-Lee, tada dirbęs tyrėju CERN dalelių fizikos centre netoli Ženevos, Šveicarijoje. 1990 metais Berners-Lee taip pat parašė pirmąją interneto naršyklę, ir 1991 metais tinklas tapo viešai prieinamu.

Nors dabar pakaitomis naudojame terminus „internetas“ ir „tinklas“, jie nėra tas pats dalykas. „Internetas yra infrastruktūra, kurioje yra tiek daug dalykų,“ sako Ryanas. „Tinklas – tik vienas iš jų.“ Kiti yra, pavyzdžiui, elektroninis paštas, kuris iš pradžių daugelį žmonių ir patraukė prisijungti prie interneto, žinučių programos ir failų dalinimosi tarnybos. Augant šioms viešai prieinamoms interneto sritims, neatsiliko ir paralelinės, „tamsiojo tinklo“ tarnybos.

Visa kita – dabartinė istorija. Viešasis internetas iš tiesų įsigalėjo dešimtojo dešimtmečio viduryje, ir atsirado poreikis organizuoti informaciją ir padaryti ją lengvai prieinamą. Paieškos variklių – ypač Google's PageRank modelio, naudojančio algoritmus, pateikiančius populiaresnių svetainių rezultatus – vystymas visam laikui pakeitė interneto vaizdą, paversdamas tinklą informacijos lobynu, kokiu jis dabar yra.

„Pelnas, kadaise laikytas antisocialiu, tapo interneto raison d'être“

Tai, kaip ir vėlesnis socialinių medijų sprogimas, nutiesė kelią komercializavimui. Vien akių, įbestų į tokias svetaines, kaip Google and Facebook skaičius, ir beprecedentė galimybė surinktus duomenis apie asmenų pomėgius, polinkius ir nuotaikas parduoti reklamdaviams, pavertė internetą kelių kompanijų aukso kasykla. Pernai skaitmeninė reklama užėmė daugiau nei 85 procentus iš $136,8 milijardų Google motininės bendrovės, Alphabet, pajamų.

Galingų verslo interesų augimas žymėjo decentralizuoto, atviro interneto idealų poslinkį. Viena vertus, jo egalitariška prigimtis „suplokštino“ galios ir socialines hierarchijas, bet reguliavimo nebuvimas suteikia galimybes neribotam komerciniam augimui. Pelnas, kadaise laikytas antisocialiu, tapo interneto raison d'être. Kompanijos, kurios veikia tinakmai – Alphabet, Amazon, Facebook, Netflix – gali pasiekti didelę masto ekonomiją. „Yra nugalėtojas-pasiima-viską sistema, kur kelios kompanijos gali turėti monopolijų kaskadas,“ pažymi Ryanas.

Esant tokiai galios koncentracijai, pradėjo centralizuotis ir interneto infrastruktūra. Debesų kompiuterijos, pradėtos tokių kompanijų kaip Amazon, augimas, reiškia, kad daugiau informacijos teka per didžiulius serverių masyvus, kur ji saugoma ir apdorojama.

Visa tai rodo, kad kitas interneto pusšimtis metų bus visiškai kitoks. „Šią interneto centralizavimo tendenciją kaip nors pakeisti būtų galima tik reguliavimu ir būtinu reguliavimo laikymusi,“ sako Ryanas. Pirmieji 50 interneto augimo metų buvo laisvo augimo – tiek gero, tiek blogo – istorija. Dabar mums iškyla klausimas, ar kas nors galėtų ir turėtų jį kontroliuoti – ir jei taip, tai kaip.

Tamsioji pusė

Nuo pat pradžių internete buvo prietemų zonų: tinklo dalių, tyčia nuo viešos prieigos slepiamų tinklo dalių. Pirminį „tamsųjį tinklą“ sudarė ARPANET mazgai, kurie žinutes gaudavo, tačiau kurių nebūdavo tinklo sąrašuose, ir kurie nepatvirtindavo žinučių gavimo ir į jas neatsakydavo. Dabar turbūt ryškiausias tamsiojo tinklo pavyzdys yra Tor tinklas, kuriame naudotojai gali nuslėpti savo tapatybę ir bendrauti anonimiškai. „The Onion Router“ santrumpa žymimame Tor tinkle naudojami šifravimo sluoksniai, panašiai, kaip svogūno, taip galima siųsti duomenis, neatskleidžiant unikalaus kompiuterio IP adreso.

Lygiai kaip internetas dažnai painiojamas su tinklu, tamsusis tinklas dažnai maišomas su giliuoju tinklu, tinklo dalimi, kurios paprastai tokie paieškos varikliai, kaip Google neindeksuoja. Tai gali būti naudojama daugeliui teisėtų dalykų. Iš tiesų, daugelis mūsų esame giliojo tinklo dalis, jei naudojame internetinį paštą, kompanijos intranetą ar ribojamo pasiekiamumo socialinės medijos profilį.

Tamsusi tinklas ir Tor žmonių protuose dažnai asocijuojama su tokiomis neteisėtomis veiklomis kaip prekyba narkotikais ar ginklais tokiose internetinėse prekyvietėse kaip Silk Road. Bet tamsiojo tinklo anonimiškumas gali padėti pasitarnauti, darbuotojams atskleidžiant jų kompanijų nelegalius veiksmus ir apsaugoti autoritariniuose režimuose gyvenančius žmones nuo cenzūros – tai ne toks jau menkas bonusas, turint omenyje interneto dabar patiriamą spaudimą.

Donna Lu

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(27)
(2)
(25)

Komentarai ()