Iš kur parduotuvėje atsiranda bananai, ką daugiausiai valgo lietuviai ir tikroji mūsų kasdien vartojamo maisto „kaina“  (5)

Pagalvokite apie šiandien valgytus pusryčius, pietus ar vakarienę… Kokį kelią nukeliavo šie maisto produktai, kol pateko į Jūsų virtuvę? Ką bendro turi Jūsų suvalgytas sumuštinis ir sparčiai kertami atogrąžų miškai? Ar maitindamiesi sveikai ir įvairiai neprisidedame prie kitų šalių žmonių skurdo, nekenkiame ir savo pačių aplinkai?


Esame įpratę prie įvairiausių produktų pilnų lentynų parduotuvėse. Ištisus metus mus džiugina egzotiniai vaisiai bei šviežios daržovės. Nepritrūkstame ir įvairiausių pusgaminių, užkandžių, „pasaulio virtuvės“ produktų… Tačiau iš kur šie produktai atkeliavo, iš kur kilę mūsų mėgstamų gaminių ingredientai, kiek kilometrų jie keliavo iki mūsų? Kiek žmonių darbo, vandens, pesticidų ir kitų resursų prireikė jiems užauginti?

Pasak Lietuvos vartotojų instituto prezidentės, dr. Zitos Čeponytės, jei žmonės geriau suprastų iš kur atsiranda maistas, gilintųsi į etiketes, galbūt pradėtų tausiau ir atsakingiau vartoti.

Kaip vartojame maistą Lietuvoje?

Pasirodo, jog lietuviai – vieni daugiausiai išlaidaujančių maistui Europoje. 2019-aisiais pagal maisto ir nealkoholinių gėrimų suvartojimą vienam gyventojui mus lenkė tik Rumunija. Išlaidos maistui sudaro net penktadalį (20.2%) visų vieno namų ūkio išlaidų, o tai gerokai aukščiau nei bendras Europos vidurkis!

Ką už šią sumą perkame? Turbūt nieko nestebins tai, jog daugiausiai lietuviai išleidžia pienui ir pieno produktams, kiaušiniams, grūdams, bulvėms ir kitoms daržovėms, bei mėsai.

Tiesa, pasirodo lietuviai – tikri mėsėdžiai! Suvartojame tiek pat mėsos vienam žmogui, kiek didžiausi mėsos vartotojai pasaulyje, JAV – apie 98 kg per metus. Dar labiau gasdinanti tendencija ta, kad mėsos suvartojimas ne tik nemažėja, tačiau ir didėja. Nors pasaulyje vis populiarėja vegetarizmas bei veganizmas – dėl aplinkos tausojimo, gyvūnų gerovės, sveikatingumo ir kitų priežasčių – lietuviai ne tik, kad nepradeda valgyti mažiau mėsos, tačiau šis skaičius netgi auga. Nuo 2015-ųjų šis rodiklis išaugo daugiau nei 10%, o apklausos rodo, kad tiesiog nesame nusiteikę vartoti mažiau mėsos.

 

 

Pasak Lietuvos vartotojų instituto prezidentės, dr. Zitos Čeponytės, vartotojams trūksta informacijos apie tai, kokią įtaką aplinkai daro vien raudonos mėsos gamyba. Pavyzdžiui, vienam kilogramui jautienos pagaminti yra sunaudojama 15 tūkstančių litrų vandens. Šis įspūdingas skaičius apskaičiuojamas naudojant specialią metodiką – įskaičiuojama, kiek vandens sunaudojama užauginti gyvūnų pašarams, lietaus vandens, laistančio žolę galvijų ganyklose, vandens, sunaudoto gamybai mėsos perdirbimo įmonėse, transportavimui, kiekis ir t.t.

Be to, nors gana daug mėsos pasigaminame patys, suvartojame dar daugiau. Taigi prisideda importo iš kitų šalių sąnaudos, o sukontroliuoti aplinkai daromą žalą darosi dar sudėtingiau.

Kur ir kaip užauga mūsų taip mėgiami vaisiai ir daržovės?

Nors jautienos ir kitų mėsos produktų nesunkiai galime užsiauginti ir Lietuvoje, didelę dalį parduotuvių vitrinų užima iš svetur atvežti produktai. O kai kurie iš jų nukeliavo itin ilgą kelią.

Turbūt sunkiai įsivaizduojame savo kasdienybę be bananų ar apelsinų, greipfrutų, kitų egzotinių vaisių? Ar kada susimąstėte, iš kur šie, dabar visiškai įprasti ir kasdieniai vaisiai atkeliauja?

Bananai – vieni dažniausiai vartojamų vaisių mūsų šalyje. Jų parduotuvėse galime gauti ištisus metus – net gūdžią žiemą galime mėgautis šiais iš karštų kraštų kilusiais vaisiais.

Skaitomiausi Naujausi

 

Bananus mėgstame ne tik mes – tai populiarus vaisius visame pasaulyje. Tačiau kiek šis pomėgis kainuoja bananus auginančioms šalims?

Pagrindinės bananus Lietuvai tiekiančios šalys yra Ekvadoras ir Kosta Rika – vieni didžiausių bananų augintojų pasaulyje. Ir, nors bananų auginimas ir eksportas sudaro tikrai nemažą šių šalių ekonomikos dalį, ši veikla susijusi ir su daugybe problemų.

Nors džiaugiamės galėdami nusipirkti pigesnį produktą, ir dažnai esame nepatenkinti kylančiomis maisto kainomis, ko gero, retai pagalvojame, kokia mūsų sumokėtos sumos dalis tenka fermoje dirbantiems žmonėms, ir ar jos pakanka. Iš tiesų, didžiausią dalį bananų kainos sudaro mažmeninių prekybininkų uždarbis (2014 m. ši dalis sudarė net 37% banano kainos). Tuo tarpu tik maža mūsų sumokamos sumos dalis tenka plantacijoje prakaitą dėl mūsų mėgstamo vaisiaus liejančiam darbuotojui (2014 m. ši dalis sudarė tik 8.2% banano kainos).

Pasak „Žali.lt“ susivienijimo 2016-aisiais atlikto tyrimo, darbo sąlygos bananų plantacijose vis prastėja. Didmeniniai ir mažmeniniai prekybininkai bananus importuojančiose šalyse turi didelę perkamąją ir derybinę galią, todėl diktuoja savo kainas, o padidėję kaštai perkeliami darbuotojams, mažinant užmokestį, skiriant vis mažiau dėmesio tinkamų darbo sąlygų užtikrinimui ir t.t. Tuo tarpu „sąžiningos prekybos“ (angl., „fair trade“), siekančios užtikrinti sąžiningą ir pakankamą užmokestį darbuotojams, pasiūlos Lietuvos rinkoje praktiškai nėra.

 

Be to, su bananų bei kitų egzotinių vaisių auginimu susijusios ir daugybė aplinkosaugos bei visuomenės sveikatos problemų. Plantacijoms plėsti iškertami ištisi miškų plotai, sunaikinamos natūralios buveinės, todėl keliama grėsmė vietinėms ekosistemoms ir bioįvairovei. Tuo tarpu vaisiai (ypač bananai – dėl savo neatsparumo įvairiems kenkėjams) purškiami dideliais pesticidų kiekiais. Šios nuolat ant laukų purškiamos cheminės medžiagos daro įtaką aplinkiniams gyventojams, sukelia rimtų sveikatos problemų.

Visgi, nors mūsų klimato nepakeisi, ir bananų ar apelsinų šiltnamiuose užsiauginti vargu, ar pavyks, nebūtina visiškai atsisakyti vaisių. Tačiau turėtume ieškoti alternatyvų, domėtis iš kur jie atkeliauja, rinktis „sąžininkos prekybos“ ar ekologiškai išaugintus produktus, sukurti tokių produktų paklausą. O taip pat, žinoma, rinktis daugiau vietoje išaugintų, ar iš Europos šalių importuojamų vaisių ir daržovių.

Palmių aliejus – „slaptas“ šiuolaikinio maisto ingredientas

Alyvpalmių aliejus, dažnai vadinamas tiesiog „palmių aliejumi“ plačiai naudojamas visame pasaulyje. Jis ypač populiarus įvairiuose pusgaminiuose, saldumynuose, kepiniuose, skrudinimui. Taip pat ir augalinių pieno produktų alternatyvų bei pigesnių produktų, tokių kaip margarinas ar tepūs riebalų mišiniai, gamybai.

Šis aliejus yra gana pigus, o savo savybėmis labai patrauklus maisto gamintojams – skirtingai nuo kitų augalinių aliejų, alyvpalmių aliejus turi net 50% sočiųjų riebalų rūgščių. Todėl kambario temperatūroje yra beveik kietas, tuo labai panašus į sviestą, ir gali jį iš dalies pakeisti bei būti naudingas gaminant įvairius maisto gaminius.

 

Vis dėlto egzistuoja ir tamsioji šios žaliavos gavimo ir naudojimo pusė. Dėl didelės pasaulinės paklausos, palmių plantacijoms plėsti iškertami milžiniški atogrąžų miškų plotai. Tiesą sakant, alyvpalmių pramonė yra viena pagrindinių miškų kirtimo priežasčių Indonezijoje ir Malaizijoje. Dėl to sunaikinamos buveinės, nyksta įvairios organizmų rūšys, tarp jų orangutanai ir kiti gyvūnai.

Be to, dažniausiai pramonėje naudojamas rafinuotas alyvpalmių aliejus gali turėti ir kancerogeninių savybių. Didelio alyvpalmių aliejaus vartojimo reiktų vengti ir dėl jo sudėtyje esančių sočiųjų riebalų rūgščių, kurios gali daryti neigiamą įtaką sveikatai, lygiai taip pat, kaip gyvūninės kilmės riebalai.

Net jei neperkate pigiausių pieno pakaitalų ar neskrudinate maisto palmių aliejuje, paanalizavę gaminių etiketes, jo rastumėte beveik visur: nuo mėgstamo šokoladinio batonėlio, iki traškučių, krekerių, sausų pusryčių, greitai paruošiamų makaronų ir kt. Žinoma, jog visų šių produktų atsisakyti nėra lengva. Tačiau prieš vartodami, derėtų bent jau pasidomėti, kas yra perkamo gaminio sudėtyje, ir pagalvoti apie mūsų vartojimo daromą įtaką kitų šalių gyventojams bei aplinkai.

Apie trečdalį maisto – tiesiog išmetame

Dažnai esame linkę manyti, kad daugiausia maisto iššvaistoma dideliuose ūkiuose, maisto gaminimo įstaigose, parduotuvėse ir pan. Vis dėl to skaudi tiesa ta, kad daugiausia maisto iššvaistome būtent mes – vartotojai. Pasak Lietuvos vartotojų instituto prezidentės, dr. Zitos Čeponytės, palyginus su kitomis Europos šalimis, pagal maisto švaistymą esame daugmaž per vidurį. Per metus namų ūkiai išvaisto net 58 kg maisto vienam gyventojui. Turint omenyje, kiek išteklių reikia maistui išauginti, transportuoti, sąžiningai atsiskaityti su gamintojais, bei kokią neigiamą įtaką aplinkai maisto pramonė daro visame pasaulyje, tai išties skaudūs skaičiai.

 

Tiesa, pastaruoju metu požiūrį į maistą keičia ir COVID-19 pandemija. Anot dr. Čeponytės, žmonės eina į parduotuves rečiau, perka maistą labiau apgalvoję, ko jiems reikia, susidarę meniu ir reikiamų produktų sąrašus. Tuo tarpu, daugiau laiko praleisdami namuose, žmonės taip pat daugiau gamina, kūrybingiau panaudoja maisto likučius, taigi ir mažiau švaisto.

Galbūt šie teigiami įpročiai užsiliks ir po pandemijos pabaigos? O svarbiausia – galbūt pradėsime daugiau domėtis iš kur maistas ir ištekliai atsiranda, koks ilgas kartais gali būti maisto kelias, bei kokia tikroji kaina to, ką šiandien dedame ant pusryčių, pietų ar vakarienės stalo?

Šaltiniai:

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Eglė Marija Ramanauskaitė
(3)
(8)
(-5)

Komentarai (5)