Kosmoso lenktynių istorija – nuo pirmojo palydovo iki Mėnulio  (0)

Pirmasis dirbtinis žemės palydovas ir apskritai pirmasis kosminis aparatas, sėkmingai išvestas į Žemės geocentrinę orbitą buvo sovietų palydovas „Sputnik 1“ (rusiškai „Спутник-1”, kitaip ПС-1 – “Простейший Спутник-1”, liet. “paprasčiausias palydovas”). Šiuo palydovu buvo nustatytas žemės atmosferos sluoksnių tankumas keičiantis orbitai. „Sputnik 1“ tapo Tarybų Sąjungos „Sputnik“ programos pradininku, jo paleidimas paskatino vadinamąsias Kosmoso varžybas Šaltojo karo laikotarpiu. Šį mėnesį Rusija minėjo 50-tąsias palydovo metines, o mes pristatome išsamią kosminės eros pradžios istoriją.

Raketų nešėjų istorija

Kalbant apie kosminės eros pradžią pirmiausia reikia paminėti raketų nešėjų istoriją – nes tik jų dėka atsirado galimybė nugalėti Žemės trauką. Kosminių raketų epocha prasidėjo 1942 m. spalio 3 d. mažame Baltijos jūros pusiasalyje prie šiaurinių Vokietijos krantų. Ten, Pėnemiundės poligone, nacių Vokietija pirmąkart sėkmingai išbandė artilerijos raketą A-4, vėliau pavadintą V-2. Degančių dujų stulpo stumiama raketa pasiekė beveik 5,5 tūkst. kilometrų per valandą greitį, pakilo į viršų apie 20 km ir nuskriejo daugiau kaip 200 km nuotolį. Greitai V-2 buvo pradėtos gaminti masiškai, išnaudojant greta esančios Nordhauseno koncentracijos stovyklos kalinių darbą. Tūkstančius šių raketų karo pabaigoje Hitleris pasiuntė į Londoną ir kitus Pietų Anglijos miestus.

Berlyno ginklų pramonės ministerija įsakė raketų kūrimo grupei sunaikinti visus slaptus dokumentas. Tyrimams vadovavęs Wernheris von Braunas nepakluso ir paslėpė brėžinius apleistoje šachtoje Harco kalnuose, kad vėliau juos iš ten pasiimtų. Hitleris netgi buvo nurodęs išžudyti konstruktorius, kad tik jų žinios nepasiektų priešo. Bet šiems kėslams išsipildyti nebuvo lemta ir W. von Braunas su savo komanda 1945 m. gegužės mėn. sugebėjo pasiekti amerikiečių užimtą teritoriją ir pasiduoti į nelaisvę.

Wernheris von Braunas

Raudonoji armija vokiečių raketų poligoną užėmė 1944 m. rugsėjį, bet pradžioje jis jos ekspertus mažai domino. Gal rusai ieškodami kitų trofėjų raketas būtų išvis pražiopsoję, jei ne Čerčilis, atkakliai "bombarduojantis" Staliną savo prašymais įsileisti ten britų ekspertus. Tik po to, kai atvyko britų komanda su tiksliais žemėlapiais, rodančiais, kur buvo raketų paleidimo aikštelė ir daug jų nukritimo vietų, poligoną supusios pelkės buvo apieškotos pėda po pėdos. Rusams pavyko surasti visą V-2 variklį ir daug kitų liekanų. Visos jos buvo nedelsiant nugabentos į Maskvą - į institutą NII 1, - kur buvo imtasi ypatingų slaptumo priemonių.

Instituto specialistai pradžioje negalėjo patikėti savo akims. Raketos tūta buvo tiems laikams sunkiai suvokiamo dydžio. 1943 m. sukurta geriausia SSSR skystakurė raketa išvystydavo 1,5 tonos trauką, o atrastojo V-2 variklio trauka siekė 30 tonų. Dar 1946 m. sovietų specialistai kartu su išlikusiais jų okupuotoje zonoje vokiečių inžinieriais atstatė V-2 gamybos liniją ir pagamino apie tuziną raketų. Kitais metais visa tai, - ir gamykla, ir patys inžinieriai - iškeliavo į SSSR, į atkampiuose rajonuose įsikūrusius slaptus institutus ir gamyklas.

Dešimt metų tvyrojo tyla, bet 1957 m. spalio 4 d. 22 val. 28 min. Maskvos laiku ją nutraukė pirmojo "sputniko" pypsėjimas iš kosmoso. Rusai sugebėjo sukurti tokią galingą raketą, kad ji nugalėjo net ir Žemės trauką. Tai buvo toks didžiulis pasiekimas, jog Tarptautinė astronautikos federacija 1967 metais paskelbė 1957 metų spalio 4-ąją Žmonijos kosminės eros pradžios diena.

„Sputniko“ startas – kosminių lenktynių pradžia

Palydovą iškėlė raketa-nešėja R-7 iš 5-ojo SSRS gynybos ministerijos mokslinio tyrimo poligono, vėliau pavadinto Baikonūro kosmodromu. Praėjus 295 sekundėms nuo starto PS-1ir pagrindinis 7,5 tonos svorio raketos skyrius buvo iškeltas į elipsės formos orbitą, kurios apogėjus - 947 km, o perigėjus - 288 km . 315-ąją sekundę po starto "Sputnikas" atsiskyrė nuo raketos-nešėjos antrosios pakopos, ir netrukus jo signalus išgirdo visas pasaulis.

Baikonūro kosmodromo statybos

Baikonūro kosmodromo statybos

Sovietų apskaičiavimu, palydovas skriejo apie 30 000 km per valandą greičiu; radijo signalus skleidė 20,005 ir 40,002 MHz dažniu, kuriuos galėjo priimti mokslininkai bei radijo mėgėjai visame pasaulyje. „Sputnik 1“ radijo signalus skleidė iki 1957 m. spalio 26 d., kol išseko siųstuvo baterijos. Pats palydovas 1958 m. vasario 4 d., nuo starto praėjus 92 dienoms ir 1 440 kartus apsisuko aplink Žemę, sudegė patekęs į Žemės atmosferą, orbita aplink Žemę nuskriejęs apie 60 milijonų kilometrų.

Kosminis aparatas PS-1 („Sputnik 1“) buvo 580 mm sfera, pagaminta iš nušlifuoto 2 mm storio aliuminio AMG6T lydinio su keturiomis 2,4–2,9 m ilgio antenomis. Pilna masė 83,6 kg. Hermetiško korpuso viduje buvo sumontuoti tokie įrenginiai: elektrocheminis srovės šaltinis, radijo signalų perdavimo įrenginys, ventiliatorius, termorėlė ir termoreguliacijos sistema, komutacinis elektroautomatikos įrenginys, temperatūros ir slėgio jutikliai, kabelių tinklas. Vidinė palydovo ertmė užpildyta sausu azotu (0,13 MPa slėgis).

Pagamintas per tris mėnesius „Sputnikas“ buvo ne ką didesnis už krepšinio kamuolį, tačiau nušveistas iki blizgesio, kad geriau atspindėtų saulės spindulius ir neperkaistų.

"Sputnik" konstrukcija 

Elektrocheminis srovės šaltinis, svėręs 51 kg sudarytas iš 3 sidabro-cinko akumuliatorių: dvi baterijos buvo naudojamos radijo perdavimo sistemoms maitinti, trečioji – termoreguliacijos sistemai.

Radijo signalų perdavimo įrenginys (masė 3,5 kg) įjungdavo du siųstuvus, dirbusius 20,005 ir 40,002 MHz dažniais, kiekvieno jų išėjimo galia apie 1 W. Telemetrinė informacija apie temperatūrą ir slėgį buvo perduodama keičiant siunčiamų radijo signalų dažnį ir keičiant pauzę tarp jų. Kiekvienam siųstuvui buvo sumontuotos po 2 antenos, tarp kurių kampas 70°.

Termoreguliacijos sistemą sudarė radiatorius (aušintuvas) ir dujinis kontūras, priverstinė dujų cirkuliacija hermetiniame korpuse buvo sukuriama ventiliatoriaus pagalba. Bimetalinė termorėlė, temperatūrai pakilus aukščiau 36°C įjungdavo ventiliatorių ir cirkuliuojantis azotas veikdavo kaip šilumos pernešėjas iš labiau įkaitusių hermetinio korpuso vietų į kitą, kurioje buvo sumontuotas radiatorius. Temperatūrai nukritus iki 20°C, ventiliatorius išsijungdavo.

Komutacinis elektroautomatikos įrenginys buvo skirtas įjungti maitinimo šaltinius po to, kai „Sputnik 1“ buvo išvestas į orbitą ir atsiskyrė nuo raketos-nešėjos.

„Sputniko“ sukelta audra

Palydovo konstruktorių vadas Sergejus Koroliovas (Сергей Павлович Королев) pranešė apie sėkmę tuometiniam sovietų lyderiui. Šalia Nikitos Chruščiovo tuomet buvęs jo sūnus pasakoja, kad tėvas išklausęs palydovo pyptelėjimą nuėjo miegoti: jis deramai neįvertino šio įvykio, laikė vienu iš sovietų technikos pasiekimų.

1957 m. spalio 4-osios pavakare, kai palydovas suko antrąjį ratą aplink Žemę, į Sovietų sąjungos ambasados Vašingtone surengtą priėmimą susirinko kelios dešimtys mokslininkų iš įvairių pasaulio šalių. Apie tai, kad palydovas, kurį jie planavo paleisti Žemės tyrimo tikslais, jau sukosi aplink planetą, niekas iš jų nežinojo.

Tą penktadienio vakarą mokslininkai buvo pakviesti į ambasadą konferencijos, kuri buvo surengta pažymint Tarptautinius geofizikos metus, pabaigos proga. Nuo 1957 m. liepos iki 1958 m. gruodžio, maksimalaus Saulės aktyvumo metu, mokslininkai ketino tirti jos poveikį Žemės magnetiniam laukui. Ir ne bet kaip, o pasitelkę palydovą.

Šiuo įtemptu šaltojo karo etapu bendras mokslinis projektas buvo ypatinga išimtis. Lygiai taip pat, kaip ir iškilmingas priėmimas sovietų ambasadoje: tuomet mokslininkai abiejose „geležinės uždangos“ pusėse darbavosi kurdami naują bombą ir tarpžemynines raketas.

1955 m. Amerikos vyriausybė pareiškė, kad pasitinkant Tarptautinius geofizikos metus JAV ketina paleisti į kosmosą palydovą. Po keturių dienų tą patį paskelbė ir Sovietų sąjunga, niekaip, beje, nekonkretizavusi savo planų. Amerikiečių mokslininkai tikėjosi, kad per priėmimą sovietų ambasadoje jiems pagaliau pavyks šį bei tą sužinoti apie sovietų kosminį projektą. Tačiau jie visiškai nesitikėjo sužinoti tiek daug.

Pirmojo palydovo startas

Pirmojo palydovo startas

Žinia apie sovietų palydovo paleidimą pribloškė amerikiečius. Mokslininkai iš Sovietų sąjungos sutrikę priiminėjo sveikinimus. Jų atstovas Anatolijus Blagonravovas buvo priverstas prisipažinti, kad beveik 84 kilogramus sveriančiame 58 cm skersmens aliumininiame rutulyje be termometro ir trumpųjų bangų siųstuvo daugiau ničnieko nebuvo.

Palydovas tik pypsėjo – nieko daugiau jis nesugebėjo. Tačiau politinis „mažylio“ ir jo signalų, kuriuos galėjo priiminėti kiekvienas radijo mėgėjas, poveikis buvo triuškinamas, rašo. Gi pati Sovietų Sąjunga vis dar dorai nesuprato šio įvykio reikšmės.

Kitą dieną sovietų svarbiausias laikraštis „Pravda“ patalpino menką žinutę. Nors "Sputniko" paleidimo oficiali sovietų žiniasklaida iš pradžių nesureikšmino, tačiau jis greitai pelnė pagarbios baimės kupinas antraštes Vakarų laikraščiuose ir išmušė iš vėžių Jungtines Valstijas. Vien faktas, kad „Sputnikas“ periodiškai vis praskirsdavo virš JAV, Amerikos vyriausybę pasiutusiai erzino. O po poros dienų jau ir laikraštyje „Pravda“ pasirodė didžiuliai straipsniai apie palydovo skrydį.

Lenktynės, kurias galėjo laimėti ir JAV

Net Sovietai nesitikėjo tokio efekto, nes palydovas jiems tebuvo greita ir paprasta išeitis iš tuo metu susidariusios keblios padėties. Tarpžemyninės balistinės raketos „R-7“ bandymo metu jos atominės kovinės galvutės maketas, užuot pataikęs į taikinį, sudegė atmosferoje. Jį reikėjo visiškai perdaryti. Buvo dar dvi atsarginės raketos, kurias reikėjo išbandyti iki to laiko, kol inžinieriai perdarinės kovinės galvutės konstrukciją. Sovietai priėmė spontanišką sprendimą: užuot perniek laidžius raketas, jas galima panaudoti palydovo išvedimui į orbitą.

Pirmojo palydovo „Sputnik 1“ projekto sumanymas užfiksuotas 1954 m. gegužės 26 d. Tuomet inžinierius Sergejus Koroliovas tuometiniam gynybos pramonės ministrui Dmitrijui Ustinovui pateikė pasiūlymą sukurti dirbtinį žemės palydovą bei perdavė jam Michailo Tikonravovo įspūdžius apie panašius ketinimus užsienyje. M.Tikonravovas pabrėžė, kad dirbtinis palydovas – neišvengiama pakopa, kuriant raketines technologijas. 1955 m. liepos 29 d. JAV prezidentas Dvaitas Eizenhoveris per savo atstovą spaudai paskelbė, jog artimiausiu metu ketina paleisti dirbtinį žemės palydovą. Po savaitės, 1955 m. rugpjūčio 8 d., Tarybų sąjungos Komunistų partijos centro komiteto prezidiumas pritarė dirbtinio žemės palydovo kūrimo idėjai.

Tačiau suplanuoto dirbtinio dangaus kūno, kuris buvo skirtas Žemės magnetiniam laukui matuoti, tuo metu dar nebuvo. „Kaip visada, Mokslų akademija nesugebėjo pagaminti prietaisų iki numatyto laiko“, - prisimena 96 metų tuometinis raketos „R-7“ valdymo sistemos konstruktorius Borisas Čertokas. Todėl vyriausiasis konstruktorius Sergejus Koroliovas pasiūlė greitosiomis surinkti vieną paprastą palydovą be jokios aparatūros. Priešingu atveju, sakė Čertokas, lūkuriavimas galėjo užsitęsti, ir ko gero amerikiečiai savo palydovą būtų paleidę pirmieji.

Palydovo

Palydovo "Sputnik" surinkimas. Nuotraukoje matyti Юрий Дмитриевич Силаев ir Николай Васильевич Селезнев

Lygiai tokį patį sprendimą galėjo priimti ir amerikiečių specialistai – manoma, jog 1957-ųjų vasarą, vykdydami savo raketų bandymus, JAV inžinieriai buvo toli pralenkę rusus. Jiems tereikėjo papildyti savo raketą papildoma pakopa, kuri, kaip ir siūlė Koroliovas, būtų išvedusi palydovą į orbitą.

Tačiau, skirtingai nuo sovietų, amerikiečiai vykdė du atskirus raketinius projektus: visiškai slaptą karinį, kuriam vadovavo tas pats reaktyvinių raketų kūrėjas vokietis Wernheris von Braunas, ir mokslinį, pavadintą „Vanguard“. Skirtingai nuo karinės raketos „Atlas“, „Vanguard“ raketa nešėja, turėjusi iškelti į kosmosą pirmąjį amerikiečių palydovą, inžinieriams vis pridarydavo problemų. Iki 1958 m. kovo visi jos bandymai pasibaigdavo nesėkme.

1957 m. vasarą Kazachstane, slaptame bandymų poligone, kuris dar nebuvo galutinai įrengtas, sovietiniai raketų inžinieriai patirdavo tokias pat nesėkmes. Karinės paskirties raketa „R-7“ iš pradžių taip pat nenorėjo kilti. 7 iš 8 jos paleidimų prieš iškeliant palydovą buvo nesėkmingi. Ir tik vieną vienintelį kartą, rugpjūčio mėnesį, raketa „R-7“ praskriejo virš Sibiro taigos ir pasiekė tikslą Kamčiatkos pusiasalyje.

1957 metų gruodį paskubomis surengtas JAV palydovo paleidimas baigėsi nesėkme - aparatas vos pakilo nuo žemės ir užsiliepsnojo. Pagal anglišką žodį "flop", reiškiantį žlugimą, Didžiosios Britanijos dienraštis "London Daily Herald" šį palydovą savo antraštėje pavadino "flopnik".

JAV pavyko pakartoti SSRS laimėjimą tik 1958 vasario 1 dieną, kai jos paleido antrąjį dirbtinį žemės palydovą "Explorer-1". Vis dėlto šis palydovas buvo 10 kartų mažesnio svorio nei pirmasis "Sputnikas".

Kosmoso užkariavimas prasideda

Kodėl „Sputnik“ startas buvo įslaptintas? Tiesiog garantuoti, kad per naują raketos bandymą ji pakils, sovietų inžinieriai negalėjo. Todėl palydovo paleidimo projektas liko įslaptintas iki pat tos akimirkos, kai jis atsidurs Žemės orbitoje. Kad sovietinio palydovo paleidimas į kosmosą JAV sukels tikrą šoką, nesitikėjo nei Chruščiovas, nei Koroliovas. „New York Times“ pranešimą apie palydovo paleidimą išspausdino pirmajame puslapyje.

Kai Chruščiovą pasiekė išsami ataskaita apie amerikiečių reakciją, jis išsikvietė Koroliovą, pasakoja Čertokas. „Dabar vandenilinės bombos mums beveik ir nebereikia. Paleidę nepavojingą palydovą pasiekėme daugiau, nei išbandę vandenilinę bombą“, - sakė Koroliovui generalinis sekretorius.

Antrąjį palydovą buvo nuspręsta iškelti prieš pat Spalio revoliucijos metines. Tačiau nebuvo jokios prasmės dar kartą leisti į kosmosą tuščią kapsulę, pasakoja Čertokas. Todėl kilo idėja pasiųsti į kosmosą šunį. Mes net neturėjome techninių brėžinių, juokdamasis pasakojo konstruktorius. Koroliovas tiesiog gamyklos cechuose nurodinėjo inžinieriams, ką ir kur montuoti.

1957 m. lapkričio 3 d. į kosmosą iškeliavo šuo Laika – ir sovietai vėl mėgavosi sėkme. Apie tai, kad Laika neišgyveno orbitoje nė savaitės, nors sovietai tvirtino priešingai, tapo žinoma tik kur kas vėliau. Pasirodo, netrukus po raketos starto šuo nugaišo nuo šiluminio smūgio.

"Sputniko" paleidimas tapo vienu iš ankstyvųjų Sovietų Sąjungos kosmoso programos pasiekimų. 1961 metais SSRS į kosmosą pasiuntė pirmąjį žmogų - Jurijų Gagariną. Tai buvo dar vienas Jungtinių Valstijų pralaimėjimas.

Jurijus Gagarinas

Tačiau vėliau JAV išsiveržė į priekį, 1969 metais surengdamos pirmąją pilotuojamą misiją į Mėnulį. Neilas Armstrongas (Nilas Armstrongas), tapęs pirmuoju žmogumi, išsilaipinusiu Mėnulyje, šį savo žingsnį pavadino "vienu milžinišku žmonijos šuoliu".

Iki šios dienos rusų raketų inžinieriai ir kosminių skrydžių istorikai vieningai tvirtina, kad sovietams aplenkti JAV ir pirmiesiems pasiekti kosmosą pavyko išimtinai atkaklaus entuziasto Koroliovo dėka. „Koroliovo mirtis 1966 m. mums buvo žiaurus smūgis“, - sakė Čertokas. Jo vietą užėmęs tuometinis vyriausiojo konstruktoriaus pavaduotojas Vasilijus Mišinas buvo labai talentingas inžinierius. „Tačiau jis neturėjo Koroliovo gebėjimo vadovauti. Taip pat ir tokios įtakos politiniams lyderiams, kokia pasižymėjo Koroliovas“, - sakė jis.

Sergejus Koroliovas – neįvertintas genijus?

Prisimenant pirmojo dirbtinio Žemės palydovo istoriją neišvengiamai tenka pristatyti Sergejų Koroliovą - kosmoso pionierių, kuravusį "Sputniko" projektą.

Jo darbai ir net jo vardas buvo valstybinė Sovietų Sąjungos paslaptis. Tik po mirties Sergejus Koroliovas tapo žinomas kaip žmogus, vadovavęs mokslininkų komandai, kuri paleido pirmąjį žmonijos istorijoje palydovą ir pirmąjį žmogų į kosmosą.

1961 m. balandį toje pačioje aikštėje buvo pagerbtas Jurijus Gagarinas, į istoriją įėjęs kaip pirmasis į kosmosą pakilęs žmogus. Tačiau S.Koroliovas prie jo prisidėti ar bent pasveikinti negalėjo.

Kosmoso programos vadovo automobilis tūnojo šventinės procesijos gale, o pats S.Koroliovas su žmona negalėjo prasiskinti kelio per minią iki J.Gagarino. Tokiais prisiminimais su „Rossiskaja Gazeta“ pasidalino S.Koroliovo dukra Natalija.

Kitame renginyje, skirtame sovietų kosminiams tyrimams, jis bandė atsisėsti pirmoje eilėje, tačiau prie jo pribėgęs prižiūrėtojas pastebėjo: „Tai vietos, skirtos tik tiems, kurie tiesiogiai susiję su šiuo įvykiu, drauge“.

S.Koroliovas visą savo karjerą praleido kaip niekam nežinomas asmuo nei savo šalyje, nei užsienyje. Sovietų valdžia jo vardą atskleidė tik jo mirties dieną 1966 metais. Sovietų Sąjungos gyventojai apie jį sužinojo iš nekrologo laikraščiuose. O tik kelis dešimtmečius prieš tai jis turėjo pranykti visiškoje užmarštyje kaip J.Stalino represijų auka.

1938 m. S.Koroliovas buvo areštuotas per valymus savo darbovietėje - mokslinių tyrimų institute. Talentingas jaunas mokslininkas nuteistas kalėti 10 metų už tariamą antisovietinio sabotažo organizavimą.

Sergejus Koroliovas

Tardymo metu tardytojai sulaužė jam žandikaulį, kaip kalinys Nr.1442 jis buvo pasiųstas į aukso kasyklas vienoje iš GULAG stovyklų Sibire. Ten jį palaužė alinantis 12 valandų darbas, prasta mityba, šaltis ir prižiūrėtojų pasityčiojimai, gyvenimas ne tik tarp nekaltai nuteistų, bet ir sunkiausių nusikaltėlių. Čia jis nuo skorbuto prarado visus dantis ir kentėjo dėl širdies bei daugybės kitų negalavimų.

S.Koroliovas nemirė lageryje tik lėktuvų inžinieriaus Andrejaus Tupolevo dėka. Pastarasis paprašė valdžios, kad S.Koroliovą po kelerių metų praleistų GULAG'e perkeltų į Kazachstane esantį specialų kalėjimą mokslininkams, rašytojo A.Solženicyno išgarsintą kaip „šaraškės“. Jo karjeros atsigavimas prasidėjo dirbant naujus kovinius lėktuvus kuriančioje komandoje.

Po nacių pralaimėjimo S.Koroliovas jau vadovavo grupei inžinierių, kurie skrido į Vokietiją surinkti informacijos apie Wernherio von Brauno projektuotas raketas V-2. S.Koroliovo komanda pradėjo dirbti kopijuodama vokiečių raketas, tačiau greitai pradėjo kurti pagal savus brėžinius.

Jį išlaisvino 1946 metais. Genijaus duktė N.Koroliova prisimena, kad pirmąją sugrįžimo namo naktį tėvas praleido suaugusiems šeimos nariams pasakodamas apie patirtus sunkumus. Tąnakt jo paskutiniai žodžiai buvo: „Daugiau niekada manęs apie tai neklauskite, noriu visa tai pamiršti kaip siaubingą sapną“.

Jo duktė prisimena, kad vėliau tėvas bjaurėjosi auksu ir nuolat kartodavo jo nekenčiąs. O kartą, turėdamas galvoje savo darbo slaptumą, jis kolegoms tarė: „Mes kaip šachtininkai, nes esame po žeme - niekas mūsų nemato ir negirdi“.

Sėkminga palydovo kelionė į kosmosą 1957 m. pritrenkė visą Sovietų Sąjungą. „Sovietų valdžią pribloškė tai, kiek tam dėmesio skyrė pasaulio žiniasklaida, todėl iš S.Koroliovo komandos reikalavo dar įspūdingesnių pasiekimų“, - teigia kosmoso tyrinėjimų istorikas Peteris Bondas.

Po to sekė kiti pasiekimai - pirmieji gyvūnai kosmose, pirmasis žmogus, pirmoji moteris, pirmoji trijų asmenų misija ir pirmasis pasivaikščiojimas atvirame kosmose.

„Rossiskaja Gazeta“ rašo, kad tuometis Sovietų Sąjungos vadovas Nikita Chruščiovas dukart atmetė siūlymus nominuoti Nobelio premijai žmogų, kuris vadovavo „Sputnik“ ir pirmojo žmogaus paleidimo į kosmosą programoms, pareiškęs, kad tai visų sovietų žmonių pasiekimas.

Nikita Chruščiovas

Nikita Chruščiovas

Anot P.Bondo, S.Koroliovas vis dėlto buvo tik dalis milžiniškos kosmoso pramonės, kurioje veikė ir keli įtakingi jo priešininkai ir kurioje neišvengta jo vadovavimo klaidų, beje, valdžios taip pat nuslėptų.

Pavyzdžiui, S.Koroliovo komandos sukurtas „Sojuz“, paleistas keli mėnesiai po mokslininko mirties, pražuvo kartu su juo skridusiais kosmonautais. „Tačiau jis išties buvo įkvėpimo šaltinis sovietų kosmoso programos metais“, - sako P.Bondas. S.Koroliovo mirtis buvo stiprus smūgis Sovietų Sąjungos planams pasiekti Mėnulį. Keli tokie bandymai baigėsi nesėkmėmis, o JAV pasiųsto erdvėlaivio astronautas Neilas Armstrongas pirmasis vaikščiojo Mėnulio paviršiuje 1969 m.

Dabar S.Koroliovo vardu pavadintas miestas, krateriai Mėnulyje ir Marse, bet šis vardas vis dar kelia nemalonius jausmus KGB vyrukų valdomame Kremliuje.

Režisierius Jurijus Kara sukūrė filmą „Koroliovas“, kuriame daugiausia dėmesio skiriama mokslininko praleistiems metams GULAG'e. Šis filmas turėjo būti parodytas per jubiliejaus minėjimą Kremliuje, dienraščiui „Izvestija“ pasakojo režisierius. Tačiau planai pasikeitė: filmas buvo išimtas iš programos ir pakeistas koncertu.

Epilogas

Paleidę pirmąjį dirbtinį Žemės palydovą sovietai tapo neabejotinais raketų technikos lyderiais. Amerikiečiams tai buvo nemalonus siurprizas. Praėjus metams po pirmojo palydovo paleidimo, JAV prezidentas Eizenhaueris įkuria Nacionalinę aeronautikos ir erdvės tyrimų agentūrą (NASA), į kurią iš karinės žinybos pervedė ir W. von Brauną su grupe. Kosminės lenktynės tarp SSSR ir JAV įsibėgėja.

Pradžioje šiose lenktynėse neabejotinai pirmavo sovietai. Pirmasis kosmonautas leitenantas Jurijus Gagarinas ir kiti sovietų kosmonautai buvo didvyriai viso pasaulio akyse. Amerikiečiams su tuo susitaikyti buvo labai sunku. Iškart po Gagarino skrydžio prezidentas Kenedis pareiškė, kad per dešimtmetį JAV nusiųs savo kosminę ekspediciją į Mėnulį ir sugrąžins ją atgal į Žemę. W. von Brauno sukurtos galingiausios "Saturno" raketos dėka NASA sugebėjo tą pažadą išpildyti netgi greičiau - per septynerius metus. Kai astronautas N. Armstrongas 1968 m. rugpjūčio 21 d. pastatė pėdą Mėnulio ramybės jūroje, lenktynės dėl kosmoso "užkariavimo" praktiškai baigėsi.

Šiandien palydovų skrydžiai į kosmosą prarado buvusio heroizmo aurą. Daugiausia apie juos pastaruoju metu buvo galima išgirsti dėl nesibaigiančių rusų kosminės "Mir" bėdų. Dirbtiniai žemės palydovai irgi tapo kasdienišku dalyku, tarnaujančiu nebe "socializmo sistemos pranašumui" įrodyti, o labai konkretiems darbams. Šimtai jų perduoda ryšių linijose sklindančius signalus, o palydovinės televizijos antenos "lėkštes" galima išvysti ne vien kosminių skrydžių valdymo centruose, bet ir paprasčiausio daugiabučio balkone.

1991 metais žlugus Sovietų Sąjungai, Rusijos kosmoso programa neteko didelės dalies lėšų, bet buvo atgaivinta, kai buvo padidintas valstybinis finansavimas ir atsirado tarptautinių projektų. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas skatina rusų mokslininkus plėtoti kosmoso technologijas. Rusija turi planų pasiųsti zondą į Marsą ir iki 2025 metų surengti pilotuojamą misiją į Mėnulį.

Parengta pagal:

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(9)
(1)
(6)

Komentarai (0)