Kaip mūsų mitybos įpročiai veikia sveikatą, dažniausiai sužinome sulaukę tam tikro amžiaus. Visus ginčus su pamokslaujančiais sveikuoliais, gydytojais ir mitybos specialistais užgesina prispaudusios ligos. Et, jei tik būčiau anksčiau susiėmęs – sakome. Susiimti turėtume ne tik galvodami apie save. Pasirodo, jog tai, ką valgome, stipriai veikia ir visos planetos sveikatą.

2009 m. Italijoje įkurta įvairių sričių mokslininkus vienijanti organizacija „Barilla Center for Food and Nutrition“, kurios nariai, negalėdami ramiai stebėti degraduojančios visuomenės ir žalojamos aplinkos šėlo, ėmėsi šviesti žmones ir skatinti atsakingai elgtis ne tik vardan savo, bet ir viso pasaulio gerovės. Visai neseniai šis centras į dienos šviesą ištraukė visuomenės primirštą sveikos mitybos piramidę, tiesa, kiek patobulintą, dvigubą. Joje parodyta ne tik tai, ką turėtume valgyti norėdami išlikti sveiki, bet ir kokį poveikį aplinkai daro mūsų vartojamų maisto produktų gamyba. Atrodo, jog šį kartą smaližiams nepavyks išsisukti, nes tyrimų rezultatai, matomi piramidėje, aiškiai byloja, jog tai, kas nesveika mums, nesveika ir gamtai. Tad pirmiausia pradėkime nuo savęs.

Laikas susimąstyti

Žmonės visuomet suvokė, jog esama tiesioginio ir neginčijamo ryšio tarp to, ką valgome, ir kokie esame. Deja, šią paprastą tiesą dažnai tekdavo nukelti į antrą planą. Juk dar visai neseniai retas kuris galėjo rinktis iš gausios ir įvairios maisto pasiūlos, kur kas svarbiau buvo apsirūpinti išgyventi reikalingomis atsargomis. Matėme, kaip keitėsi laikai, gerėjo gyvenimo sąlygos, o parduotuvių lentynos ėmė lūžti. Atsipalaidavome ir pradėjome mėgautis. Pamiršome, jog mūsų senelių gyvenimo ir mitybos būdas buvo visai kitoks ir todėl neišmintinga tikėtis, jog sulauksime jų amžiaus gyvendami taip, kaip mums patinka. Šią mintį pasiveja faktai, jog Lietuvoje mirtys nuo širdies ir kraujagyslių ligų sudaro net 54,4 nuošimčio visų mirčių, arterine hipertenzija serga 50–60 nuošimčių 25–65 metų žmonių, o sergamumas cukralige per 15 metų padidėjo daugiau kaip du kartus. Liūdniausia tai, jog ligonių amžius vis jaunėja, o viena svarbiausių šių populiarių ligų priežasčių – prasta, nesubalansuota mityba, riebalų ir cukraus perteklius. Argi ne pats laikas prisiminti sveikos mitybos taisykles?

Piramidė sveikatai

Dviračio išradinėti nebereikia. Kai XX a. viduryje amerikiečiai susidūrė su problemomis, kurios mūsų visuomenę pradėjo kamuoti palyginti neseniai, gydytojas fiziologas Ancel Keys pastebėjo, jog pietų Europos gyventojai, vartoję daug grūdinių, ankštinių kultūrų, vaisių ir daržovių, gyveno ilgiau ir sveikiau nei šiaurės Europos gyventojai, kurių racioną sudarė gyvulinės kilmės produktai. A. Keys pateikė pasauliui Viduržemio jūros dietą, o pagal jos principus vėliau buvo suformuota sveikos mitybos piramidė. Piramidės apačioje matome produktus, kurių vartoti turėtume gausiausiai ir dažniausiai, o pačioje aukščiausioje jos lentynėlėje padėti produktai, kurių valgyti turėtume mažiausiai. Matome, jog augalinės kilmės produktai – daržovės, vaisiai, grūdai, riešutai, sėklos ir ankštiniai, kuriuose gausu vitaminų, mineralinių medžiagų, ląstelienos ir nesočiųjų riebalų, sudaro piramidės pagrindą ir taip pat turėtų sudaryti didžiąją dalį mūsų kasdienio raciono. Kildami į viršų randame visus gyvulinės kilmės produktus, kuriuose gausu sočiųjų riebalų – tai pienas, sūris, grietinė, sviestas, mėsa. Blogieji riebalai atsakingi už daugelį mūsų negalavimų, cholesterolio kiekio kraujyje padidėjimą, kuris lemia širdies ir kraujagyslių ligas. Šių produktų turėtume vartoti mažiausiai. O dabar jūs pabandykite prisiminti, ką labiausiai mėgstate valgyti. Būkite sąžiningi, nes gamtos dėsniai nė vieno neaplenks.

Sveika mums, sveika ir aplinkai

Susimąstyti turėtume ne tik dėl savęs. Mes pirmieji pradedame karą su gamta, nepaisome jos dėsnių ir taisyklių, ir visa tai vėliau mums grįžta bumerangu. Barilla centro mokslininkai prie sveikos mitybos piramidės prilipdė antrąją, pavadinę ją aplinkos piramide, kurioje maisto produktai pavaizduoti atsižvelgiant į jų daromą poveikį aplinkai. Šis poveikis – ekologinis pėdsakas – skaičiuotas įvertinus kiekvieno produkto auginimo, gavimo, apdirbimo, pervežimo, platinimo ir atliekų sąnaudas. Tai atvirkštinė piramidė – pagrindas visai siaurutis, o viršūnė plati. Įdomu, jog pasikeitė tik proporcijos, o štai tvarka, kuria maisto produktai išdėstyti iš apačios į viršų, liko ta pati. Vadinasi, kas sveika mums, sveika ir mūsų aplinkai, o smaližiaudami valgiais, kurių vartojimą rekomenduojama apriboti, kenkiame ne tik sau.

Aplinkos piramidės viršūnėje karaliauja gyvulinės kilmės produktai. Kuo mažiau jų vartosime, tuo sveikesni būsime ir tuo švaresnėje, sveikesnėje aplinkoje gyvensime. Mažai kas žino, o dar mažiau yra norinčiųjų sužinoti apie gyvulių auginimo žmonių mitybai nematomąją pusę. Tačiau nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, o tam, kad sąmoningai galėtume pasirinkti, privalome susipažinti su faktais.

Ar žinote, kad:

• 100 g raudonosios mėsos – jautienos, kiaulienos – ekologinis pėdsakas yra 92 pasaulio kvadratiniai metrai, o štai 100 g vaisių ekologinis pėdsakas – tik 3 pasaulio kvadratiniai metrai. Tai reiškia, jog norėdami gauti 100 g raudonosios mėsos mes net 30 kartų labiau veikiame aplinką nei išgaudami tokį pat kiekį vaisių. Iš kur tokie skaičiai? Atsakyti nesunku: juk mėsa, kurią valgome, laukuose neauga, o kumpelio kelias į parduotuvę ilgas ir brangus.
• Daugiau nei pusė visos planetos derlingos žemės naudojama gyvulių pašarams auginti. Gyvuliai iš augalinio maisto pasisavina daug daugiau energijos, nei paskui jos „atiduoda“ mėsos, pieno, kiaušinių pavidalu. Tad jei norime gauti 1 kg mėsos, karvytei ar paršiukui turime atiduoti 15 kg augalinės kilmės produktų. Sąnaudos milžiniškos, nes ne tik turime naudoti energiją ir išteklius gyvūnų pašarui auginti, bet dar ir dvigubai tiek pačiam gyvūnui išauginti, apdoroti ir patiekti.

Kenčia miškai ir žemė

Statistiniai duomenys negailestingi: Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos žemės ūkiuose sunaudojama apie 300 kg chemikalų vienam hektarui, Italijoje – 104 kg/ha, Kinijoje – 35 kg/ha, Nigerijoje – 1 kg/ha. Trąšos, pesticidai, herbicidai nuodija dirvožemį, vandenį ir patį derlių. Daugiausia jų naudojama gyvuliams skirtiems pašarams auginti. JAV net 80 nuoš. visų herbicidų sunaudojama auginant gyvuliams skirtus kukurūzus ir sojas. Trečiojo pasaulio šalys susiduria su kita dar didesne problema. Kiekvienais metais išnyksta apie 17 mln. ha atogrąžų miškų. Viena pagrindinių to priežasčių – gyvulių ganyklų plėtra. 88 nuoš. iškirstų Amazonės miškų buvo paversti ganyklomis, o nuo 1960 m. Brazilijoje, Bolivijoje, Kolumbijoje ir Centrinėje Amerikoje sudeginta ir išnaikinta dešimtys milijonų hektarų miškų specialiai tam, jog galvijai turėtų kur ganytis. Skaičiai rodo, kad vienas mėsainis, atkeliavęs iš Centrinės Amerikos ganyklų, kainuoja apie 6 m² atogrąžų miškų ploto. CIFOR (Tarptautinis miškininkystės tyrimų centras) duomenimis, nuo 1997 m. iki 2003 m. jautienos eksportas (ypač į Europos šalis) išaugo net 6 kartus ir 80 nuoš. eksportuojamų galvijų buvo išauginti būtent atogrąžų miškų sąskaita. Liūdniausia tai, jog tropinių miškų viršutinis dirvožemio sluoksnis ypač pažeidžiamas ir po kelerių metų žemės naudojimo ganykloms tenka ieškoti naujų plotų, mat vieta tampa labai nuskurdusi.

Neįmanoma ateitis

Ne tik žemė ir jos miškai skurdinami, bet ir vandenys. Gyvuliams auginti jo sunaudojama daugiau nei tiesioginei žmonių mitybai auginant grūdus, vaisius ir daržoves. Štai viena pieninė karvė per dieną išgeria 200 l vandens, mėsinis galvijas – 50 l, kiaulė – 20 l, o avis – apie 10 l. Išauginti kilogramui augalinės kilmės produktų reikia sunaudoti nuo 500 l iki 2 000 l vandens, o štai tam, kad gautume 5 kg mėsos, vandens reikia tiek, kiek per metus sunaudoja vidutinė šeima – maždaug 500 000 l. Stokholmo tarptautinio vandens instituto (SIWI) vykdomasis direktorius teigia, jog jeigu ir ateities kartos valgys tiek daug mėsos ir kitų gyvulinės kilmės produktų, kaip dauguma Europos ir Šiaurės Amerikos gyventojų, tai bus beveik neįmanoma jų išmaitinti dėl nuolat senkančių vandens išteklių.

Taršos pirmūnai

Tačiau žala gamtai skaičiuojama ne tik atsižvelgiant į sunaudojamus išteklius, bet ir į tai, koks pėdsakas joje paliekamas. Gyvulių išmatose susikaupę dideli kiekiai azoto ir fosforo, įvairių veterinarinių vaistų likučiai labai neigiamai veikia aplinką, teršia vandens telkinius, nuodija dirvožemį. Iš gyvulių šlapimo garuojantis amoniakas, kuris labai lengvai jungiasi su atmosferoje esančiu vandeniu, yra pagrindinė priežastis, dėl kurios susiformuoja rūgštiniai lietūs. Be išmatų, dar reikia susitvarkyti ir su visu tuo, kas lieka po skerstuvių – galvos, kaulai, vidaus organai, žarnyno turinys, kremzlės, kanopos. Anksčiau iš viso to gamindavo gyvulių šėrimo priedus, tačiau po kempinligės protrūkio bent jau legaliai tai daryti uždrausta. O ką jau kalbėti apie iš gaišenų ir skerdienos atliekų utilizavimo įmonių kaminų rūkstančius dūmus.

Mūsų atsakomybė

Dar viena sritis, kurioje gyvulininkystės ūkis pirmauja – dujų, prisidedančių prie klimato kaitos, gamyba. Net 18 nuoš. visų į atmosferą išmetamų šiltnamio dujų yra gyvulinės kilmės produktų gamybos rezultatas. Japonų mokslininkų tyrimas parodė, jog 1 kg jautienos gamybos metu išsiskiriančio anglies dvideginio kiekis prilygsta tam, kurį gautume tris valandas važiuodami automobiliu ir tuo pačiu metu palikę namuose visas įjungtas šviesas.

Atrodo, dar kartą sau patiems turėtume atsakyti į klausimą, kokie gamtos mylėtojai ir puoselėtojai esame, jei susipažinę su šiais skaičiais vis dar negalime ryžtis bent jau sumažinti taip mėgstamas kepsnių porcijas. Juo labiau kad dviguba piramidė mums rodo, jog esame vieno organizmo dalis ir tai, kas sveika mums, sveika ir mūsų aplinkai.

Kiekvieną dieną savo pasirinkimu kuriame ateitį ir net mažiausi mūsų žingsniai joje atsispindės – tai, ką prekybos centre dedamės į savo krepšelius, lemia, ką tose pačiose lentynose vėl išvysime rytoj su visomis atitinkamomis pasekmėmis.
Dabar tik nuo mūsų pasirinkimo priklauso, kaip ir kokiame pasaulyje norime gyventi.

Turinys

• Redakcijos skiltis 6
  Peržengus naujųjų slenkstį
• Nemirtingo žingsnio taktu
  U. Tamošiūnaitė. Žiema (III) 8
• Ta akimirka žavinga
  Trainiškio ąžuolas 9
• Miškas ir mes
  V. Ilonis. Urėdija – ne baubas 10
  K. Jaskelevičius. Miškininkų išmintis ir ambicijos 13
  V. Ribikauskas. Liksiu dėkingas likimui18
  A. Brukas. Eigulių mėsmalė 1939–1953 23
  Kas naujo pasaulyje 27
• Pokyčių verpetuose
  V. Skafaru. Ateitis prasideda prie pietų stalo 28
• Savas miškas
  Miškas mėgsta priežiūrą 32
  N. Kupstaitis. Vyksta esminis persilaužimas 36
• Baldai ir interjeras
  V. Ilonis. Baldininkams – moderni įranga 40
• Medis ir verslas
  A. Kazitėnas. Prasimušė į Europos rinką 43
  Skelbimai 50
• Technika
  D. Srėbaliūtė. Svečiuose pas HSM 52
  I. Požėlienė. Medvėžių svoriai 57
• Medžioklė
  D. Bartkienė. Žvėrys – atgaiva ir džiaugsmas 60
  V. Ribikauskas. Pūgų ir vilkų metas 66
• Knygų lentyna
  J. Kuprionis. Miškininkas 68
• Mūsų žosmė
  Žinokime, ką geriame! Į sveikatą! 68
• Iš raudonosios knygos
  Rudasis lokys 69
• Pirma buvo žodis
  G. Aleknonis. Pamiršome, kokie esame 70
• Būkime sveiki
  D. Červokienė. Auksinis sveikatos eleksyras 72
• Miško pavilioti
  A. Kasperavičius. Prie pelkės priaugęs girininkas 74
• Jaunuolynas
  V. Macijauskienė. Gyvuojame neilgai, bet... 77
• Mano medis
  V. Stundys: Brangiausi medžiai – iš vaikystės 79
• Juokai
  Mes – primatai! 80

Pasidalinkite su draugais

Aut. teisės: Žurnalas "Miškai"

Autoriai: Viktorija Skafaru

Komentarai (13)