Koks galėtų būti geriausias taksi?  (1)

Taksi – ne tik kiekvieno miesto atributas, bet ir svarbi veido dalis. Galima tai ginčyti, aiškinti, kad šalies ekonominė padėtis sunki, kad taksi firmos vos galą su galu suduria. Visada bus kuo paaiškinti tai, jog Lietuvos miestuose darda, kleba, braška kelioliktus ar netgi keliasdešimtus metus skaičiuojantys mersedesai, pasatai, „audinės“ – visas antikvaro rinkinys. Tokia tradicija: taksi firmos, taupydamos lėšas, į gatves išleidžia automobilius, kuriuos lieka nebent tik „pribaigti“.

Kiek to lietuviško miesto – per visus kamščius per 50 minučių pervažiuosi, tačiau važiuojam senaisiais limuzinais nosis užrietę, juodais debesimis dangų dažydami arba ant „bombų“ – liaudiškų „hibridų“ (benzinas/dujos) – įsitaisę. Pastarieji miestą teršia mažiau, tačiau pavojingesni gyvybei.

Savivaldybės, tarsi antrindamos „neįgaliesiems“ taksi verslininkams, retkarčiais pasiūlo tai plafonus per visą stogą naudoti (kelininkai dar negali užmiršti laikų, kai dėl to pakelių stulpeliai šimtais dingdavo – mat verslininkai kaipmat įsisavino iš jų gaminti „suvienodus“ plafonus), tai visus taksi automobilius viena spalva dažyti (ši procedūra kainuotų brangiau, negu naują kledarą nupirkti). Būta netgi pavienių iniciatyvų – visiškai naujų hondų pripirkta, tačiau apie šio eksperimento likimą visi žinome. Dabar – numerius pakeitė. Tačiau didžiuma taksi kaip buvo, taip ir liko didžiausi miesto teršėjai, dažniausiai kviečiami tik bėdai verčiant.

Gal šiek tiek ir sutirštiname spalvas – taksi automobilių parkas pamažu jaunėja, stipresnės firmos nusiperka apynaujų ar ir visiškai naujų automobilių. Tačiau galgi metas netgi ekonomikos nuosmukio sąlygomis pradėti mąstyti apie tai, kaip racionaliai atnaujinti šalies taksi, kad šie automobiliai ir puoštų miestą, ir būtų taupūs, ekologiškai švarūs, patogūs, nebrangūs.

Žurnalas „Kelias“ nusprendė padėti susiorientuoti pasiūlymų įvairovėje, paskelbdamas automobilio, labiausiai tinkančio Lietuvos miestų taksi vaidmeniui, konkursą (jo reiktų ieškoti 2009 m. sausio mėnesio numeryje). Patarti, pagal kokius parametrus nugalėtoją rinkti, paprašėme seno kelių vilko, visą pasaulį išmaišiusio Stasio BRUNZOS, Lietuvos automobilininkų sąjungos garbės prezidento.

Daug keliaujate, išmanote kiekvieno automobilio privalumus ir trūkumus. Kokį matytą taksi automobilį laikytumėte idealiausiu?

Idealiausias iš mano matytų yra Londono taksi. Tai nedidelių gabaritų, ekonomiškas, išskirtinai manevringas (sukasi kone vietoje) automobilis ir itin patogus keleiviui. Jame numatyta viskas: ir įsėdimo-išlipimo patogumas, ir apžvalga, ir daug vietos bagažui. Tai išties specialusis transportas, kuris ir gaminamas pagal specialius užsakymus.

Yra legendinis amerikietiškas „Checker“, bet jis su galingu varikliu ir panašesnis į prastą automobilį. Daugiau nėra pasaulyje firmos, kuri specializuotųsi gaminti taksi plačiai rinkai. O gaila...

Vadinasi, lieka ieškotis iš to, kas gaminama...

Iš esmės labai skiriasi ir keleivių poreikiai, ir taksi. Žinoma, kai lauki eilėje prie oro uosto, tai važiuoji ne su tuo, kas patinka, o su tuo, kas pasitaiko. Kita vertus, ar daug taksi pamatysite Vilniaus oro uoste, išskyrus „Martoną“?

Bet mėginkim pasvarstyti, kas būtų racionaliausia? Paprastai taksi važiuoja 1–3 keleiviai, todėl visiškai nebūtina turėti daug aštuonviečių. Europos Sąjungoje, kaip ir visame pasaulyje, taksi įvairovė didžiulė. Voketijoje populiarūs „Mercedes“. Tai puikus automobilis, nes ilgaamžis, turi specialią komplektaciją (pavyzdžiui, tvirtos sėdynės). Jis dažnai naudojamas dėl eksploatacinių savybių, juolab kad palyginti pigus servisas, ir jei yra galimybių pigiau įsigyti šį atomobilį, manau, neturėtų būti priežasčių tuo nepasinaudoti.

Kituose miestuose negalėčiau ko nors išskirti. Ispanijoje daugiau prancūziškų, ispaniškų automobilių, yra ir „Mercedes“ – greičiausiai tai automobiliai, kuriuos užsako viešbučiai. Juk būna, kad svečiai specialiai užsisako limuziną, kad galėtų patogiai pasidairyti po miestą. Tokiu atveju taksi vairuotojas – tai kartu ir gidas. Ši praktika ypač populiari JAV miestuose.

Prie taksi funkcionalumo, universalumo artėja minivenai, juolab kad tarp jų yra ir kompaktiškų, pasižyminčių manevringumu, yra ir kur daugiau daiktų pasidėti, ir ekologiški. Sakyčiau, minivenai savo galimybėmis artėja prie angliško taksi.

Prašnekote apie ekologiškumą. Kodėl šią savybę išskirtumėte tarp svarbiausių?

Žmogus, privačiu automobiliu atvykęs į darbą, per dieną paprastai nuvažiuoja iki 25 – 30 kilometrų, o taksi, netgi jei nesiseka rasti keleivių – sakyčiau, ne mažiau kaip 200 – 300 km. Taigi, taksi, ko gero, yra didžiausias automobilinis miesto teršėjas. Paslaugos kainos irgi jau paaugusios, todėl, manyčiau, iš taksi firmų būtų laikas pradėti reikalauti, kad pasirūpintų ir naujesniais, ir kartu ekologiškai švaresniais automobiliais.

Derėtų skatinti hibridus, juolab kad jų pranašumas geriausiai atsiskleidžia būtent mieste. Juk per naktį galima įkrauti akumuliatorius piogia elektros energija ir iki 120 km važiuoti vien elektra. Šie automobiliai brangesni, tačiau,rūpindamosi miesto įvaizdžiu ir ekologija, dalį kainos galėtų kompensuoti savivaldybės. O šie automobiliai per eksploataciją, per mažesnes kuro sąnaudas neabejotinai galėtų ne tik atsipirkt, bet ir uždirbti pelno. Vadinasi, tam reikėtų ir „politinio“ savivaldybių sprendimo, juolab jei jis būtų kompleksinis, apsunkinantis naudojimąsi senais, galingais automobiliais. Manyčiau, taksi automobilių amžių derėtų riboti ne daugiau kaip iki 10 metų.

Lietuvoje paplitę „savadarbiai hibridai“ – automobiliai, galintys važiuoti ir benzinu, ir suskystintomis dujomis. Jie ekologiškai švaresni. Gal tai būtų savotiškas privalumas?

Jeigu dujų įrangą įmontuoja sertifikuota firma, tai iš dalies nėra blogai, tačiau daug kur užsienyje su tokiu automobilu į požeminį garažą neįvažiuosi. Matyt, ne be reikalo. Man keista, kad Lietvoje to nėra, juk pas mus daug ir savadarbių dujinių įrangų (seniems automobiliams įrengti brangią ir patikimą neapsimoka), ir mėgėjų patiems pasiregliuoti, galų gale ir žmogui sėstis į tokį taksi atomobilį nėra itin saugu – retai, bet užsidega.

Kol kas, matyt, racionaliau būtų naudoti jei ne hibkridus, tai verčiau automobilius su dyzeliniais varikliais, nes jie naudoja mažiau degalų. Geras dyzelinis variklis ekonomiškesnis ir ekologiškai švaresnis už benzininį.

Kokios savybės dar galėtų būti privalumas renkantis transporto priemonę, skirtą taksi paslaugoms?

Yra toks apibūdinimas: „vidus didesnis už išorę“. Vadinasi, tai turėtų būti automobilis, patogus įlipti ir išlipti, sėdėti, pasidėti daiktus. Ir vėl tarsi grįžtu prie minivenų, juolab kad tarp jų yra ir didesnių, kurie labiau tiktų oro uoste. Beje, mano minėtasis „Martonas“ – nežinau, teisėtai ar ne jis oro uoste įsitvirtino – minivenų nevengia, ir už tai pagirčiau.

Būdamas nematytame mieste ir atsisėdęs ant galinės sėdynės, nenorėčiau priekyje matyti tik vairuotojo arba keleivio pakaušį, todėl galinės sėdynės galėtų būti pakeltos aukštėliau. Taigi, gera apžvalga gale sėdinčiam keleiviui galėtų būti vienas iš kriterijų.

Saugumas - vėl neatsiejama nuo minėtųjų savybė. Juk kuo automobilis naujesnis, ekologiškai švaresnis, tuo ir saugesnis. Žinoma, tai kartu ir saugos pagalvės, diržai.

Lietuvoje dar to nėra, tačiau daug kur civilizuotose šalyse yra pasirūpinta specialia vairuotojų apsauga nuo užpuolimų – pavyzdžiui, Švedijoje vairuotojo galva ir kaklas yra apsaugoti gaubtu iš organinio stiklo.

Automobilis – tai ir darbo vieta. Keleivis, važiuodamas keletą kilometrų, gali ir pakentėti, o vairuotojas kasdien važiuoja po kelias valandas. Svarbu ir keleiviui, kad vairuotojas nebūtų pervargęs, kad jo darbo vieta būtų patogi.

Todėl taksi su automatine pavarų dėže būtų privalumas, kaip ir gera apžvalga vairuotojui: turi gerai matyti gabaritų kampus, svarbu kuo mažesnės „aklosios“ zonos. Vairuotojo sėdynė turėtų būti iš natūralių medžiagų, kad kūnas kvėpuotų.

Vokietijos taksi parkuose iš tiesų dominuoja nauji mersedesai, netgi ganėtinai aukštos klasės. Senojoje Europoje – irgi panašiai: nors nebūtinai mersedesai, bet iš tiesų nauji automobiliai. Kita vertus, tai turtingos šalys, jų miestai erdvesni, didesni, tad ir limuzinui daugiau vietos, ir ilgesnėje kelionėje labiau norėtųsi patogumų.

Ne su viskuo sutikčiau. Antai senoji Europa yra panaši į Vilniaus Senamiestį. Iš tiesų pas mus netgi erdviau, išskyrus Vilnių ir Kauną. Kita vertus, atstumai tikrai mažesni, tad kažin ar yra prasmė 5-10 kilometrų važiuoti būtinai limuzinu. Žvelgiant politiškai, šiuo požiūriu galėtų būti diferencijuojamos važiavimo kainos. Turtingesniems žmonėms gal ir prestižo labiau reikia, tačiau jiems ne prestižas ir automobilis su taksi ženklais.

O ar pas mus taksi be užrašų būtų įmanoma?

Įstatymais gal tai ir neleidžiama, tačiau juk yra firmų, kurios automobilius gali nuomoti ir su vairuotoju. Kuo tokie automobiliai skiriasi nuo taksi? Paprasčiausiai pas mus ši paslauga dar nėra paplitusi.

Prieš gerą dešimtmetį viena taksi bendrovė buvo prisipirkusi naujų hondų, tačiau jų užteko tik porai metų...

Tai rodo, kad šykštus moka dvigubai. Taigi, labai svarbu yra eksploatacinės savybės: aptarnavimo periodiškumas, aptarnavimo kaina, garantinis laikas (pavyzdžiui, privalumas - treji metai be kilometražo apribojimų), serviso tinklo išplitimas, nes konkurencija mažina aptarnavimo kainą. Visa tai rodytų, kad automobilis bus eksploatuojamas geriau.

Aut. teisės: Žurnalas "Kelias"

(0)
(0)
(0)

Komentarai (1)

Susijusios žymos: