Vokietijos autobanai  (6)

Pirmųjų greitkelių (autobanų) tiesimas Vokietijoje (ir visame pasaulyje) paprastai siejamas su Adolfo Hitlerio vardu. Priimta manyti, jog būtent šiam diktatoriui kilo idėja tiesti modernų valstybinį automobilių kelių tinklą. Iš tikrųjų ne visiškai taip.

Visa tai ne daugiau kaip mitas. Autobanai, kurie nacistinėje Vokietijoje buvo propaguojami kaip „fiurerio keliai“, iš tikrųjų buvo statomi gerokai prieš Hitleriui atėjus į valdžią. Ir netgi ne Vokietijoje. Kita vertus, Trečiojo reicho vadas šią idėją išties itin intensyviai puoselėjo ir ją įgyvendino.

Legenda ir tikrovė

Nacių laikų knygose, spaudoje, filmuose atpasakojama, kaip fiureris dar 1924 metais, sėdėdamas Landsbergo kalėjime, atsivertė Vokietijos žemėlapį, nubrėžė kelias trasas ir užrašė: „Taip nusidrieks jie, Vokietijos keliai!“

Iš tikrųjų pirmieji šalies kelių tinklo modernizavimo planai buvo sukurti gerokai anksčiau, dar prieš pirmąjį pasaulinį karą. Vis dėlto Hitlerio nuopelnų statant autobanus nepaneigsi: šios trasos nebūtų taip greitai pastatytos, jeigu fiureris nebūtų naudojęsis savo, kaip diktatoriaus, valdžia ir nebūtų paskelbęs šių statybų pirmaeiliu strateginiu valstybės uždaviniu.

Simbolinis gestas: Adolfas Hitleris autobano statybose

Dar 1907 metais princas Heinrichas Prūsietis (Prinz Heinrich von Preussen), žinomas savo fanatišku atsidavimu ir meile automobilizmui, įkūrė automobilių kelių statybos bendrovę AVUS (Automobil-Verkehrs- und Übungsstraße GmbH).

Prie Berlyno per Griūnevaldo mišką jis pradėjo tiesti dviejų juostų kelią, tiksliau, lenktynių žiedą. Tačiau atrodė ši trasa kaip nūdienos automagistralė - kietos dangos kelias su skiriamąja juosta. Būtent šis keturių juostų 9,6 km ilgio kelias laikomas autobanų pirmtaku. Eksploatuoti jis pradėtas 1912 metais. Prasidėjęs karas sutrukdė galutinai užbaigti statybas, ir oficialiai trasa buvo atidaryta tik 1921 metų rudenį. Jau čia buvo naudojamas priverstinis darbas – greitkelį tiesė ir rusų karo belaisviai. Šiandien ši atkarpa yra dalis 28 km ilgio kelio A 115, einančio nuo Berlyno centro iki Berlyno žiedo.

Italija

Pats pirmasis kone klasikinis greitkelis - toks, kokį suprantame šiandien - buvo nutiestas netgi ne Vokietijoje, o Italijoje. Būtent čia atsirado pats terminas “autostrada”, reiškiantis “automobilių greitkelį”. Pirmasis greitkelis „Autostrada dei Laghi“ („Ežerų greitkelis“) sujungė Milaną su Varese. Šis inžinieriaus Piero Puricelli suprojektuotas 42,6 km. kelias buvo pradėtas tiesti 1921 metais, kai apie Hitlerį dar niekas negirdėjo. Darbai buvo baigti po 3 metų, 1924-aisiais, kai Italijos premjeru dvejus metus jau buvo P.Puricelli draugas Benitas Mussolinis. Būtent dučė pirmasis iš politikų įvertino modernių dvijuosčių kelių svarbą valstybei ir įgyvendino grandiozišką aniems laikams kelių tiesimo programą, kuri padėjo atsigauti visiškai pakrikusiai šalies ekonomikai. Buvo tiesiami nauji keliai, modernizuojami seni, o 1927 metais Romą apjuosė pirmasis pasaulyje aplinkelis, kurio ilgis - 96 km.

Ketvirtajame dešimtmetyje darbai buvo tęsiami. Italijoje buvo nutiesta dar 160 km greitkelių, modernizuota 1300 km senų kelių. Deja, praktiškai visas Italijos kelių tinklas per antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas.

Mažai žinoma tai, kad pačią greitkelių idėją amerikiečiai perėmė būtent iš italų, ir prieš antrąjį pasaulinį karą, ir po jo apraizgė savo šalį tankiu greitkelių tinklu.

Pradžia

Trečiojo dešimtmečio pabaiga pažymėta automobilizacijos augimu. Kasmet kelių eismas didėjo keleriopai. 1920 m. Vokietijoje važinėjo 75 tūkst. automobilių, o po 5 metų – jau 165 tūkstančiai. O keliai liko tie patys, pritaikyti arklių traukiamiems vežimams ir ekipažams. Nenuostabu, kad sparčiai augo avaringumas. Vien 1929 m. Vokietijoje buvo įregistruotos 5867 autoavarijos. Ypač jos buvo dažnos pramoniniame rajone, šalia Kelno. Miesto oberburmistras, būsimasis ilgametis Vokietijos Federacinės Respublikos kancleris (1949-1963 m.) Konradas Adenaueris parengė miesto infrastruktūros modernizavimo programą. Vienas iš programos punktų – kelio, skirto tik automobiliams, projektas.

Trečiajame dešimtmetyje Vokietijoje susikūrė kelios draugijos, rengiančios įvairius automobilių kelių tinklo plėtros projektus. Tarp jų STUFA („Mokomoji automobilių kelių statybos draugija“), Berlyno „Vokietijos inžinierių draugijos namai“, pagaliau, įžymioji „HaFraBa“ - architektų sąjunga, suprojektavusi greitkelį Hamburgas - Frankfurtas prie Maino - Bazelis, ir toliau, per Šveicariją iki Genujos Italijoje. Būtent pastarosios pirmininkas profesorius Robertas Otzenas (1872-1934) pasiūlė naująjį kelią pavadinti „Autobanu“, pagal analogija su „Eisenbahn – „geležinkelis“.

Šis projektas buvo pirmasis greitkelis, toks, kokį suprantame šiandien, su dviejų lygių sankryžomis, aniems laikams neribotu greičiu ir t.t. Planuojama vieno kilometro statybos kaina buvo 273 tūkst. reichsmarkių – didžiuliai aniems laikams pinigai. Kad kelias atsipirktų, buvo numatyta (taip pat pirmą kartą istorijoje) imti važiavimo mokestį – už kiekvieną 100 km 3 pfenigiai už automobilį ir vairuotoją, taip pat po 1 pfenigį už kiekvieną keleivį.

Tačiau tais laikais ši iniciatyva taip ir liko popieriuje, nors vėliau, Hitleriui atėjus į valdžią, „HaFraBa“ darbo tikrai turėjo daug. Vyriausybė atsisakė finansuoti greitkelių tinklo projektą, motyvuodama tuo, kad šalis nėra tokia turtinga panašiai prabangai.

Todėl vienos, kad ir trumputės trasos Kelnas - Bona nutiesimą galima laikyti savotišku stebuklu. Kita vertus, projektas buvo tik iš dalies finansuojamas valstybės biudžeto.

Autobano statybos darbai

Pirmojo klasikinio greitkelio projektas kuklus: kelio ilgis - vos 18 km. Pagrindinė naujovės idėja buvo tai, kad šios keturių juostų autostrados, kuria važiuoti buvo leidžiama tik motorinėms transporto priemonėms, nekirstų joks kitas kelias; tokiu būdu būtų išvengta avarijų. Kiti keliai, kertantys autobaną, ėjo arba po juo, tuneliais, arba virš jo, viadukais ir tiltais. Aukštą greičio režimą užtikrino specialūs įvažiavimai ir išvažiavimai.

1932 rugpjūtį policija sudarė specialų taisyklių sąvadą, reglamentuojantį eismą autobanu. Be kita ko, kategoriškai buvo draudžiama išleisti į kelią galvijus. Tais laikais automobilis įsibėgėdavo iki 60 km/h, tačiau oficialiai buvo leistas dvigubai didesnis greitis. Transporto ekspertai iki šiol stebisi vokiečių kolegų įžvalgumu, tyčia ar netyčia numačiusių ateitį.

Projektas pasiteisino. Bent jau avarijų šiame moderniame kelyje tarp Kelno ir Bonos praktiškai nebuvo, nors jau anuo metu per dieną magistrale pravažiuodavo iki 18 tūkstančių automobilių. Palyginimui pasakysime, kad šiandien judriausioje Vokietijos magistralėje A 100, vadinamajame „Berlyno miesto žiede“ (nepainioti su autobanu A 10, „Berlyno žiedu“), eismo intensyvumas – 165 tūkstančių automobilių per parą. Lietuvoje judriausia vieta yra automagistralėje Vilnius – Kaunas - Klaipėda, prie Kleboniškių tilto. Čia per dieną pravažiuoja vidutiniškai 55 tūkstančiai automobilių.

Žurnalas "Kelias"

Aut. teisės: Žurnalas "Kelias"
Autoriai: Jurgis Loiba

(5)
(0)
(5)

Komentarai (6)