Propaganda: istorija ar dabartis? (Konkursinis straipsnis)  (1)

Pastaruoju metu dažnai girdime apie informacines ar propagandines atakas, kurios naudojamos siekiant pakeisti visuomenės požiūrį į šalies raidos kryptį ar konkrečius sprendimus. Propaganda – tai pareiškimai, šališkai pateikiama informacija, kuri įtikina gyventojus, kad propagandos propaguojami propaguojami veiksmai ir idėjos yra teisingi.

Būtent tokį apibrėžimą sutiksime populiariausiuose politikos mokslų žodynuose, istorijos knygose. Dažnai propagandą asocijuojame su totalitarinėmis santvarkomis, gyvavusiomis praeitame amžiuje, Sovietų sąjungos ar nacistinės Vokietijos pavyzdžiais. Tačiau propaganda nėra vien praeities reliktas, visiškai nebeaktualus šiais laikais – ji vis dar naudojama, nors metodai, informacijos perdavimo šaltiniai keitėsi, prisitaikydami prie šiuolaikinių technologinių galimybių ir visuomenės psichologinės būklės. Kita vertus, propaganda negali būti asocijuojama vien su nedemokratinėmis santvarkomis, o įdomiausi jos taikymo atvejai sutinkami ne kuriant, o laužant nuostatas, įtvirtintas režimų. Todėl šiame straipsnyje trumpai peržvelgsime propagandos istoriją, pabandydami apibrėžti šių dienų propagandos išskirtinumą, ypatybes, bei pažiūrėsime, kodėl propaganda yra ne tik (o gal ir ne tiek) istorijos mokslo, bet ir politikos mokslų ar net psichologijos tyrimų lauko dalis.

Propaganda, kaip šališkas, neobjektyvus įtikinėjimas, siekiant pakeisti žmonių nuostatas ir gauti pritarimą propagandos skleidėjų politikai, yra žinoma nuo pačių seniausių laikų. Nors tai, ką galime vadinti propaganda, yra žinoma nuo pat patikimų šaltinių atsiradimų pradžios (keletas šimtmečių prieš mūsų erą, o galbūt ir seniau), masinė jos naudojimo pradžia sietina su masinės žiniasklaidos įsigalėjimu. XIX a. britų žiniasklaida siekė pagrįsti kolonializmo būtinybę, akcentuodama Indijos sukilėlių nusikaltimus prieš britus. Buvo pradėtos ir didžiulės propagandos kampanijos prieš vergovę, demonstruojant žiaurų elgesį su vergais vaizduojančias nuotraukas. Savaime suprantama, kad propaganda, kaip psichologinio karo įrankis, labiausiai paplito su pasauliniais karais. Propagandą naudojo visos kariavusios pusės – tiek siekdamos išlaikyti piliečių pasitikėjimą valdžios veiksmais, tiek skatinant prisidėti prie karinių pajėgų, tiek griaunant priešiškos valstybės gyventojų pasitikėjimą jų valdžios veiksmais. Pastarojoje srityje buvo naudojamos ir garsinės priemonės (pvz., Vermachto pajėgos naudojo sunkvežimius su garsiakalbiais sovietų miestuose, siekdamos įkalbėti juos pasiduoti) bei iš lėktuvų mėtomi informaciniai lapeliai. Didžiausias propagandos efektyvumas pasiekiamas tuomet, kai ji taikoma kartu su cenzūra izoliuotoje nuo išorinės informacijos aplinkoje. Sovietų sąjungoje propagandos mechanizmas, veikdamas per visus tam laikui įmanomus informacijos perdavimo kanalus, propagavo lyderio kultą, žadėjo geresnę ateitį paklūstanties ideologinei linijai, skatino neapykantą nepaklūstantiems (liaudies priešams) ir juos žemino, o cenzūra ir izoliacija nuo nevalstybinių, užsienio informacijos priemonių skatino tikėti propaguojamomis idėjomis ir santvarka. Ši valstybė pasižymėjo ir tuo, kad akademiniai darbai, kultūra turėjo atitikti valstybės ideologijos propaguojamus teiginius, o nepaklūstantys, kitokiomis idėjomis tikintys ir jas skelbiantys buvo baudžiami ir niekinami.

Šiais laikais žodis „propaganda“ dažniausiai suvokiamas su neigiamu atspalviu, kaip istorijos knygose ar nedemokratinėse valstybėse egzistuojantis melu pagrįstos informacijos skleidimas. Tačiau toks suvokimas nėra visiškai tikslus, nes propaganda nebūtinai yra pagrįsta melu – vienašališkai pateikiama informacija, nutylint tam tikrus faktus ir pabrėžiant kitus, skirta keisti žmonių nuostatas informacijos skleidėjų naudai, taip pat gali būti laikoma propaganda. Kartais propaganda skirstoma į baltąją, pilkąją ir juodąją: baltoji propaganda pasižymi atvirumu, kuomet jos kūrėjas yra paskelbiamas; pilkosios propagandos skleidėjai nėra atskleidžiami, o juodoji propaganda pasižymi tuo, kad yra skleidžiama kitos pusės vardu (pvz., britų naudota propaganda, teigiant, kad ji – vokiška). Taip pat netiesa ir tai, kad propaganda užsiima tik nedemokratinės valstybės. JAV Antrojo Pasaulinio karo metais buvo įsteigtas Karo informacijos biuras, tarp kurio užduočių buvo ir propagandos kūrimas ir platinimas tiek šalies viduje, tiek operacijose užsienyje. Analogiška organizacija veikė ir D. Britanijoje – ši nevengė užsiimti ir „juodąja“ propaganda, kurdama „vokiškas“ radijo stotis. Galiausiai netiesa ir tai, kad propaganda yra tik praeities reliktas, bebaigiantis išnykti dėl laisvo informacijos šaltinio pasirinkimo galimybės ir demokratinių idėjų paplitimo. Propaganda, kaip psichologinio karo įrankis buvo ir tebėra naudojama ir neseniai pasibaigusiuose, ir tebevykstančiuose konfliktuose. Pavyzdžiui, NATO platino informacinius lapelius, raginančius nekariauti ir teigiančius, kad NATO yra pasiruošusi ginti civilius. Tačiau, kuomet kalbame apie šiuolaikinius įtikinėjimo manipuliuojama infomacija metodus ar informacinius karus, dažniausiai kalbama apie valstybių minkštosios galios šaltinių naudojimą ar informacinių technologijų išnaudojimą propagandinei informacijai platinti.

Šiais laikais propaganda išnaudoja naujausias technologijas, interneto suteikiamas galimybes vienu informacijos perdavimo kanalu pasiekti didžiausią žmonių skaičių. Tokios valstybės kaip Šiaurės Korėja, Iranas, Kinija, riboja priėjimą prie interneto, kad gyventojai neturėtų galimybėmis pasiekti su režimu nesuderintą informaciją. Kitos valstybės platina informaciją apie savo kultūrą, politinę sistemą, tai išnaudodamos naujausias technologijas kaip minkštosios galios įrankį. Taip siekiama kurti palankumą valstybei bei jį išnaudoti kuriant ryšius, galinčius padėti ekonominiams santykiams. Priklausomai nuo propagandos sampratos, tai gali būti net nelaikoma propaganda, nes skleidžiama informacija siekiama tik informuoti ir formuoti įvaizdį. Kita vertus, įvairios informacinės atakos egzistuoja – kuomet internetu platinama žalinga informacija ar per televiziją rodomos šališkos televizijos laidos, neigiančios valstybei svarbių įvykių aplinkybes bei faktus. Tokios laidos buvo transliuojamos ir Lietuvoje – jomis buvo siekiama sumažinti sausio 13 d. vertę lietuvių patriotiniams jausmams. Kartais informacinės atakos yra skirtos ne platinti, o naikinti informaciją – kenkėjiškomis programomis sutrikdoma interneto puslapių veikla, vykdomas šnipinėjimas. Tačiau tai buvo bene akivaizdžiausias propagandinių metodų taikymo pavyzdys – šiuolaikinė propaganda pasižymi subtilumu ir taikymu įvairiose šaltiniuose. Dabartiniai metodai ne visuomet leidžia atsekti ir propagandos skleidėjus – propaganda pateikiama taip, jog nėra aišku, ar tai atskirų gyventojų, ar organizacijų veikla. Taip pat sunku pasakyti tikslias jos skleidimo intencijas bei apimtis. Išlieka ir siekis formuoti propagandą tikslinės auditorijos viduje – finansuojamos žmonių grupės, organizacijos, kurios skleidžia šališką, „užsakovų“ norus atitinkančią informaciją. Propaganda užsiima ne tik valstybės, bet ir pavienės organizacijos, verslo korporacijos. Internetas, kaip informacijos platinimo erdvė, unikalus ir tuo, kad suteikia galimybę burtis bendraminčiams, keistis informacija ir ją kurti. Todėl šiais laikais mokslininkai stebi ir naująją propagandą – tai auditorijų kuriama informacija savo pačių vartojimui, tačiau dėl sunkiai apibrėžiamos ribos nuo „senosios“ propagandos ir unikalaus tokios informacijos kūrimo pobūdžio, mokslininkai nesutaria, ar tai gali būti laikoma propaganda. Tiesa, būtina pasakyti, kad, nors manipuliacija informacija tebėra ir šių laikų bruožas, didžiulis informacijos srautas, skirtingi informacijos kanalai, cenzūros nebuvimas mums leidžia informaciją atsirinkti ir patiems formuotis nuomonę bei nuostatas, o kartu ir atsiriboti nuo propagandiniais tikslais platinamos informacijos.

Taigi, informacijos amžiaus technologinės galimybės suteikia daugiau galimybių tiek informacijos kūrėjams, tiek jos vartotojams. Todėl darosi vis lengviau patiems atsirinkti norimus informacijos šaltinius, nors technologinės laikmečio galimybės leidžia skleisti propagandą per visus informacijos perdavimo kanalus bei ją pateikti subtilesniais, sunkiau pastebimais būdais. Kita vertus, propagandos istorija yra tokia ilga, kad sunku tikėtis, kad netgi didėjant visuomenės išsilavinimo lygiui, artimoje ateityje jos neliks. Labiausiai tikėtinas scenarijus – propaganda vis giliau skverbsis į žmonių gyvenimus, aktyvės kibernetiniai karai ir siekiai apsaugoti vertingiausią informaciją. Propaganda jau dabar kasdien naudojamus informacijos perdavimo kanalus ir tik nuo žmonių gebėjimo atsirinkti informaciją priklausys jos efektyvumas ar galima žala/nauda valstybei.

Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Povilas Mažeika

(5)
(0)
(1)

Komentarai (1)

Visi šio ciklo įrašai

Susijusios žymos: