Kodėl Rusija tokia homofobiška?  (84)

Komunistinės eros pateisinimai netolerantiškumui nebeteko prasmės. Kas stovi už valdžios priešiškumo gėjams?

Rusijos Dūma antradienį vienbalsiai priėmė įstatymą, draudžiantį homoseksualumo „propagandą“ nepilnamečiams. Dalyvavimas gėjų renginiuose, kalbėjimas, ginant gėjų teises ar heteroseksualių ir homoseksualių santykių sulyginimą, gresia bauda iki 31 000 $ (apie milijonas rublių, virš 80 000 litų).

Prieš balsavimą, gėjų teisių aktyvistus, bandžiusius surengti „bučinių akciją“ šalia Dūmos, kiaušiniais apmėtė pravoslavų ir Kremliaus šalininkų aktyvistai. Susirinko antigėjiškai nusiteikę protestuotojai, kurių vienas laikė plakatą: „įstatymdaviai, apsaugokite liaudį nuo iškrypėlių!“

Argumentas, kad jauni žmonės gali būti „įpropagandizuoti“ tapti gėjais, skamba senamadiškai (nekalbant jau apie propagandos galios pervertinimą), bet iš tiesų tokios kalbos neiškrenta iš bendro dabartinės Rusijos konteksto.

„Pedofilų sužaloti vaikai šokinėja per langus, nutraukia savo gyvenimus. Pedofilija yra kėsinimasis į vaiko gyvybę!“ šaukė vienas Sankt Peterburgo tarybos narys, kai pernai panašus draudimas buvo priimtas šiame mieste, panašu, painiodamas homoseksualumą ir vaikų išnaudojimą. Neseniai į teismą buvo paduota Madona už kalbas, ginančias gėjų teises per koncertą Sankt Peterburge. Kai 23 metų vyriškis praeitą mėnesį Volgograde pasisakė esąs gėjus kažkokiai girtai kompanijai, šie jį sumušė, kišo alaus butelius į išeinamąją angą ir sudaužė galvą akmeniu.

Sovietų Sąjungoje homoseksualumas buvo kriminalinis nusikaltimas, baudžiamas kalėjimu ir sunkiaisiais darbais, o stalinistinės antigėjinės tarnybos veikė dar ir septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Gėjai buvo laikomi „pašaliniais“ ir homoseksualumas buvo laikomas pedofilų ir fašistų sritimi.

Tokios priemonės, kaip propagandos draudimas rodo, kad daug rusų dar neatsisakė tokio požiūrio, nepaisant dešimtmečių, praėjusių nuo homofobiją puoselėjusio režimo žlugimo.

„Kai Stalino antihomoseksualinis įstatymas buvo atšauktas 1993 m., kalėjime už sodomiją kalintiesiems amnestijos nebuvo,“ Facebook profilyje rašė istorijos profesorius Danas Healey'is, homoseksualumo Rusijoje ekspertas.

Tik 16 procentų rusų dabar sako, kad visuomenė turėtų toleruoti homoseksualumą, palyginus su 42 procentais kaimyninėje (ir taip pat buvusioje komunistine) Lenkijoje.

Įdomu tai, kad Rusija iškrenta iš moderniosios homofobijos bendrų tendencijų: religingesnėse šalyse paprastai į homoseksualumą žiūrima nepakančiau. Bet Rusija ir Kinija, panašu, atmeta ir dievą ir gėjus. Rusija yra viena mažiausiai religingų šalių pasaulyje ir 2009 metų apklausoje tik 33 procentai rusų sakė, kad religija jų kasdieniame gyvenime labai svarbi. Tačiau, nors rusai nėra pamaldūs tradicine prasme, daugelis jų neįtikėtinai palaiko pravoslavų bažnyčią, turinčią ir politinę galią, kaip Putino valdžios sąjungininkė, ir kaip didžiosios gyventojų dalies nacionalinio pasididžiavimo simbolis.

Ir išties, daugelis rusų dabar regi susisiejimą su bažnyčia kaip būdą patvirtinti savo „rusiškumą“, rašė man Masha Lipman, Maskvos Carnegie centro visuomenės ir regionų programos vadovė. Maždaug 80 – 90 procentų rusų laiko save pravoslavais, tačiau beveik niekas į neina į pamaldas netgi kartą per mėnesį. Šiuo klausimu 2007 m. Rusijoje atliktoje apklausoje dauguma respondentų sakė, kad religija jiems yra „tautinė tradicija“ ir „moralinių bei etinių standartų laikymasis,“ ir tik 16 procentų sakė, kad tai asmeninis išganymas.

Pravoslavų bažnyčios galva, Patriarchas Kirillas, pasisakė prieš „socialines negalias“, tokias, kaip alternatyvios seksualinės orientacijos.

„Bažnyčios antigėjiška retorika labai stipri ir darosi vis stipresnė,“ vienas S. Peterburgo gėjų aktyvistas sakė PRI. „Prieš penkis metus jie būtų ignoravę šį reikalą, o dabar sako, kad homoseksualumas nuodėmė.“

Ne sutapimas, kad panko grupė Pussy Riot buvo pasodinta už grotų būtent dėl koncerto cerkvėje. Kirillas ir kiti bažnyčios vyresnieji taip pat nepraleisdavo progos pabūti Putino kompanionais ir skelbti keistas deklaracijas, suplakančias į viena krikščionybę ir Vieningosios Rusijos ilgaamžiškumą. Kirillas yra sakęs, kad „liberalizmas nuves prie teisinio kolapso ir tada prie Apokalipsės“ ir Putino prezidentavimą įvardijo „stebuklu“. Archiriejus Dmitry'jus Smirnovas kartą įspėjo, kad „reikia atminti, kad pirmasis revoliucionierius buvo Šėtonas.“

Putino vyriausybė, panašu, nepaleidžia amžių senumo rusiškos/sovietinės idėjos, kad valdovas turėtų nustatyti šalies moralinį kursą. O Rusijos įstatymdaviai džiaugiasi, galėdami pasinaudoti bažnyčios parama ir įsitvirtinusia vieša netolerancija šalies konservatorių palaikymui. Elizabethai Wood, MIT istorijos profesorei, propagavimo draudimas rodo, kad „Putinas ir jo seni parankiniai suka vežimą, kurdami susipriešinimo klimatą – mes prieš juos.“

Toliau savo laiške Wood rašo:

Rusijoje pilna homofobijos, nes, manau, sovietų valdžia tęsė carinę pravoslavišką kryptį būti moraline ir globėjiška šalimi – valstybinės įtakos darymas per moralinius pasirinkimus niekada neišnyko. Tad postsovietinei valstybei santykinai lengva grįžti prie sovietinio reguliavimo stiliaus. O kadangi Sovietų valdžia ir dabar dar daugiau, Rusijos valstybė, statoma ant „mūsų“ ir „jų“ opozicijos pamatų, valdžiai lengva pasakyti, kad „mes“ esame x, o ne y. Homoseksualumas, deja, tampa lengvu „y“.

Kai kuriose šalyse toks įstatymas atrodytų kaip nekontroliuojamo religinės įtakos augimo ženklas. Bet Rusijoje tai platesnio antiopozicinio veikimo ir pilietinių laisvių prievartinio reguliavimo dalis.

„Homofobija dažniausiai kyla ne iš tikėjimo, bet iš buvimo iš esmės antiliberalu,“ sakė Lipman. „Rusija neliberali šalis ir Putino valdžia naudojasi neliberalumo nuotaikomis, ypač praėjusiais metais – kai Kremlius susidūrė su liberalios mažumos masiniais protestais.“

Aut. teisės: www.technologijos.lt

(10)
(0)
(0)

Komentarai (84)

Visi šio ciklo įrašai