2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Geriau „šventybės skliautą“ palikti neatidengtą

Viskas pasakyta labai trumpai ir aiškiai. Tuo pačiu apibrėžiama krikščionio gyvenimo prasmė., ty laikytis įstatymų, kad patekti į Dievo karalystę po mirties. Taip ir veikia Krikščionių bažnyčios žinia. Yra taisyklės ir yra atpildas už jų laikymąsi, bei bausmė už nesilaikymą. Bet kaip ir viskas prie ko prisiliečia žmogus, įvykdymas yra netobulas. P.S. Tu šneki apie senąjį testamentą, bet jį mini kalbėdamas apie Krikščionių/Katalikų bažnyčią. Krikščionių bažnyčia laikosi būtent naujojo testamento. Senojo testamento besilaikanti religija yra vadinama Judaizmu.

Kai paskutini kartą tikrinau, dekalogas ir Senasis testamentas figuravo ir Katalikų/Krikščionių bažnyčios liturgijoje, bei katekizmuose ir išpažinties formulavime (Katalikų bažnyčios atveju) apart kelių mažesnių krikščionių sektų. Ar ne? Tai tavo teiginys nelabai teisingas, kad Senasis testamentas nenaudojamas....

Modis teisingai rašė, Krikščionybė remiasi Naujuoju Testamentu, kaip pagrindu. O liturgija irgi atspindi tik NT, nes mišių liturgija rituališkai atkartoja tai kas vyko Paskutinės Vakarienės metu - duonos ir vyno aukojimas. Senasis Testamentas yra svarbus tiek, kad parodo kaip skiriasi Dievo pažinimas kai žmogui jis apreiškiamas per pranašus ir Dievo įkvėptus asmenis palyginus su tuo, kaip viskas apreiškiama per Kristų, kaip tiesioginį Dievo vietininką. Jėzus įnešė aiškumą į Dievo pažinimą, atskleidė visai kitokį Dievo veidą nei jį matė senovės Žydai. Todėl ST yra svarbus kaip istorinis pagrindas, kad būtų galima suprasti geriau NT reikšmę. Senajame Testamente yra daug išminties ir puikių tekstų, tačiau yra ir tam tikrų priemaišų, kurios gali šiek tiek klaidinti nežinančius tų dalykų kontekstualumo. Senovės žydai, panašiai kaip mūsų LDK, buvo puolami iš visų pusių, kariavo su persais, egiptiečiais, romėnais. Todėl ir ST raštuose, kai kur galima aptikti žiaurokų scenų, nes visgi tai kartu buvo ir žydų tautos istorinė kronika, atspindėjų jų valstybės istorines realijas. Tačiau, kaip jau minėjau, NT įneša absoliučiai naują kokybę, galbūt dėl to žydams ir buvo sunku priimti tas naujoves. Tiesa pasakius jie jų iki šiol ir nepriėmė, nes Judaizmas neigia Kristaus dieviškumą.

Dėkui shift, geriau nei pats nebūčiau pasakęs. Išsakei tai ką norėjau pabrėžti. O kita man mintis kilo vos perskaičius šitą dalį: "nors tikriausiai nei vienas nenorėtų sulaukti laikų, kai religijos pradės „pjautis“ rinkoje, kaip kokia „Maxima“ ir „Iki“ – stengsis įtikti kiekvieno poreikiams" Man atrodo, kad "Maximą" ir kitus centrus galime laikyti vartotojiškumo religijos "bažnyčiomis". Nes jie irgi teigia tiesas tiek tiesiogiai (pirkite pigiau, visada arčiau namų), bei netiesiogiai brukdamos grožio ir žmogaus būdo standartus. Jos irgi turi apibrėžtas schemas kaip manipuliuoti žmonių jausmais, bet tai vadina "marketingo strategija". Tai tie minėti laikai, mano manymu, jau atėjo ponas autoriau, tik iš kitos pusės nei jūs tikėjotės.

Dėl to didelę straipsnio dalį skiriau religijos savokai apibrėžti, kad nemaišytumėm su panašiom institucijom, nes riba labai siaura. Paimkim, kad ir Apple produkcijos fanus, tai irgi savotiškas kultas, turintis savo garbinimo objekta, bet kitų religijai būdingų funkcijų jis neatlieka. Man nelabai rūpi, kad Maxima diktuoja kažkokius standartus, juk pagrindinė jos funkcija prastumti produkciją ir susirinkt pinigus, bet kai toks sakralus dalykas kaip religija tampa komercija, tai tikrai nieko gero nežada. Juk religija kaip tik turėtų būti atsvara visam šitam materializmo kultui. Nesu teologas, gal ne taip gerai išsireiškiau, bet net man, nereligingam žmogui, nesinorėtų kad pasauly neliktų nieko švento, nieko ko nenusipirksi už pinigus ir nieko kas atsvertų pragmatišką požiūrį į gyvenimą.

Matai čia ir problema, kaip atskirti, kur Senas testamentas geras, kur alegoriškas, kur blogas. Kas skaito tas ir interpretuoja, išmeta kas netinka įsikabina kur patogu. Tokia realybė. Jokios absoliučios tiesos tuose raštuose nėra, kaip Religijiniuose mokymose stengiamasi įteigti. Čia ir išlenda problema. Taipogi Naujojo testamento "gėris" lengvai paaiškinamas jo istorija. Buvo palikti tik tos evangelijos kurie tiko ankstyvosios bažnyčios hierarchams, iš sektos pereinant į gerai organizuotą religiją. Po tokios cenzūros didžioji dalis brudo išnyko. Tiesa smulkmenos vistiek liko. Ir visgi tokie konseptai, kaip įgimta nuodėmė perėjo iš Senojo testamento ir išnaudojami kaip reikia, nepaisant jų absurdiškumo.

Nematau čia nieko tokio absurdiško. Iš kurio kampo į tai pažiūrėsim. Gimtosios nuodėmės tema labai plati ir čia būtų galima šimtus komentarų vien iš to padaryti, bet kad tai pilnutinai išnagrinėti reikia imti labai platų teologinį kontekstą, gilintis mistinę būties ir egzistencijos plotmę. esmė yra tokia, kad pati savoka - gimtoji nuodėmė plačiosiose masėse yra pernelyg banaliai suvokiamam išplaukiant iš banalios interpretacijos apie žmogaus kilmę. Bet siūlau šia linkme diskusijos neplėtoti, nes tikrai nebus galo.

Ši tema tikrai bevertė. Ir diskutuoti neverta. Viskas spėju suksis ratu.

Geras būtų straipsnis, ir komentarai solidūs... Jei jis turėtų aiškiau argumentuotą pabaigą ir neatrodytų kaip citatų "kaip žymūs sociologai apibrėžia religijos sąvoką" kratinys. Čia man trūksta akcento, įvedančio į paskutinį ilgą sakinį ir paaiškinančio pavadinimą. Nesutinku su religijų ir prekybos tinklų gretinimu. Šiandien gal neisiu nė į vieną, o ryt aplankysiu visus tris - lankytis būtent "Iki" ar "Maximoje" nėra mano kultūros dalis. Nesitapatinu nė su vienu. Kalbant apie religijų konkurenciją - tai tarsi būtum pradėtas, išnešiotas ir užaugintas tarp konkrečios parduotuvės lentynų. Gali deklaruoti priklausomybę kitam prekybos centrui kiek tik nori, bet visuomet liks vienas, kuriame atmintinai žinosi visas kainas, barkodus ir nuolaidas. Įgijęs galimybę pertvarkyti kitą, jį perdarysi būtent taip, kaip buvo tavo gimtajame. Pats to nepajusi, kol aplinkiniai to neparodys. Kalendorius, valgiaraštis, socialinė struktūra - viskas, kas mus supa, kažkiek yra susiję su religija. Pavyzdžiui, nevalgom maitėdų ir vabzdžių mėsos, nes mums kyla blogos asociacijos, nes taip liepta Penkiaknygėje, nes neolito semitams tai atrodė šlykštu - vadinasi, ir . Į kurį prekybos centrą benueitum, niekur nerasi pieno produktų prie mėsos, nebent sūrį - nors šiais laikais toks atskyrimas nebeturi prasmės. Tokių kultūrinių niuansų daug, ir dažnai jų nepastebime, kol neišvykstame į kitas šalis. Žydai ar arabai Europoje negyvena kaip tikri žydai ar arabai - jie kultūrinio identiteto prasme yra krikščionys sumišę su pagonimis, nepriklausomai nuo deklaruojamos religijos. Tie skirtumai daugiau demonstracinio pobūdžio, nes LR Konstitucija, paremta krikščioniškų vertybių supratimu, Lietuvoje turi viršenybę prieš šariato ar šabo teisę ir jai prieštaraujantys būtų pasmerkti. Jei palygintume "katalikiškas" tradicijas Lietuvoje ir kur nors Čilėje - atrastume, kad, lyginant su jais, mes esame pagonys, besilaikantys daugybės ritualų, atėjusių iki mūsų dar iš pagoniškų laikų. Autoriaus mintį interpretuočiau taip: mūsų kasdienybė yra per daug sakrali, ir tas sakralumas yra per svarbus, kad jo atsisakytume. Praradę buities sakralumą, prarastume dalį savo tapatybės, kaip ir atsisakę kalbos. Religija negali būti tapatinama vien su "kokiais antgamtiniais reiškiniais tiki". Gali pasivadinti kad ir pastafariu arba ateistu, bet vis vien per Velykas ridensi margučius, per Rasas šokinėsi per laužą, per Kūčias trauksi šiaudus iš po staltiesės. ...Visai nebūtina tame ieškoti racionalumo grūdo.

Būtent.