2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Esė apie racionalų pyragą ir tikėjimo saldainį  (20)

„Mokslas nėra pranašesnis už mitus ar religiją. Jis tik ideologijos rūšis išsikovojusi išskirtinį vaidmenį.“ – P. Feuerabendas. Galbūt galima sutikti su Feuerabendu, bet aš šiek tiek papildyčiau sąvoką „ideologija“.


Visi šio ciklo įrašai

  • 2011-12-06 2011 konkursas „Mokslo ir religijos santykis“: Esė apie racionalų pyragą ir tikėjimo saldainį  (20)

Prisijunk prie technologijos.lt komandos!

Laisvas grafikas, uždarbis, daug įdomių veiklų. Patirtis nebūtina, reikia tik entuziazmo.

Sudomino? Užpildyk šią anketą!

Mokslas yra ideologija, kuri spartina pažinimo procesą. Nenuneigsime, kad ryšys egzistuoja tarp mokslo ir religijos. Šiame amžiuje dominuojantis vaidmuo priklauso mokslui, tačiau eiga buvo konkurencinga. Abi ideologijos tam tikra prasme orientuotos į pažinimą. Seniausiais laikas žmogaus pažinimas buvo labai ribotas, kadangi mes mėgstame būti laisvi, išrutuliojome teologinį pasaulio suvokimą. Ne viską galėjome paprastai paaiškinti, tad visą nesuprantamą priežastingumą priskyrėme nežemiškai kilmei. Ir žmonija daug nelaimėjo: užuot aukoję derlingumo dievams, geriau būtų sugalvoję geresnį plūgą. Renesanse teologinį suvokimą nusvėrė metafizinis. Jau šiek tiek pasukome į tą pusę. Žinoma, akmens auksu nepavyko paversti, tačiau supratom, kad ieškojimas atneša rezultatus. Matome didžiulį skirtumą tarp šių dviejų mąstymo modelių. Na ir po to pozityvistinis suvokimas. Ir štai galiausiai turime sparčiai besikeičiančias paradigmas, ligas gydome vaistais, plėtojame nanotechnologijas ir dar daug visko. Mokslo ir religijos keliai išsiskyrė. Tačiau tiek vieną tiek į kitą sritį įsitraukdami žmonės tikisi atrasti.

Ir vieną, ir kitą ideologijas palaiko inercija - stipri, savaiminė plėtotė. Pagrindinis mokslo variklis yra klaidos. Paprasta koncepcija. Ieškojimas – klaida – aukštesnis suvokimo lygmuo – ir vėl ieškojimas. Mokslas pasmerkia žmogų tobulėjimui, veržimuisi į priekį. Abejojimas ir kritinis mąstymas yra šio variklio degalai. Ir šiame amžiuje žmogui tokios motyvacijos pakanka, kad juo pasitikėtų. Mes esame užprogramuoti evoliucionuoti, ieškodami ir tikrindami atradimus mes tai darome. O štai religija linkusi laikyti žmogų stagnacijoje. Priešingai mokslui, religijos teikia pirmenybe vienam mąstymo modeliui ir, pasak kiekvienos religijos, neabejotinai jos modelis yra teisingas. Taigi net neverta ieškoti alternatyvos, nes pačiais seniausias laikais šventieji suformulavo tiesas, o jų mirtingieji pasekėjai jas sąžiningai perdavė mums. „Neturėk kitų Dievų“ - religija linkusi uždaryti duris, o ne atverti.

Abi ideologijos mums padeda gyventi. Mokslas lengvina mūsų buitį, o religija būtį. Būtį lengvina tol kol neieškome apčiuopiamų egzistencinių prasmių. Mokslu sunku abejoti, nes viskas yra daug kartų patikrinta. O štai religija šiandien daug kam atsibosta. Abstraktumas išvargina žmones, todėl šiandien religijos įgauna individualius pavidalus, vaidmenį praranda religinės institucijos šventyklos bei ritualai, tačiau tai dar nepamiršta. Žmonės tikėjime bando surasti gyvenimo prasmes ir kartais jiems pavyksta. Jie jaučiasi laimingi. Mūsų religinės sistemos yra filme „Matrica“ parodytos fantastikos analogijos. Gerai, jeigu neatsibosta visą gyvenimą valgyti saldainius supakuotus į nuostabų, blizgantį popierėlį. O jei pabosta ir mes metame ideologiją? Tada puikiai tinka kelios Vytauto Mačernio poezijos eilutės:                                                                 

                      Sunku netekt pastogės ar namų,

                      Sunku gyvent ir jaustis nuskriaustu apleistu,

                      Bet dar sunkiau netekt iliuzijų visų,

                      Kartu svaiginančio narkotiko ir vaisto.

 Žvelgiant į religiją iš asmeninės perspektyvos, ji mums neša naudą, uždeda rožinius akinius ir objektyvią realybę matome gražiai nuspalvintą, tačiau pažiūrėję į ją platesniame, politiniame bei materialiniame kontekste interesas nėra visuotinė gerovė. Čia susiduriame su populiaria religijos kaip manipuliacijos sistemos forma ir, kaip bebūtų keista, ši forma gana racionali. Žmones lengviau nukreipti kokia nors linkme, kai jie jau žiūri į vieną pusę. Tuo tarpu mokslas mus skatina abejoti esančiomis tiesomis. Mes ieškome įvairių sistemos klaidų ir jas stengiamės eliminuoti. Šis ieškojimas iš bet kurios perspektyvos yra teigiamas, nes neša mūsų egzistavimą ilginančius ir lengvinančius rezultatus.

Religija ryškiausią teigiamą plėtojimo procesą atliko meno sferoje. Religiniai kultai paspartino dailės evoliuciją, nes ilgą laiką tebuvo tapomi šventieji, jos dėka buvo suformuotas muzikinis raštas, architektūros pasiekimai, taip pat ryškiausiai matomi religiniuose objektuose. Dievobaimingumas buvo stimulas kurti arba mecenuoti meną. Tačiau ji besivystydama kirto kelią mokslui. Galime svarstyti, kokius mokslinius laimėjimus šiandien turėtume, jei religija nebūtų trukdžiusi vystytis mokslui. Visos modernios idėjos buvo deginamos ant laužo. Baimė pokyčiams dažnai būna sumodeliuota masinių ideologijų. Socialinė, ideologinė bei technologinė kaita yra įkonstruota mūsų civilizacijos kelyje. Tačiau kai kuriuos kaitos procesus žmonija sąmoningai ilgiau užlaikė prie starto linijos. Šiandien kūrybiškus, novatoriškus žmones, išradėjus, mąstytojus bei genijus gerbiame ir dovanojame jiems įvairias premijas, nes jie yra varomoji įvairialypio vystymosi jėga. Inkvizicijos laikotarpiu visiems šiems žmonėms apibūdinti buvo kitas žodis – eretikai. Nestandartinis mąstymas buvo gydomas žiauriais metodais. Ilgainiui inkvizicija bažnyčiai pasitarnavo ne tik ideologiniu, tačiau ir politiniu bei ekonominiu aspektu.

Gerai pasvarstę, galime sutikti net su tuo, kad religija davė kažką ir mokslui, būtent anatomijai. Inkvizicijos laikotarpiu viešai kankinami ir mėsinėjami žmonės buvo puiki mokomoji vaizdinė medžiaga susirinkusiems pasigrožėti. Ironiška, tačiau šios neigiamybės labai taikliai iliustruoja religiją, kaip netobulą reiškinį. Mokslo sferoje taip pat aptinkame neigiamybių (draudžiami eksperimentai su žmonėmis, gamtos niokojimas), tačiau jas smarkiai lenkia religijos indėlis - socialinė stratifikacija, kryžiaus žygiai, džichadas. Būtent jos dėka mes turime gėrio ir blogio supratimą.

Nepaisant teigiamų ir neigiamų mokslo bei religijos elementų, abiejų ideologijų gimtinė tas pats katilas. Žmogaus egzistencija remiasi pažinimu. Vos tik gimę mes turime gylio bei nuotolio suvokimą, toliau mes su viskuo turime susipažinti. Iš pradžių kasdienis pažinimas, padedami juslių mes atrandame. Norėdami gilesnio suvokimo mes pasitelkiame šias dvi ideologijas kaip pažinimo metodiką. Viena remiasi empirika ir racionalumu kita pasitikėjimu. Tačiau būtent mokslas nešantis empiriką ir logiką mums padeda išaiškinti priežastinius ryšius. Religija juos tik numato, sukuria mums žinojimo iliuziją ir mes jaučiamės sotūs nepatikrinamais teiginiais. Religija yra pažinimo forma, sukurta galbūt nekilnios ir visiškai neaiškios intencijos pagrindu. Mokslas yra jos analogija tik evoliucionavusi į aiškią patikrinamo pažinimo formą. Ir tik laiko klausimas kada jis evoliucionuos į dar sudėtingesnį, mums kol kas nesuprantamą modelį. Amen!


Dalyvaukite ir jūs Technologijos.lt redakcijos organizuojamame konkurse Mokslo ir religijos santykis! Apie konkursą ir jo sąlygas >>>

Pasidalinkite su draugais
Aut. teisės: www.technologijos.lt
Autoriai: Vilmantas Grubys
(0)
(0)
(0)

Komentarai (20)

Susijusios žymos: